Kultūriniai karai – tai vertybių ir idėjų arba moralinių vizijų kovos, kurios socialiai ir politiškai supriešina žmones. Todėl liberalai tyčiojasi iš konservatorių, dešinieji apverkia kairiuosius, radikalai niekina nuosaikiuosius. Šie karai aiškiai atsispindi viešose diskusijose, populiariojoje kultūroje, žiniasklaidos įvykiuose, net akademiniame diskurse.
Kultūriniai karai vyko visada. Tačiau Vakarų šalyse, tokiose kaip JAV, kultūriniai karai ypač sustiprėjo septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, tada, kai šalis atsivėrė naujoms idėjoms, vertybėms ir normoms. Tai antrosios feminizmo bangos, aplinkosaugos, gėjų ir kitų pilietinių teisių judėjimų atsiradimo laikotarpis. Tuo metu suklestėjo įvairios kontrkultūros, kilo ir daug pokyčių atnešusi seksualinė revoliucija (vien efektyvios kontracepcijos moterims atsiradimas daug ką reiškė!).
Vieni įdomiausių kultūrinių karų yra vykę ir vis dar tebevyksta meno sferoje.
Jamesas Davisonas Hunteris jau klasika tapusioje knygoje „Kultūriniai karai“ (1991) išskiria penkis pagrindinius frontus, kuriuose vyksta kultūrinis karas: šeima, švietimas, žiniasklaida, teisė, politika. Šiuo metu karo frontų daug daugiau: pistoletais šaudoma ne tik dėl šeimos vertybių, abortų, feminizmo, homoseksualumo, lytinio švietimo, bet ir dėl meno, cenzūros, sekso, erotinių vaizdinių žiniasklaidoje, faktų ir „netikrų naujienų“ santykio.
Vieni įdomiausių kultūrinių karų yra vykę ir vis dar tebevyksta meno sferoje. Tas, kas atsimena 2000 m. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje tik rinktinei publikai rodytą amerikiečio Andres Serrano „Myžalų Kristų“ (angl. Piss Christ, 1987 m.), gali įsivaizduoti, kaip kultūrinių karų davatkos reaguoja į tokius meno kūrinius. „Myžalų Kristaus“ pasirodymo metu JAV respublikonų senatorius Alphonse'as D'Amato Senate suplėšė šio kūrinio reprodukciją klykdamas: „Šis vadinamasis meno kūrinys yra bjaurus ir niekingas vulgarumo demonstravimas!“ 2011 m. krikščionių protestuotojai visiškai suniokojo „Myžalų Kristų“ šiuolaikinio meno muziejuje Avinjone, Prancūzijoje.
A.Serrano sukėlė ištisą kovos prieš „šventvagišką“ meną bangą, į kurios sūkurius pateko ir kitas genialus menininkas – fotografas Robertas Mapplethorpe'as, kurį dešinieji politikai ir kultūros veikėjai vadino „karaliumi šėtonu“. Šio menininko homoerotinės ir sadomazochistinės nuotraukos ilgai audrino dešiniųjų puritonų vaizduotę. Dabar jos audrina tik pasiturinčių meno kolekcininkų pinigines.
Konservatyvūs lietuviškų kultūrinių karų atstovai elgiasi gana panašiai kaip minėtas senatorius ar krikščionys-meno naikintojai. Jie mėgaujasi demonizuodami progresyvius menininkus ir mąstytojus, vadina juos iškrypėliais ir paleistuviais, „leftistinėmis žertvomis“, grasina nusišlapinti į kultūros ministrų lėkštes, kad tik nebūtų rodomi jiems nepatinkantys spektakliai, platina savo įrašytus videoklipus apie „žeminančią“ erotiką, net kreipiasi į teismą su prašymais sustabdyti „pornografinį“ meną.
Šioje nematerialaus darbo eroje kultūriniai karai persikelia į internetinę erdvę – socialinius tinklus.
Tačiau laikas bėga, o papročiai šiek tiek kinta. Gyvename nematerialaus darbo epochoje, kurioje svarbiausia ne vartojimo daiktų, bet kultūrinio-informacinio turinio – normų, vertybių, skonio ir viešosios nuomonės – gamyba. Dėl to tokie įtakingi šiuo metu pasidarė visokie komunikacijos specialistai, influenceriai, informatoriai ir viešųjų ryšių transformatoriai.
Britų juodojo humoro serialo „Klaikiai nuostabios“ (angl. Absolutely Fabulous) herojė Edina, paklausta, kuo užsiima, išdidžiai atsako: „PR (viešieji ryšiai)! PR! Aš viešinu dalykus, žmones, vietas, konceptus!.. Aš paverčiu viską nuostabybe. Aš padarau mėšlą patikimu, o nuobodybes – nepaprastai patraukliomis...“ Taigi influencerių amžiuje kovojama ir dėl mėšlo.
Šioje nematerialaus darbo eroje kultūriniai karai persikelia į internetinę erdvę – socialinius tinklus. Todėl kultūrinės priešpriešos taip pat yra daug labiau elektroninės arba virtualios, o ne geografinės, demografinės ar etninės. Žmonės vis labiau pasitiki influenceriais ir komunikatoriais, kurių įtaka remiasi ne išsamia faktų analize, bet gerai apmokamų nuomonių burbulais. Neseniai įvykęs lietuviškų influencerių Andriaus Užkalnio ir Saugirdo Vaitulionio skandalas, kuris įgijo gana vykusį „nusimušė moralinis kompasas“ pavadinimą, neblogai iliustruoja šį kultūrinių karų kaitos procesą.
Nemažai medžiagos kariauti kultūrinius karus socialiniuose tinkluose suteikė ir „Vilnius – the G-spot of Europe“ reklama. Ji prikėlė tiek daug kultūrinių reakcionierių ir tamsos riterių, kad jų net keliais sunkvežimiais neišveši į Balbieriškį ar Gariūnus. Reklaminė Vilniaus miesto kampanija tapo įnirtingų kultūrinių karų lauku.
Štai kaip šią reklamą interpretuoja radikalios dešinės atstovas savo feisbuko paskyroje: „Vilnius yra Europos paleistuvė – tai pats švelniausias, kokį tik įmanoma sugalvoti, reklamos potekstės vertimas į žmonių kalbą… Įsivaizduojate savijautą žmogaus, kurio dukra, mama ar kitas artimas ir brangus žmogus turi paleistuvės įvaizdį? Taip dabar jaučiasi didelė dalis savigarbos nepraradusių vilniečių ar miesto gyventojų.“
Galima juoktis iš šito Vilniaus reklamos perskaitymo. Galima verkti. Tik akivaizdu, kad šio ir panašių žmonių vaizduotė apsėsta seksualinės panikos.
Galima juoktis iš šito Vilniaus reklamos perskaitymo. Galima verkti. Tik akivaizdu, kad šio ir panašių žmonių vaizduotė apsėsta seksualinės panikos. Visas pasaulis jiems – tik jiems patiems suvokiamo ištvirkimo vieta. Seksualinė saviraiška šiai kraštutinei dešinei tolygi chaosui, seksualinė aistra – iškrypimui, o seksualinis malonumas – šėtono prasimanymui. Kita vertus, gana šleikštu ir tai, kad šie žmonės kalba už kitus vilniečius, nors tikrai ne puritoniškiems dešiniesiems žinoti, kaip kiti jaučiasi. Skaistybės ir reprodukcinio santuokinio sekso standartai galioja tik jiems, sekso vaizdinių sužeistiems tyruoliams.
Guodžia tik tai, kad šis veikėjas kol kas nėra toks įtakingas kaip kai kurie vadinamieji laisvų visuomenių institutai, ciniškai, bet pelningai prekiaujantys melu, neapykanta, diskriminacija ir pažeidžiamų socialinių grupių skausmu. Gerai ir tai, kad Lietuvos kultūrinių karų arenoje vis dar liko progresyvių jėgų ir balsų, kurie gali pasipriešinti šioms ciniškoms organizacijoms bei veikėjams.
Reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau visi šie nusimušusio moralinio kompaso herojai, ciniški prekeiviai ir kraštutiniai dešinieji, kurių ligota vaizduotė apsėsta sekso ir pornografijos, atsidurs istorijos sąvartyne, o jų vietą užims kiti – gerokai pažangesni, išmanesni, globalesnes fantazijas sapnuojantys ir daug atviriau savo kvailumą apmąstantys nuomonių formuotojai. Nors nesu religingas, kasdien už tai meldžiuosi.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
