Dar vienas šiek tiek ankstesnis vaikystės epizodas, virtęs senu išblukusiu eilėraščiu, parašytu Čikagoje: „vaikiškame mano veide išdegintas/ vienatvės sakramentas: nuotraukoje/ apvilktas juodais kailinukais, apautas/ veltiniais stoviu prisimerkęs,/ nuleidęs lūpų kampučius, žinau/ rytoj mane krikštys krauju, sename/ name skambės motinos klyksmas, o/ aš, sapnuodamas raudoną batuką/ atsitrenkiant į tėvo galvą, būsiu/ sutvirtintas amžinai jo nemeilei,/ rydamas ašarom suvilgytą duonos/ kriaukšlę, regėsiu vienuolišką jo tonzūrą, išteptą suodžiais; atsiversiu/ knygą, kurioje įrašyta: Tėve/ mūsų, ir skaitysiu, tikėdamas,/ kad langai ir grindys gali užmiršti/ mane ir atleisti mano neapgailėtą liūdesį“.
Abu smurtiniai nutikimai vis dar verčia mano kūną virpėti – atrodo, kad skausmas, sukeltas fizinio smurto, tarsi koks aidas atsimuša į mano kūnišką atmintį. Šio aido neįmanoma ištrinti.
Smurtas tvyro virš mūsų kaip nuolatinė grėsmė, priklausanti nuo to, ar esi moteris ar vyras, suaugęs ar vaikas, heteroseksualus ar homoseksualus, įgalus kūnas ar kūnas su negalia. Smurtas visada pasiruošęs puolimui, tereikia menkiausios kibirkšties.
Smurtas tvyro virš mūsų kaip nuolatinė grėsmė, priklausanti nuo to, ar esi moteris ar vyras, suaugęs ar vaikas, heteroseksualus ar homoseksualus, įgalus kūnas ar kūnas su negalia. Smurtas visada pasiruošęs puolimui, tereikia menkiausios kibirkšties.
Apie fizinį smurtą, kurio mūsų visuomenėje neįtikėtinai daug, prirašyti kalnai ir pakalnės. Tačiau, kaip teigia filosofas Brianas Massumi, smurto negalima supaprastinti vien tik iki tiesioginės kūniškos prievartos. Jo manymu, smurtas – tai ne tik veiksmas, bet ir veiksmo galimybė. Smurtas gyvas net tada, kai jis iki galo neįgyvendintas.
Egzistuoja ne tik fizinis smurtas, nutaikytas į kūną, bet ir psichologinio bei politinio smurto formos, bauginančios mus ir įsiskverbiančios į mūsų sąmonę. Kai kas šį smurtą vadina simboliniu smurtu, kuris patologizuoja vienas žmonių grupes privilegijuodamas kitas ir kuris vienus paverčia purvinais atstumtaisiais, o kitus – smurto ir prievartos mašinomis. Tačiau simbolinis smurtas toks pat materialus kaip ir tų atstumtųjų kūnai, į kuriuos jis nusitaikęs.
Šiuo smurtu siekiama išlaikyti žmones paklusnius, tylius, apimtus stingulio ir depresijos. Kaip pasakoje be pabaigos: paklusnūs smurto įsibaiminę kūnai švelniai apgobti nepajudinamos neokolonialistinio grobuoniško kapitalizmo tvarkos. Bijoti visko: darbininkų, aistrų, nusikaltimų, pabėgėlių, neheteroseksualaus sekso, protesto, pasipriešinimo, revoliucijos, ligų, nepažįstamųjų prisilietimų, primenančių laisvai tekantį kraują.
Simbolinis smurtas palaiko socialines hierarchijas ir socialinę nelygybę, nes mes jo paprasčiausiai neatpažįstame. Neatpažįstame smurtaujančių politikų, sekančių mums pasakas apie geresnį gyvenimą po trisdešimties metų. Neatpažįstame korporacijų ir firmų vadovų, aiškinančių mums, kaip nedrausmingiems mokiniams, apie tai, kad mes verti tik tiek, kiek uždirbame. Neatpažįstame smurto, kuris nudėvi mus kaip kasdienis gyvenimas Donaldo Trumpo balsu klykiantis apie „neteisingą“ apkaltą.
Tiems iš mūsų, kurie ilgą laiką gyveno ar tebegyvena kaip socialiai nuvertinta ar nuvertėjusi valiuta, siekis pasipriešinti smurtui visada susijęs su baime, gėda ir pažeminimu. Todėl tylime, nes nieko nebesitikime. Bet tai, ką vadiname tyla, visai nėra tyla. Tai politinis kalbėjimas, kurio paprasčiausiai nesiklausoma.
Smurtas paverčia mus pažeidžiamais, nors ne visada iki galo įsisąmoniname savo pažeidžiamumą, palaikomą nuolatinės smurto grėsmės. Pasak amerikietės Lauren Berlant, dažnai mūsų kūnai jaučia šį pažeidžiamumą kaip desperaciją, vargą, sąstingį, įniršį, pasitikėjimo praradimą, išsekimą ir radikalų savęs išeikvojimą.
Tiek tiesioginio, tiek netiesioginio simbolinio smurto padaugėjo globaliame pasaulyje visu ūgiu besitiesiant nacionalistinei ksenofobinei politinei dešinei, kuri savo smurtiniais čiuptuvais siurbiasi ir į mūsų kūnus (prisiminkite šūkį „Pakelk galvą, lietuvi!“). Ši politinė jėga, vis stiprėjanti ir Lietuvoje, entuziastingai palaiko socialines infrastruktūras, grįstas rasizmu, mizoginija, homofobija, nacionalistiniu išskirtinumu ir religiniu fanatizmu.
Šio tipo politinės jėgos remiasi reakcinga skundo epidemija: skundžiamasi, kad „leftistinė ideologija“ kišasi į šeimos laisvę (todėl žadama „stabdyti“ vaikų atiminėjimą ir bet kokį valstybės kišimąsi į šeimą, tik kam tada tie „vaiko pinigai“?). Verkiama, kad Lietuva „yra sparčiausiai pasaulyje nykstanti šalis“ (be abejo, tai bus sustabdyta didvyriškai verčiant gyventojus daugintis). Lyginantis su „nepriklausomos tarpukario Lietuvos kūrėjais“ ir „antisovietinės rezistencijos dalyviais“, iš karto perspėjama, kad šio politinio judėjimo dalyviai bus pravardžiuojami visokiausiais vardais ir persekiojami (iš anksto užprogramuotas aukos kompleksas).
Tik kokiais vardais galima vadinti politinį „susivienijimą“, kurio atsišaukime įkoduotas visų vaivorykštės spalvų smurto spektras? Vengiant pravardžiuotis ir be reikalo tarti jo tikrąjį vardą, galima paminėti daugybę jį apibūdinančių būdvardžių: autoritarinis, ultrakonservatyvus, smurtinis, tironiškas, nedemokratinis.
Šventiniame šurmulyje guodžiant save galima vėl ir vėl poetiškai perrašyti smurto pasakojimą: nuskandinkime praeities paslaptis kažkieno odoje ir neklauskime jų, šmėžuojančių šešėliuose, nieko, kas jau buvo, nes ant jų odos – mūsų sukrešėjęs kraujas. Perfrazuojant amerikiečių atlikėją Fioną Apple, jie niekada negyvens gyvenimo, kurį gyvename mes, o mes negyvensime gyvenimo, prižadinančio mus naktimis; jie niekada neišgirs mūsų balso, nes jiems gali atrodyti, kad jau pasidavėme. Ne, nepasidavėme. Nes „niekada“ yra kaip pažadas (žr. Apple dainą „Never is a Promise“), kurio laikysimės, iškėlę galvas prieš politinį „nacionalinių susivienijimų“ ir kitų panašių darinių smurtą.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
