Saulėtą balandžio dieną su kolege einame pietauti. Prieš tai ilgas ir varginantis posėdis. Prie pietų stalo kalbame apie kolegas. Apie studentus, kurie niekaip negali išmokti paprasčiausių dalykų: seksizmas yra vienos lyties niekinimas ar žeminimas kitos lyties atžvilgiu, o klasizmas – panieka kokia nors socialinei grupei vien dėl jos socialinės padėties visuomenėje.
Atrodo paprasta. Už stiklinio restoranų sienų – plieskianti saulė, ant stalo vištienos krūtinėlės kepsniai, tiršta rūgštynių sriuba. Mano rankos šiek tiek virpa. Kolegei sakau, kad rašysiu apie lietuvių įžymybes. Ji juokiasi: kaip manai, ar sunku pasidaryti lietuviška žvaigžde? Labai lengva: turi savo kūnu paveikti viešą žinojimą apie tai, ką reiškia solidarizuotis, mylėti, nekęsti, klupti ir prisikelti; privalai nuolat viešinti savo intymų gyvenimą, kasdien priminti apie save, skandalizuoti(s).
Mano internetas stringa, o kolegė ištaria: „Žiūrėk, pirma žinia: Šapranauskas nusižudė!“ Sakau, juokauji. Kai pagaliau nešiojamasis kompiuteris pajėgia prisijungti prie interneto, ta pati netikėta žinia pasiekia ir mane: „Iš gyvenimo pasitraukė aktorius Vytautas Šapranauskas”,
Kai grįžtame į darbo kabinetą, kuriame abu sėdime, kolegė sako: dabar reikia atsiversti žiniasklaidą. Po pietų šiek tiek apsnūdus smagu pasklandyti po internetinius portalus ir pasižiūrėti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Mano internetas stringa, o kolegė ištaria: „Žiūrėk, pirma žinia: Šapranauskas nusižudė!“ Sakau, juokauji. Kai pagaliau nešiojamasis kompiuteris pajėgia prisijungti prie interneto, ta pati netikėta žinia pasiekia ir mane: „Iš gyvenimo pasitraukė aktorius Vytautas Šapranauskas”, „Aktorius V. Šapranauskas pasirinko nebūtį“, „Mirė Vytautas Šapranauskas“.
Visada žavėjausi atsitiktinumais, todėl pokalbis prie pietų stalo apie žvaigždes ir popietinė žinia apie nusižudžiusią lietuvių įžymybę pasirodė ir įdomi, ir netikėta. „O ko tu tikėjaisi?“ – paklausė manęs vienas draugas. Juk visi žinojome apie šio aktoriaus bėdas ir vargus. Prodiuseriai negailestingai jį išnaudojo. Kaip ir kitus.
Važiuojant automobiliu iš Kauno, draugas pasakoja apie Algio Ramanausko išdaigas filmuojant, apie popverslininkės Natalijos Bunkės aroganciją, žvaigždes, besisvaiginančias alkoholiu, narkotikais, seksu.
Lietuvoje viskas taip, kaip ir Holivude, sako draugas, tik mažesniu mastu. Ar matei iš arti laidų vedėjos Jadzės Inklinaitės veidą? Atrodo, kad per penkerius metus per jį pervažiavo pagreitinto senėjimo traktorius. Padėvėta ji. Tai nuo narkotikų. Aš tik linksiu galvą, nes iš arti jos veido nemačiau.
Automobilio veidrodėlyje matau tik savo veidą, kurį negailestingai pervažiavęs tas pats traktorius, nors nei narkotikais, nei alkoholiu nepiktnaudžiauju. Be ne dėl to man liūdna šiandien. Liūdžiu dėl Šapranausko, kurio juodasis humoras kartais buvo įkvepiantis ir nelietuviškai absurdiškas.
Nors, tiesą sakant, šis aktorius, kaip ir dauguma kitų įžymybių, man tebuvo tik fikcija ir prekė, tapusi savo paties įvaizdžiu. Vieną prekę keičia kita, vienas įvaizdis nugrimsta į mano trūkinėjančią atmintį, o nauji įvaizdžiai dar laukia savo eilės. Tik kada patirsiu fikciją, kuri man kels ne tik liūdesį, bet ir malonumą? O gal pakaks tik pavydo ir pykčio?
Kiekviena įžymybė sukelia vienokį ar kitokį jausmą. Galima išversti ir kitaip: kiekvienas afektas turi savo objektą.
Skaitydamas Užkalnį, dažnai jaučiu pasišlykštėjimą. Klausydamasis Minedo dainų, susigraudinu, nes užjaučiu.
Įžymybės – šių afektų šaltinis. Skaitydamas Užkalnį, dažnai jaučiu pasišlykštėjimą. Klausydamasis Minedo dainų, susigraudinu, nes užjaučiu. Žiūrint „Bėdų turgų“ mane apima terapinė ramybė, kuri baigiasi įniršiu ir panieka: ar išnaudodamas kitų skausmą gali pasidaryti geresnis?
***
Įžymybių kultūros sudėtingumą puikiai iliustuoja groteskiško amerikiečių serialo „Pietų parkas“ („South Park“) serija, pavadinta „Naujas Britnės įvaizdis“ (HBO kanalas jį transliavo 2008 m. kovo 18 dieną).
Šioje serijoje pagrindiniai veikėjai – berniukai Stanas, Kyle’as, Cartmanas and Buttersas, tėvų verčiami, žiūri prezidentinius Baracko Obamos ir Hillary Clinton debatus, kuriuos pertraukia informacinis pranešimas apie Britnę Spirs, Pietų parke besišlapinančią ant vabalo. Vaikai nusprendžia užsidirbti pinigų fotografuodami šią žvaigždę.
Apsimetę Britnės vaikais, jie prasmunka į viešbutį, kuriame ji apsistojusi. Manydama, kad jie jos vaikai, Britnė apsidžiaugia, bet supratusi, kai jie viso labo apsimetėliai, puola į depresiją. Galų gale, apimta nevilties dėl nuolatinio paparacų priekabiavimo, ji mėgina nusižudyti: šaunasi į galvą.
Nors ir netekusi dviejų trečdalių viršutinės galvos dalies, per stebuklą išgyvena. Tačiau ją ir toliau persekioja paparacai. Be to, jos prodiuseris ir toliau verčia ją įrašinėti dainas ir koncertuoti: ji dalyvauja MTV apdovanojimų ceremonijoje ir tampa visų pajuokos objektu dėl savo svorio ir nesugebėjimo šokti, nors niekam į akis nekrinta tai, kad jai trūksta didesnės dalies galvos.
Jausdamiesi kalti, berniukai nutaria padėti šiai žvaigždei pabėgti į Šiaurės ašigalį. Tačiau pabėgimas nepavyksta, nes publika, kurią įkūnija net ir traukinio vairuotojas, reikalauja paaukoti ją tam, kad būtų geresnis kukurūzų derlius. Traukinys sustoja kaimelyje, kuriame Britnės laukia jo gyventojai ir paparacai. Apsupta žmonių Britnė miršta. Tais metais kukurūzai puikiai uždera. Tačiau žmonėms jau reikia naujos įžymybės, naujos aukos kitų metų derliui.
Apie ką ši „Pietų parko“ istorija? Pirmiausia, apie tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje publikai rūpi ne rimti prezidentiniai debatai, lemsiantys visuomenės ateitį, bet įžymybių asmeninio gyvenimo smulkmenos: Britnės spuogas, netikusiai atlikta plastinė krūtų operacija ar nestilinga jos apranga.
Antra, nepasotinamai miniai būtinos įžymybės, kurios suvartojamos ir suvalgomos taip, kaip ir kasmetinis kukurūzų derlius. Trečia, minios apetitas ir jos žvilgsnis bei ryški ir visa persmelkianti fotoaparatų šviesa palaiko įžymybes kaip kultūrines prekes, bet kartu jas sunaikina. Ir, ketvirta, nusibodusių įžymybių kūnai išmetami ir lengvai pakeičiami; visada bus naujų žvaigždžių, kurių gyvenimai rūpės skandalų ir dramų ištroškusiai miniai.
Įžymybių vaizdiniai, platinami žiniasklaidos, yra paveikesni negu už tų vaizdinių esantys patys asmenys dėl to, kad jie atskleidžia svarbius šiuolaikinio gyvenimo rūpesčius: pateikti save kaip kultūrinį gaminį, kurį kas nors nupirks, ir užsitikrinti materialinę gerovę, mėgautis šlove, būti matomam, sulaukti dėmesio ir pagarbos, nuolat keisti save ir savo įvaizdį siekiant išlikti dėmesio centre, jausti malonumą žiūrint į kito asmens gyvenimą, kuris konstruojamas ir skandalizuojamas tam pačiam vartotojo malonumui.
Kaip rodo interviu su lietuvių įžymybe, Lietuvoje įžymybe tapti nėra sunku, tačiau ne visi ja gali tapti ir ilgiau išsilaikyti: turi būti gražus, charizmatiškas, ekscentriškas. Antraip liksi tik trumpalaikis celetoidas – vienadienė įžymybė. Norint išlaikyti savo įžymumą, būtina ne tik profesija, bet ir įvairios savo vaizdinio palaikymo viešumoje strategijos, tarp kurių yra ir gandų kūrimas.
Kaip ir kitur, Lietuvoje įžymybėms priskiriami neįtikėtini bruožai ir poelgiai, kurie juos paverčia ištvirkautojais, alkoholikais ir narkomanais. Tačiau šie bruožai, kaip teigė šio skyriaus informantė, – tik žiniasklaidos ir jos vartotojo vaizduotės kūrinys.
Kaip ir kitur, Lietuvoje įžymybėms priskiriami neįtikėtini bruožai ir poelgiai, kurie juos paverčia ištvirkautojais, alkoholikais ir narkomanais.
Patraukliai sugalvoti ir pateikti skandalai, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, periodiniai radikalūs išorės pokyčiai ir seksas – tai pagrindinės ypatybės, apibūdinančios „klasikines“ įžymybes.
Lietuvos įžymybės šia prasme nepatenka į klasikinių įžymybių tarpą pirmiausia dėl puritoniškos ir moralistinės socialinės aplinkos: čia sekso skandalai negalimi, intymaus gyvenimo detalės slepiamos, vengiama juokauti religijos tematika, nes tai dar vienas tabu.
O išskirtinis Lietuvos įžymybių kultūros bruožas yra joje vyraujantis chamizmas: patyčios, žeminimas, socialinė nejautra – jų elgesio standartas.
Kita vertus, ir mes patys, siekdami išsikrauti emociškai, įkrauname ir apkrauname įžymybes neapykanta, pykčiu ir įniršiu. Nors mūsų santykį su jomis persmelkia pyktis ir neapykanta, esame prie jų prisirišę, mums jų reikia. Mums tavęs reikia, Agne Jagelavičiūte! Man patinka Lana Del Rey. Negaliu gyventi be Brado Pitto. Visi jie – mano vaizduotės ir mano malonumo derliui.
