Apie Adomo ir Ievos susvetimėjimą, šventus Brunono raginimus
svetimauti ir Piotro Iljičiaus Čaikovskio paskelbimą svetimu
Kiti – tai pragaras.
Aš pasisakau už Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą su Krymu bei kitomis Ukrainos teritorijomis, kurios nėra Rusijos dalis, bet buvo Rusijos neteisėtai okupuotos. Šios teritorijos priklausė ir priklauso Ukrainai. Rusijos veiksmų nelaikau „specialiąja operacija“, bet plataus masto ir tikrų tikriausia agresyvia invazija į svetimos šalies teritoriją. Šioji invazija ir okupacija nusinešė tūkstančius gyvybių. Daugybė jų yra civiliai: tarp jų – moterys ir vaikai. Rusijos veiksmus smerkiu ir palaikau Ukrainos suvereniteto atkūrimą visose jos priešokupacinėse teritorijose kaip vienintelį taikos planą. Kol Rusija neišves savo armijos lygi paskutinio kario ir nenutrauks savo karinių veiksmų nukreiptų prieš Ukrainą ir jos žmones, Ukraina nebus laisva.
Va, laimėjau sau šiek tiek eterio laiko, nes skaitant toliau jums gali kilti abejonių ta kiek formalia, nors ir visiškai nuoširdžia įžanga (mūsų šeima priglaudė po savo stogu ukrainiečių šeimą). Bet laikas iškelti klausimą, kuris yra pavojingas ir tuoj pamatysite kodėl.
Chebra, kuom čia dėtas Čaikovskis? Nes kiti – tai pragaras?
Kiti – tai pragaras.
Šis teiginys yra aksioma, grindžianti vieną labiausiai paplitusių ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje įsitvirtinusių konspiracijos teorijų, kuriai nėra lygių. Tai tikroji VISKO teorija. Nieko bendro su viskiu ar kačių maistu whiskas ji neturi.
Kiti – tai pragaras.
Sartras buvo dalinai teisus arba bent jau man taip atrodo. Nors tiesą pasakius, kažkoks nemalonus jausmas nutvilko stuburą, kuomet tas minties šuolis brūkšnelio įgalintas įvyksta. Reikia patikrinti tą subjekto ir predikato ryšį bei pažiūrėti, kokiuose kontekstuose kiti tampa pragaru, kaip tie pragarai atrodo ir ar išties kiti – tai pragaras. Kitais žodžiais tariant, kur čia šuo pakastas? Nors ne, dabar ūmai suprantu, kad netgi šuns pakasynos jau susijusios su kitu ir dar svetimu, nes oficialia istorija netikima. Ieškoma tikrosios priežasties, esmių esmės kaip giesmių giesmės. Todėl ir klausiame, kur čia šuo pakastas. O gal ir nepakastas. Pažiūrėsime.
Taigi. Nuo kitų tiesiai prie pragaro. Juk mano kaimynai, beje – danai, yra kiti, bet štai aną savaitę obuolių pyragu pavaišino mane – lietuvį, svetimtautį jų kaimynystėje gyvenantį. Kitą. Skanus buvo tas obuolių pyragas. Mėgstu obuolius. O kai kiti obuolių pyragu vaišina, laikau juos savais, nors ir ne iki galo. Galbūt tas obuolių pyragas užnuodytas arba pats pyragas yra viso labo pretekstas tekstui, kuris staiga kaip žaibas iš giedro dangaus grasina nutrenkti mane. Panašiai kaip su Jehovos Liudytojų ir Mormonų liudijimais gatvėse. Toli gražu ne visi jie prašo butą perrašyti ir artimųjų išsižadėti Bibliją kiek nuodugniau prie arbatos puodelio pastudijavus. Pats tuom įsitikinau ne kartą, tad neuniversalizuoju šių religinių grupių ir joms priskirtinų asmenų tapatybės šaržo, linksniuojamo iš lūpų į lūpas.
Bet visgi matai jau iš tolo. Artinasi. Pulsas kyla. Ko klaus? Ką sakys? Gal staiga pereiti gatvę? Bet ir ten stendas. Jau per vėlu. Pamatė. Nuryji seiles. Sugniauži kumščius, pasiruoši kontrargumentus atrajotus iš tolimiausių atminties užkaborių tokiems atvejams. Bet visa tai veltui. Pasirodo, ne prie tavęs ėjo. Kiek giliau įkvėpi ir atsidūsti. Pasižadi sau, jog grįžęs namo atsiversi Vikipediją ir atnaujinsi savo žinias. Pasikaustysi. Bet jau vakare tas incidentas išgaruoja iš galvos ir egzistenciniai klausimai bei kiti nueina į antrą planą. Nors ir ne visiškai. Pasilieka tarsi koks ore tvyrantis įtarimas, jog tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Susirauki kiek primerktomis akimis. Kiti – tai svetimi. Nors ir ne tiek svetimi, kiek tie, na, anie, kurie ne tik kad svetimuose butuose, bet kartu ir svetimuose burbuluose gyvena anapus tavo mikrokosmo idėjinės membranos.
Išsamiau apie tuos burbulus.
Burbulus, apie kuriuos čia kalbu, mes patys sukūrėme. O sukūrėme tam, kad su savais galėtumėm juose būti ir nuo kitų atsiriboti. Svetimi burbulai – svetimi pragarai. Mano rojus – tavo pragaras ir atvirkščiai. Paralelinių pragaro burbulų – daugiau negu pragaro ratų Dantės Aligjerio Dieviškoje Komedijoje. Jeigu pasitikim statistika, tai beveik aštuoni milijardai žmonių gyvena tuose burbuluose šiuo metu. Skirtinguose burbuluose. Su savais dėsniais, įstatymais ir kategoriniais imperatyvais arba visišku jų nebuvimu įdomumo ar revanšistinių nuotaikų dėlei. Tuom pasireiškia mūsų postmodernus būvis. Kurti burbulus ex nihilo. Iš nieko. Nihilistų svajonė išsipildė. Šlovė Zaratustrai! Nors ne, būsiu apkaltintas stabmeldyste, o juk stabų saulėlydis įvyko. Įvyko! Kur? Visur ir niekur.
Kiti – tai pragaras.
Tokia ta mūsų mantra, tarsi kasdienė riešutų duona, kurią valgome ir kartojame diena iš dienos piratines būties versijas vienas kitam bandydami prastumti. O ar būta originalo? Čia, žinoma, kiekvienas pirmosios Komunijos priėjęs Lietuvos pilietis turėtų prisiminti Ievos ir Adomo istoriją, nuo kurios jau daug vandens nutekėjo ir kuri yra svarbi, idant visą šią multivisatą, tą multi-velniavą kaip nors suprasti, kol dar ne per vėlu. O viskas prasidėjo nuo to, jog Adomas su Ieva nusprendė suvalgyti obuolį. Gerai, būkim atviri – obuolys čia tik pretekstas. Adomui ir Ievai dievas ar tai Dievas, čia įdėmus skaitytojas tegul pats nusprendžia iš didžiosios ar mažosios raidės rašyti, simbolizuoja kitą par excellence. Tas kitas iš pat pradžių yra kitas, bet ne svetimas. Žaltys, toji semantinė gyvatė pateikia interpretaciją, o veikiau idėją, kad kitas yra ne šiaip kitas, o svetimas, kone priešiškas ir be kita ko – šykštus. O kas gi mėgsta šykštaus būdo žmogų? Tikrai ne save gerbiantis pirmosios Komunijos priėjęs Lietuvos pilietis.
Čia kiek pamirštamas prasminis žalčio laukas. Žalčiui kiti – jau pragaras. Figūruoja biblijinis Šėtono įvaizdis ar Johno Miltono Paradise Lost versijoje jaunojo Liuciferio egzistencinės kančios, ne tiek svarbu, kiek yra svarbus faktas, kad kur bepasisuksi, toji trintis tarp kitų ir savų gimdanti susvetimėjimo jausmą apsireiškia vėl ir vėl. Bet Ieva su Adomu vis dar rojuje. Tas rojus, be kita ko, yra dar ir prasminis. Tame rojuje svetimas neegzistuoja kaip prasmė, dėl kurios reikėtų nerimauti. Visgi žaltys yra sumanus ir nepasiduoda, kol galų gale pasėja abejonę ne kaip abejonę, bet kaip idėją. Kito kaip svetimo idėją. Vos tik ta idėja įsitvirtina ir ima gyventi savo gyvenimą, semantinio rojaus programa užlūžta ir Adomas su Ieva pasijaučia nuogi arba svetimi kito – Dievo – atžvilgiu. Rojus virsta pragaru, nes buvimas Dievo akivaizdoje ir yra rojus, bet kadangi obuolys jau suvalgytas ir kitas demaskuotas kaip svetimas, Ieva ir Adomas pasirenka piratinę – žalčio pasufleruotą – būties versiją. Šioji piratinė versija ir yra burbulas, o tame burbule gyvena savi – Ieva ir Adomas, lietuviai, tu ir aš.
Kuo toliau, tuo tų burbulų daugiau randasi. Žaltys užmuša pasitikėjimą Dievu kaip kitu. Kainas nudobia Abelį. Abraomas beveik nudeda Izaoką, bet paskutinę akimirką įsikiša angelas ir viskas lyg ir gerai baigiasi. Juozapas parduodamas į vergiją. Mozė užmuša egiptietį. Jonas Krikštytojas atpažįsta Dievo Avinėlį iš ženklų, simbolių ir vidinio įkvėpimo sąveikos sąmonėje. Paskui pats yra nudobiamas, nes pasmerkia neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada. Kristus, savų išduotas, miršta ant kryžiaus. Pirmiau kaltinamas Judas, kiek vėliau kaltinami žydai, paskui kaltinimas universalizuojamas. Nudobėm mes patys. Ar aš? Taip, tu. Bet juk aš 2023-iais metais gyvenu! Būtent. Gyveni prasmės lauke, kuris tęsiasi visomis kryptimis ir yra antlaikinis. Verdiktas – kaltas, nes nusidėjai. Bet atgal prie susvetimėjimo istorijos.
Krikščionys šeriami liūtams. Imperatorius Konstantinas nusprendžia, jog idėjinis Krikščionybės pamatas turi didesnį politinį potencialą negu civilinė religija ar išstekenti pagoniškieji misterijų kultai. Idėjinės multivisatos burbulų membranos trinasi tarpusavyje ir naikindamos viena kitą bei jungdamosi tarpusavyje gimdo naujus burbulus. Pagonys tampa svetimais, krikščionys tampa savais. Bet svetimi išlieka. Apytikriai 1009-ais metais svetimas ateina pas svetimus ir yra svetimų dėl kalbos ir kalbų, kurios pasirodo jiems svetimos, palaikomas svetimu ir būtent todėl svetimi jį nudobia. O šiaip jau XI a. pr. svetimame rašytiniame šaltinyje (tame pačiame, kur Lietuvos vardas minimas) – Kvedlinburgo analuose svetimi apie tą svetimą rašo: 1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų. Titmaro kronikoje dar paminima kita svarbi detalė, jog Brunonas ne šiaip buvo užpultas kokių nors savo plikus užpakalius kailiais prisidengusių laukinių, bet visų pirma vietinių gyventojų sudraustas ir jų draudimo skelbti Evangeliją nepaklausęs, galų gale yra suimamas ir nukirsdinamas drauge su aštuoniolika savo palydovų. O nužudo už tai, jog ragino pagonis svetimauti.
Dabar absoliučiai visi pirmosios Komunijos priėję Lietuvos piliečiai turėtų suklusti. Bet juk svetimavimas yra nuodėmė! Tai va, būtent. Brunonas ir ragino svetimauti pagonis su kitu, kurio jie visiškai nepažinojo. Kas Brunonui atrodė šventa misija, pagonims pasirodė tikrų tikriausia šventvagystė. Šventasis Brunonas, matyt, sekdamas šventųjų pavyzdžiu prašė tiems savo budeliams švento atleidimo, gi pagonys vykdydami šventą pareigą ginti šventą protėvių idėjinio burbulo pasienį, užmušė šventą Brunoną ir visus jo palydovus, o vėliau iškėlė puotą savo žygdarbiui paminėti.
Bet susvetimėjimo istorija dar tik įsibėgėja. Tamsieji viduramžiai pasirodo esą ne tokie tamsūs, gi renesansas – ne toks jau šviesus. Kad ir kaip ten bebūtų, dviejų erų sandūra – negailestinga svetimiems. Raganos pleška ant laužų, eretikai pamaunami ant baslių, svetimavimu su kitais burbulais įtariami asmenys išstatomi ant inkvizicijos pjedestalų. Svetimi – tai kiti ir baisiausia tai, kad jie gyvena tarp mūsų savo burbuluose. Nematomi tie burbulai, bet jų membranos liečiasi su mūsiškėmis ir pagunda svetimauti išauga. Kramerio Raganų Kūjis palengvina svetimų atpažinimo procesą. Dialektika tarp savų ir kitų tampa ypač nuožmi. Moterys išrengiamos nuogai, žnaibomos krūtys, ieškoma keistų apgamų. Kaimynai išduoda kaimynus. Už prakeiktas karves, prakeiktus šulinius, prakeiktus vaikus ir į svetimą lovą nusitemptą svetimą vyrą. Neduok Dieve tavo plaukai raudoni ar aplink tavo namus sukiojasi juodas katinas.
Mums primenama apie žmogaus neišnaudotą potencialą ir antikines šaknis. Filosofija kaip vakarų civilizacijos fenomenas. Humanistinė dvasia yra universalizmo garantas. Savas tas, kuris prie ištakų grįžta. Ad fontes. Tačiau naujoji industrializacijos aušra brėkšta ir savi įgyvendina seną savo svajonę paversti kitus su savimi ir su savo darbu susvetimėjusiais jėgos bei naudos vienetais. Toks jau tų savų fetišas. Kitų susvetimėjimas su savimi pačiais ir pasipelnymas iš susvetimėjusio asmens kūno. Toliau viskas – Venecijos Karnavalo ritmu. Nyčė nužudo Dievą ar veikiau konstatuoja Dievo idėjos mirtį. Marksas demaskuoja Babilono kekšės brolį kapitalizmą. Užtenka mąstyti. Laikas keisti mąstymą iš pagrindų. Marksistai tą ir padaro. Spalio revoliucija įvykdoma bolševikų su Vladimiru Leninu ir Levu Trockiu priešaky. Marksas su Engelsu konstatuoja, jog po Europą klaidžioja šmėkla – komunizmo šmėkla. Adolfas Hitleris suvaro svetimus į koncentracijos stovyklas, Stalinas – į lagerius. 1941-ais metais mano močiutė iškeliauja į Sibirą ir iš ten grįžusi, jau kur kas vėliau pasakoja istorijas apie meškas ir apie Sibire įkurtos mokyklos direktorių, kuris turėjo prijaukintą mešką vardu Fėdia. Močiutė juokaudavo, kad anuomet taip sakė: „у нас два медведя - директор и Федя“ (pas mus dvi meškos – direktorius ir Fėdia).
Dabar skaitote ir galbūt galvojate kaip aš drįstu rusų kalbą vartoti. Nė pats nežinau. Galbūt todėl, kad mano senelė, kuri buvo ištremta Rusijos valdžios 1941-aisiais metais, sugebėjo atskirti okupantus nuo jų kultūros ir tapo rusų kalbos bei literatūros mokytoja. Suprato mat, kad tikra kultūra suartina žmones, o ne padaro juos svetimais. Galbūt bijau tokios pasaulio vizijos, kad demonizavus viską, kas rusiška, patys demonais pavirsime ir naują raganų medžioklę surengsime, kuri bus baisesnė už visas ligšiolines. Galbūt dėl to, jog nuojauta kužda, kad uždrausdami Čaikovskio kūrinius darome sau ir visam pasauliui meškos paslaugą. O posakis „meškos paslauga“ (медвежья услуга), jeigu nežinote, atėjęs iš rusų kalbos yra. Mes, lietuviai, mėgstame tą posakį. Tai gal ir jį uždrausti? Posakis, be kita ko primena mums, jog prijaukinta meška miegančiam šeimininkui nesėkmingai gainiodama nuo veido musę akmeniu užmušė patį šeimininką. Panašiai ir mes, prisijaukinę kalbą bandome ja mosuodami užmušti kultūrą, kuri nieko bendro su karo nusikaltimais neturi. Tai gal ir mes tuomet jau karo nusikaltimus darome?
„Bet juk tai mitas“ – juokiasi bei ranka numoja, o kartais atvira gerkle ir paraudusiais žandais rėkia kai kurie. „Cancel Russia!“ akcija neegzistuoja. „Kruvini žmogžudžiai” – vietiniai rėkia į ragelį rusų tautybės mokytojui, dirbančiam Bonos miesto mokykloje Vokietijos pietryčiuose. Aš kiek sunerimstu skaitydamas ir klausydamas. Jau kurį laiką sulaukiu pranešimų iš rusų tautybės žmonių, kurie nepalaiko Vladimiro Vladimirovičiaus Putino bei jo režimo, tačiau yra siejami su juo, nes yra rusai. Ateina pas mane tie rusai. Susitinkame patamsiuose, už užleistų užuolaidų. Tarsi sovietų laikais, kuomet lietuviai Kūčias paslapčia švęsdavo. Ateina baimės kupinomis akimis. „Mes nepalaikome Putino“, bet „Vakarai nepalaiko mūsų“. Net vaikų ramybėje nepalieka. Kada paskutinį kartą girdėjote apie rusų moksleivius, kuriems liepiama viešai išsižadėti Putino priešais klasę pamokų metų Europoje, nors jie kaip ir nėra niekuomet kokios nors priesaikos diktatoriui davę? Bet juk „Cancel Russia!“ akcija neegzistuoja, tai tik mitas! Aš dar labiau pakreipiu galvą. Atšaukiami rusų studentų pasirodymai muziejuose. Netgi ne Rusijoje gyvenusių, bet rusiškai kalbančių. „Dėl politinių priežasčių“ – atsako muziejaus valdžia Narinai Karitzky, kuri Bonos mieste 2011-ais metais įkūrė rusų kalbos mokyklą, aptarnaujančią penkis šimtus šeimų ir jų vaikus.
Kiti – tai pragaras. Dėl politinių priežasčių.
Kas toliau? Pradėkim deginti Dostojevskio ir Bulgakovo knygas gatvėse! Verskime rusų mažumas Lietuvoje skaityti ir atmintinai mokytis Kristijono Donelaičio Metus, kol rusiškas akcentas sunyks! Panaikinkime mokyklose rusų kalbą! Ištrinkime Rusiją iš istorijos vadovėlių ir palikime juose raganų deginimus primenančias iliustracijas! Kiek toli esame pasiryžę eiti į kovą su svetimu ir kokia to karo su svetimu kaina?
Šiame kontekste, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paskelbtas Čaikovskio kūrinių boikotas primena Don Kichoto iš La Mančos kovas su vėjo malūnais. Aš šiaip nesu operos ir baleto gerbėjas. Paskutinį kartą, kuomet buvau operoje prieš daugelį metų, netikėtai užsnūdau ir tas prisiminimas toks ir liko – kiek vangus ir pernelyg išskydęs, kad kokius nors kontūrus ryškiau galėčiau to įvykio prisiminti. Tad gal nebūsiu apkaltintas, jog pasigesiu tų kūrinių iš nacionalizuoto kultūros repertuaro.
Kiti – tai pragaras.
Atsikask obuolio ir tapsi kaip Dievas, žinantis, kas yra savas ir kas yra svetimas. Jautiesi gundomas vizijų apie sugrįžimą į rojų, kur nėra svetimų? Totalitariniais režimais man čia atsiduoda. Ne tik kariniais, bet ir kultūriniais. Čia viskas kaip Džordžo Orvelo 1984-ieji, kur Vinstonas pagaliau įžvelgia partijos kuriamos iliuzijos kontūrus ir pradeda jai priešintis užmegzdamas romaną su Džuljeta. Neturėčiau jums priminti, jog istorija pakrypsta link Vinstono ir Džuljetos kankinimų bei perauklėjimo meilės ministerijoje. Ką šįsyk sieksime perauklėti savais politiniais ditirambais šlovindami viską, kas va-ka-rie-tiš-ka? Suprask – ne ru-siš-ka.
Kiti – tai pragaras.
Sic Parvis Magna – didybė nuo mažų pradžių. Frensis Dreikas, gyvenęs Elžbietos I laikais karalienės buvo įšventintas į riterius, kai tuo tarpu Ispanijos Armados buvo pramintas piratu ir ne bet kokiu, bet El Draque – drakonu. Šis istorijos fragmentas yra pamokantis, nes primena mums kaip vienas ir tas pats reiškinys gali būti matomas ir interpretuojamas skirtingai. O kad taip ir yra, liudija pragaro burbulai, kuriuose esame savi tarp savų. Kiti – tai pragaras. Ne mes. Kiti tą patį apie mus sako. Nori pasisvečiuoti? Pasikrikštyk. Nori užeiti? Išsižadėk krikšto. Nori gyvuoti? Užsirašyk į partiją. Nori būti nepriklausomu? Išeik iš partijos. Ateik pas mus. Juk čia – visi savi. Kiti – tai pragaras, bet mes esame savi tarp savų, lygūs tarp lygių.
Bailiai tarp bailių. Štai, kas esame, kuomet savo burbuluose naujus raganų kūjo apmatus rašome, skelbiame bei praktiškai taikome kitiems apibrėžti. Nepatinka tokia etiketė? Išlįsk iš savo burbulo. Iš savo pragaro kitiems. Kuriame pragaro burbule randatės jūs? Nustokit piratines būties versijas vieni kitiems piršti ir susprogdinkite savo burbulus, nes kai vienu metu ir antrasis Kristaus atėjimas prasidės dėka išmaniosios vaizdo klastotės technologijų, ir dirbtinis intelektas pareikalaus pripažinti savo autonomiją TITT – Tarptautiniame Intelekto Teisių Teisme (kolkas dar toks neegzistuoja), o Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyks nauji rinkimai, kur ir vėl spręsis laisvųjų vakarų likimas tarsi tarptautinis trileris, bus verksmas ir dantų griežimas, o pasaulio pabaiga bus ir vėl nukelta. Iš 1999-ųjų į 2000-sius, tuomet į 2012-sius. Holivudas iškeps dar vieną pasaulio pabaigos scenarijų, paskui seks dar kitas ir taip be galo ir be krašto.
Ar suprantate dabar, koks absurdas toji mūsų susvetimėjimo istorija? Kai pasaulis baigsis, jis nesibaigs. Tik daliai baigsis, kita dalis džiūgaus. Bus verksmas ir dantų griežimas, o jau čia pat, už kampo gros muzika ir vyks šokiai iki išnaktų. Štai link ko privedė susvetimėjimo istorija. Pandemija ir egzistuoja ir neegzistuoja. Virusas yra ir jo nėra. Dievas mirė ir nemirė.
Chebra, rimtai. Kiek galima? Gal šiek tiek pasvetimaukime. Pabūkime svečiais savo burbulų paribiuose ir pasieniuose per pirmąsias penkias pokalbio minutes vieni kitiems dantų neišdaužę. Nes tuomet Sartras būtų buvęs teisus teigdamas, jog kiti – tai pragaras ir mes esame to pragaro buveinių gyventojai bei visateisiai paveldėtojai.
Būtent todėl visa tai, ką iki šiol svarsčiau, verčia mane teigti, jog Piotro Iljičiaus Čaikovskio paskelbimas svetimu yra ne kultūros bet, atsiprašant, „chaltūros“ apraiška tarptautinės politikos vandalų ir kultūros a-ta-(š)ė [sic!] nustekentoje Lietuvoje. O tai yra pavojingas reiškinys, kuris neliks nenubaustas laiko dvasios. Ką šnabždėjote ir darėte tarp savų, bus rėkiama nuo stogų svetimų. Ir visa tai vyks pragaro burbuluose, tuose chaltūros ratuose. O vadovaujantis tokia logika esame kiti tarp kitų. Svetimi tarp svetimų. Prakeikti tarp prakeiktų.
Aš dar kartą atmintyje ištariu Narinos Karitzky žodžius sėdėdamas priešais langą, už kurio pamažu leidžiasi saulė. Tie jos žodžiai buvo skirti vietos bendruomenei Bonoje, bet šiuo atveju norėtųsi juos skirti visiems Civilizuotiesiems Vakarams: „žmonės turi skirti Rusijos agresoriaus karą nuo rusų šeimų ir mažumų, Rusijos kultūrą nuo karo nusikaltimų, <...> šis karas kariaujamas Rusijos žmonių vardu, tačiau mes aiškiai pabrėžiame: tai yra Putino karas.“
Aš dar pridėčiau: Tai, kas vyksta su Rusijos kultūra Vakaruose, yra ne mažesnis karo nusikaltimas. Gaila, tačiau idėjų kare, kaip jau minėjo Stanisław Jerzy Lec, žūsta ne idėjos, bet žmonės.
Kiti – tai pragaras?
