Atsisveikinimas su poetu vyko vasario 18-ąją Šv.Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje. Į paskutinę kelionę jis išlydėtas trečiadienį. K.Navakas palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Į K.Navako laidotuves susirinko jo bičiuliai, artimieji, kūrybos gerbėjai. Tarp jų – poetai Gintautas Patackas, Kornelijus Platelis, Dalia Teišerskytė, Erika Drungytė, teatro režisierius Gytis Padegimas, choreografė Birutė Letukaitė.
Artimųjų pageidavimu, dauguma jų pagerbti menininko atvyko nešini simboliniu gėlės žiedu.
Atsisveikinant su poetu Petrašiūnų kapinėse skambėjo ir jo paties poezija – K.Navako eilėraštį perskaitė jo bičiulė, poetė Erika Drungytė.
„Aš svarsčiau, ką galima pasakyti prie kapo duobės? Prieš mirtį mes galime būti tik teisingi ir kalbėti tik tiesą. Bet tada kyla klausimas, kas yra tiesa? Ir kiekvienas iš mūsų turime savo tiesą ir kiekvienas iš mūsų turime savo santykį.
Kęstučio tiesa, kokią jis ją mums pateikė, buvo labai žaižaruojanti įvairiomis spalvomis, ir aš nemanau, kad jis būtų norėjęs giesmių. Jam labiau būtų tikę – kaip ir jo gyvenimas – šventės apie gyvenimą, šventės apie buvimą, apie atrodymą, apie visagalį poezijos kūną. Jam poezija buvo tai, kame jis gyveno tikrą savo gyvenimą.
Paskutinės dienos, paskutiniai mėnesiai, kada kūnas gyveno savo gyvenimą, o jo dvasia ir sąmonė buvo visiškai šviesios, skaidrios ir kūrybingos.
Atrodė, tiesiog nesuderinami dalykai. Ir ką mes galime pasakyti apie Kęstučio tiesą? Nieko. Geriausias dalykas, ką galime padaryti išlydėdami poetą, kuris ne tik surežisavo savo gyvenimą, ne tik savo įvaizdį, buvimą, atrodymą, bet net ir, sakytume, mirties dieną, kuri buvo su vėliavomis ir saule, su pavasario kvapu – tai paskaityti jo eilėraštį“, – kalbėjo E.Drungytė.
Reikšdamas užuojautą ir kalbėdamas apie K.Navaką, poetas K.Platelis teigė, jog kalbant apie menininką būtų sunku kalbėti ne metaforiškai.
„Kęstučiui ilgo gyvenimo nugyventi nebuvo lemta. Jis ne tik bandė pažinti save, bet ir savo atvaizdą tvenkinio veidrodyje, jį nuolat redaguoti. Redaguoti savo gyvenimą ir kūrybą.
Jo poezija, jo eseistika, jo proza yra grakšti, elegantiška, artistiška, jo gyvenimas taip pat buvo bandymas įrodyti, kad tas jo redaguojamas atvaizdas yra būtent toks. Kęstutis visa savo veikla, visu gyvenimu norėjo pagrįsti savo kūrybos, savo pates atvaizdą.
Jo poezija bus visiems reikalinga dar labai ilgai. Ji svarbi ne tik mūsų kartai, mums, jį pažinojusiems, bet ir žmonėms, kurie ją skaitys tolimoje ateityje“, – kalbėjo K.Platelis.
K.Navakas gimė 1964 m. Šeimyniškiuose, Utenos rajone. 1987–1988 metais jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Vėliau, 1994–1996 m., užsiėmė kultūrine publicistika – rašė kultūros skiltyse „Kauno dienoje“, laikraštyje „Noriu“.
Jo poezija versta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų kalbas.
K.Navakas Kaune buvo atidaręs knygyną, dirbo Lietuvos televizijoje, bendradarbiavo su leidiniais „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laima“, „Miesto IQ“ ir kitais.
Išleido eilėraščių rinkinius „Krintantis turi sparnus“, „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Atspėtos fleitos“, „Net ne“, eilėraščių rinktinę „Stalo sidabras“, taip pat esė rinkinius „Gero gyvenimo kronikos“, „Du lagaminai sniego“, „Stalo apologija“, „Daikčiukų visata“, „Begarsis skambutis“.
Už savo kūrybą K.Navakas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Menininkas įvertintas gausybe kitų apdovanojimų, tarp jų – Vyriausybės kultūros ir meno, Jotvingių premijos, geriausio Kauno menininko titulas.
K.Navakas tapo Poezijos pavasario-Maironio premijos laureatu už eilėraščių knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“. 2017-aisiais jis tapo akcijos „Metų knygos rinkimai“ nugalėtoju suaugusiųjų kategorijoje su romanu „Vyno kopija“ bei pelnė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją.
