Jis buvo siuvėjas. Visada turėjo nemažai paprastų užsakymų: pasiūti krimplino suknelę arba juodą vestuvinį kostiumą. Sovietmečiu, devinto dešimtmečio viduryje, Telšių miestelio žmonėms vis dar patiko sintetika.
Būdamas vidurinės mokyklos pramoginių šokių pažiba, labai norėjau blizgančių prašmatnių marškinių šokių vakarėliams. Jau neprisimenu, kokią medžiagą išsirinkau ištaigingame univermage pagrindinėje miesto Tarybų gatvėje (dabar ji – Respublikos). Bet pasiūti marškiniai man nepatiko: metalinis blizgesys, paįvairintas daugybe raukinių, šiek tiek pavėluotai pavertė mane disko laikų šokėju. Atrodžiau kaip atlikėjas Eltonas Johnas ar aktorius Johnas Travolta iš senų aštunto dešimtmečio filmų. Marškiniai netiko prie mano mėlynų „Wrangler“ džinsų.
Senelio dvidešimt metų jaunesnė antroji žmona, kurią mes vadindavome pamote, buvo linksma ir energinga moteris. Jos juoką galėjai išgirsti už kelių šimtų metrų. Kilnoti stikliuką, dainuoti ir šokti buvo mėgstamiausi jos užsiėmimai. Tačiau mano septyniasdešimtmetis senelis, patyręs insultą, šokti nebegalėjo. O ir kalbėti jam sunkiai sekėsi dėl dalinio paralyžiaus. Tačiau per dieną jis surūkydavo ne vieną cigaretę. Ir vis dar siuvo.
Nedidelėje senelio sodyboje Telšių pakraštyje visada buvo triukšminga. Pabuvęs ten pusvalandį pajusdavai, kad skęsti triukšme, kuris šiek tiek primindavo rusų režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijas, tokias, kaip „Tarnybinis romanas“ arba „Garažas“.
Švęsdama savo penkiasdešimt penktąjį gimtadienį, pamotė užstalėje dainavo „Ant kalno mūrai“ sodriu žemu balsu, kuris žibėjo tarsi senelio pasiūti marškiniai. Kiekvienas skiemuo – pridegtas degtinės, kiekvienas žodis – nevaržomo džiaugsmo protrūkis. Atrodė, kad ji įstrigusi keistoje linksmumo kapsulėje: mokėti linksmintis ir linksminti. Kaip pasakų fėja ji mėtė saldainius vaikams, kurie kaip žvirbliai čiauškėjo susispietę šalia suaugusiųjų stalo.
Leonido Brežnevo ir vėliau Jurijaus Andropovo laikais niekam nerūpėjo, ar tu buvai blaivus, ar ne. Blaivybė nebuvo svarbus pasiekimas; kad išgyventum, buvo būtina bent truputį „apsinešti“. Pamotę džiugino svaiginantis bendrumas su kitais išgeriančiais.
Kaip ir daugelis savo kartos žmonių, tų, kurie 1989-aisiais peržengė šešiasdešimties metų slenkstį, pamotė buvo pavargusi nuo herojiško asketizmo. Todėl įėjęs pro duris į jos ir senelio sodybą patekdavai į daiktų, nesusikalbančių vienas su kitu, pasaulį: kilimas rytietiškais motyvais, ryškių spalvų plastmasinės gėlės ant apskrito stalo, lininės šviesiai rusvos lovatiesės, sena ruda netikro rokoko stiliaus komoda, įrėmintos nespalvotos senelio ir jos nuotraukos ant tapetuotos sienos. Viskas surinkta negalvojant nei apie tvarką, nei apie vientisą stilių. Daug netvarkingos žaismės, kaip ir pačios pamotės elgesyje. Ir blogo skonio, sugeriančio kasdienybės rutiną.
Pamotė mokėjo vaidinti save tarsi vaidintų kitus: juoktis taip, kad ir kiti juoktųsi kartu. Ir jos moteriškumas man atrodė kaip nuolatinis persirenginėjimas dar nematytais rūbais, kuriuos visai neseniai pasiuvo senelis. Dabar pamotę vis dažniau įsivaizduoju kaip persirengėlį, neįtikėtinai profesionaliai vaidinantį moterį, kurios judesiai ir balsas – lyg iš geriausių transvestitų laidos „RuPaul‘s Drag Race“ epizodų.
Pamotė man – ir sovietinės moters klišė, ir pasipriešinimas jai. Pasak vienos iš mano mėgstamų mokslininkių, kasdienybės tyrinėtojų, jau mirusios Svetlanos Boym, tiek sovietinę, tiek posovietinę visuomenes galima vadinti „klišigeninėmis“ (angl. clichegenic societies). Klišėse atsispindi ir mūsų kultūrinės institucijos: viena jų yra „sveiko proto“ institucija, kuri padeda mums nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne. Tiesa, pamotei nelabai rūpėjo, kas kitiems atrodė teisinga ir ką apie ją pagalvos kaimynai ar artimieji. Jos skardus balsas, garsus juokas, žemaitiškos intonacijos nuskandindavo bet kokį „sveiko proto“ spaudimą.
Kai prisimenu pamotę, klausiu kartu su Svetlana Boym: kas turi nutikti, kad praeito gyvenimo klišės persmelktų tavo fantazijas, o pačios klišės taptų nostalgiškomis fantazijomis? Kas turi nutikti, kad visas savo pastangas, didžiulį triūsą, metų metais įgytą patirtį paverstum nepamirštamu pamotės juoku ar blizgančiais marškiniais?
Pridengdami savo pažeidžiamumą ir trapumą klišėmis saugomės nuo nevilties ir nuovargio. Norėdami išgyventi, prisitaikyti prie kasdienybės imame kalbėti klišėmis, cituoti klišes, mėtytis klišėmis kaip apsaugos mechanizmais.
Pridengdami savo pažeidžiamumą ir trapumą klišėmis saugomės nuo nevilties ir nuovargio. Norėdami išgyventi, prisitaikyti prie kasdienybės imame kalbėti klišėmis, cituoti klišes, mėtytis klišėmis kaip apsaugos mechanizmais. Dauguma kasdienybės ritualų taip pat yra klišiniai, nors dėl to ne mažiau mums svarbūs.
Po senelio mirties pamotė gyveno viena. Kartais pasisamdydavo jauną vyriškį, kad aplink sodybą esančioje žemėje pasodintų kelis maišus bulvių, o rudenį jas nukastų. Ir toliau išliko perdėm energinga ir kurtinančiai rėkli. Nelegaliai pardavinėjo naminę.
Pamotę nužudė dvidešimt penkerių metų vyras, naktį atėjęs pirkti degtinės. Subadė peiliu ir žirklėmis. Manė, kad ras daug pinigų, bet rado viso labo tik keliolika litų. Nuo piršto nuėmė auksinį vestuvinį žiedą. Apie jos mirtį man pranešė tėvai. Tuomet gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose ir į laidotuves grįžti negalėjau.
Nei pamotė, nei mano senelis nemėgo pasakoti apie savo praeitį, jie nerašė dienoraščių ir niekada neparašė autobiografijų. Bet ne visiems jų reikia. Kaip kažkada ironizavo pasaulio pilietis, keistuolis, kasdienybės menininkas Quentinas Crispas, autobiografija – tai daug kartų pakartotas nekrologas. Šiuolaikinis žmogus ją pavadintų nekrologu, parašytu televizinio serialo, kuriam trūksta pabaigos, forma. Arba tiesiog metų metus besitęsiančia muilo opera.
Gyvenimai be autobiografijų – kaip kultūriniai užkeikimai. Kaip mitologijos, kurių beveik niekas nemėgina paaiškinti. Kaip atmintyje ištirpstančių gestų, nutylėjimų, atokvėpių, sustojimų klišės, atspindinčios beformę nugyvento laiko masę.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
