Artūras Tereškinas: apie depresyvų realizmą, 29-ojo aukšto baimę ir kambarioką Parulskį

1. Pirmas prisiminimas. Man pustrečių metų. Tėvas laiko mane ant rankų, aš žiūriu pro atvirą langą į Masčio ežerą, kuris visai šalia namų. Girdžiu čaižų klyksmą, ežere skęsta žmogus. Po to nieko nebeprisimenu iki tol, kol man sukanka penkeri.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Atsiprašau.

3. Gražiausias keiksmažodis. Jesus fucking Christ.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Amžinai jaunas kaštonas.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Cher.

   

   „Scanpix“ nuotr./Dainininkė Cher

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Georgas iš Christopherio Isherwoodo romano „Vienišas vyras“ (A Single Man, 1964).

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Pedro Almodóvaro „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un ataque de nervios, 1988).

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Atsiprašau, bet netrūksta.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… youtube’ą.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Philipo Glasso albumas „Solo Piano“ (1989).

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Greito azijietiško maisto kavinę Michigano prospekte Čikagoje.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Basanavičiaus gatvė Vilniuje.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… artimųjų Rytų maistą Berlyne.

14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš… žiūrėjau į rugsėjo pilnatį sodo namelyje be stogo.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Apie ką dabar mąstai?

16. Nė už ką negalėčiau… gyventi 29-ajame dangoraižio aukšte.

17. Jaučiuosi nuogas be… (banalu) savo telefono ir kompiuterio.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Nebūk toks geras.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu… politinės depresijos apimtųjų protesto demonstracijų.

20. Katarsis. primena užsimiršimą po didžiulio, beveik nepakeliamo streso. Tarsi žiūrėtum pro langą, kuriame matai tik tuštumą.

    

    Eglės Navickaitės nuotr./Artūras Tereškinas

– Ar tikėtina, jog šiuo metu politiškai nestabilioje Europoje vyraujant baimei dėl saugumo ims stiprėti tradicinio vyriškumo tendencijos: vyras, teikiantis aplinkiniams fizinį saugumą bei gebantis savarankiškai atlikti sprendimą jėgos panaudojimui? O galbūt nuosaikesnis vyriškumas jau pakankamai įsigalėjęs išlikti net ir kraštutinių situacijų akivaizdoje?

– Beveik neabejoju, kad visuotino ekonominio, socialinio ir politinio nesaugumo sąlygomis radikalusis vyriškumas vis labiau stiprės tiek Europoje, tiek JAV. Šiam vyriškumui būdingas aukštas fizinės agresijos lygmuo, (savi-)destruktyvumas, polinkis į verbalines patyčias. Tačiau kartu vyrai (o ir moterys), įkūnijantys šį vyriškumą, yra bailūs ir isteriški, dažnai kupini idiotizmo. Radikalaus vyriškumo kietas ir agresyvus fasadas tėra bejėgiškumo, baimės ir nepasitikėjimo savimi bei kitais priedanga.

Tereikia pasižiūrėti į tokį politiką kaip Donaldas Trumpas, kad suvoktum šio vyriškumo absurdiškumą. Mūsų veikėjai, tokie kaip politikai Petras Gražulis, Rimantas Jonas Dagys ar Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir popkultūrininkai Algis Ramanauskas, Andrius Užkalnis ar Audrius Bačiulis irgi puikiai „įsirašo“ į šio vyriškumo kohortą. Šį vyriškumą palaiko ir gaivina narcisizmas, kylantis iš bejėgiškumo ir nesaugumo jausmų.

– Esate ir sociologas, ir poetas. Sigitas Parulskis iki šiol apgailestauja, jog dalinantis su jumis studentų bendrabučio kambariu, brukdavo skaityti savo eilėraščius. Ar iš poezijos tikitės dialogo? O gal net socialinės kritikos apraiškų ir reagavimo į visuomenės realijas? Ar vis dėlto eilėraštį laikote „atskira respublika“, kuri gali egzistuoti reflektuodama pati save?

– Jau daug metų nerašau eilėraščių, todėl laikyti save poetu gana keblu. Su Sigitu Parulskiu bendrabučio kambariu dalinomės ne itin ilgai; supratęs, kad kolektyvinis gyvenimas ne man, išsikrausčiau gyventi į nuomojamą kambarį Karoliniškėse, todėl man įbruktų jo eilėraščių nelabai prisimenu. Labiau prisimenu viešą seksą bendrabučio kambaryje, kai du kambariokai apsimesdavo miegantys, o trečias mylėdavosi su paskubomis surasta mergina. Iki šiol apgailestauju, kad Parulskio akivaizdoje užsiiminėjau seksu su mane įsimylėjusia mergina.

Ko tikiuosi iš poezijos? Tikriausiai to paties, ko ir iš sekso viešumoje – kad aplinkiniai sureaguotų, susierzintų, supyktų, negalėtų atitraukti akių arba kad juos apimtų bent trumpalaikė euforija.

– Viename 2013-ųjų metų interviu pabrėžėte stingulio ir nepatogumo jausmą, apimantį, jūsų žodžiais, „kitam“ uždarame Vilniuje. Ar šiandien apie šį miestą atsilieptumėte kitaip?

– Vilnius keičiasi, keičiuosi ir aš, nors minėtos stingulio ir nepatogumo emocijos išlieka. Save vadinu depresyviu realistu, todėl, žiūrėdamas į mūsų politinį gyvenimą, galiu tvirtai pasakyti: nusivylimas yra viena iš pagrindinių politinių emocijų Lietuvoje.

Atkartodamas Čikagoje veikusio „Jausmų instituto“ (Feel Tank Chicago) kūrėjų žodžius, teigčiau, kad gyvenu mieste ir valstybėje, kurioje „politinio veiksmo laukas atrodo arba neįsivaizduojamas, arba nepasiekiamas, jis kelia intensyvų cinizmą žmonėms, kurių balsai neskaičiuojami, kurių poreikiai ignoruojami ir kurių nuoskaudos neturi jokio poveikio ir kurie geriausiu atveju laiko politiką vien tik piktnaudžiavimu valdžia.

Nesibaigiantį kritiškos padėties pojūtį atspindi tik mūsų susvetimėjimo jausmas, nežinojimas ką daryti, ką galvoti ir kaip jausti“. Nepaisant to, kaip ir daugelis kitų, stengiuosi išgyventi, nenuskęsti visiškame stingulyje ir neviltyje.