Artūras Tereškinas: Laimė po laimės, arba Kaip išgyventi laimės pramonėje

„Aš tik noriu būti laimingas“, – dažnai kartoja mano pažįstamas. „O kas tau yra laimė?“ – klausiu. Atsakymo tenka laukti ilgai. „Laimė būna tada, kai aš ... laimė...“ 
Artūras Tereškinas
Artūras Tereškinas / Eglės Navickaitės nuotr.

Taip ir nesuprantu, kokia jo laimė, nors anksčiau jis yra minėjęs, kad norėtų pasidaryti influenceriu, uždirbti pirmą milijoną iki trisdešimties, galbūt vesti. Tradicinės svajonės. Vis įsivaizduoju savo pažįstamą, traukiantį seną dainą „Vai nubėgsiu aš basa laimės pasitikt“ ir lekiantį Vilniaus gatvėmis pasitikti laimės. Tačiau kada įvyks tas lemtingas jo ir laimės susitikimas, lieka neaišku.

„Bitlų“ grupė turi dainą, pavadintą „Laimė yra neataušęs ginklas“ (angl. Happiness is a warm gun), kurios reikšmė labai dviprasmiška. Laimė čia gali būti iššifruota ir kaip moters kerštas neištikimam vyrui, ir kaip nusiskandinimas narkotinėje ekstazėje. Galbūt tikrai laimė – kaip vis dar šiltas ginklas, kuris padeda apsiginti nuo nuolat tave puldinėjančių gražbylių.

Kaip ir mano pažįstamas, dažnai savęs klausiame ne tik apie tai, kas yra laimė, bet ir apie tai, kas daro mus laimingus. Vieniems tai darbas, kitiems – šeima, tretiems – nenutrūkstama fizinių malonumų virtinė. Daug kam vien tik laimės siekimas suteikia jų gyvenimams prasmę.

Britų-australų mokslininkė Sara Ahmed rašo apie „laimingus objektus“, kurie veikia mus pačiu teigiamiausiu būdu. Jos nuomone, laime galima laikyti mūsų orientaciją į tuos objektus (jais gali būti ir turtas, ir intymūs santykiai, ir gerovės valstybė), kurie paverčia mus laimingais. Objektai, tarnaujantys kaip laimės priemonės, vadinami socialinėmis prekėmis. Dažnas iš mūsų jų geidžiame. Kai įsigyjame nors vieną iš šių prekių (pvz., namą Kalnėnuose arba penkiasdešimt tūkstančių sekėjų Instagrame), mus užplūsta šilta laimės banga.

Kita vertus, Ahmed teigimu, daug kas iš mūsų jaučiamės laimingi, jei sugebame priartėti prie visuotinai priimtinų socialinių normų ir standartų. Šis artumas ir kuria laimę. Šia logika remiantis galima sakyti, kad konformistai ir prisitaikėliai turėtų būti patys laimingiausi.

Kaip yra sakęs sociologas Zygmuntas Baumanas (ir ne tik jis), esame laimingi tik tol, kol išlaikome viltį. Be vilties laimė neįmanoma.

Laimę daug lengviau patirti, jei esi optimistas ir atsiduodi laimei kaip savo veiklos tikslui nepaisydamas pakeliui pasitaikančių neigiamų pojūčių ir emocijų. Kaip yra sakęs sociologas Zygmuntas Baumanas (ir ne tik jis), esame laimingi tik tol, kol išlaikome viltį. Be vilties laimė neįmanoma. Todėl laimė yra vilties, nukreiptos į ateitį, išraiška.

Bet vien tik vilties nepakanka. Basiems bėgti į susitikimus su laime mus vilioja didžiulė laimės pramonė (angliškai ji vadinama „happiness industry“), globalus milijardinis verslas. Jis ir gamina savigalbos knygas, ir verčia mus rinktis psichoterapijos seansus, ir skatina negailėti šlamančių už gero gyvenimo konsultacijas ir treniruotes. Ši industrija auga ne dienomis, bet valandomis.

Laimės pramonė išpopuliarino terapinę kultūrą ir savigalbos diskursus: nesiliaudami skaitome vadovėlius apie tai, kaip būti laimingiems, medituojame, šokame pilvo šokius ir pasineriame į Rytų religijas tam, kad pasidarytume aktyviais laimės pramonės dalyviais. Dar niekada nebuvo nuperkama tiek daug savigalbos knygų, dar niekada tokiu mastu nebuvome patikėję laimingesnio gyvenimo pažadais.

Šios pramonės šūkius girdime kasdien: suprask, kur glūdi tavo stiprybės, ir plėtok jas. Laimė – tai tavo prigimtinė teisė. Išgerk antidepresantų tabletę ir pasidarysi laimingas; pasisamdyk gyvenimo trenerį ir susigrąžink džiaugsmą į savo gyvenimą.

Knygoje „Laimės pramonė: kaip valdžia ir stambusis verslas pardavė mums gerovę“ (2015) Williamas Daviesas rašo, kad laimė yra persmelkusi visą globalaus kapitalizmo šerdį. Vis daugiau korporacijų turi savo „laimės pareigūnus“, kurių užduotis – platinti džiaugsmą ir empatiją savo darbovietėse. Laimės konsultantai pataria darbdaviams, kaip nuraminti ir pralinksminti darbuotojus, kaip paskatinti jų entuziazmą ir atstatyti jų savivertę.

Tačiau kodėl nepaisant šios pramonės kerų, Vakarų visuomenėse vis daugiau nelaimingų žmonių, kenčiančių nuo depresijos, nerimo ir nesaugumo pojūčio?

Vienas iš paaiškinimų susijęs su tuo, kad užuot skyrusi dėmesį socialinėms sąlygoms ir veiksniams, lemiantiems laimės išgyvenimus, laimės pramonė susitelkia tik į individą ir jo sąmonę.

Vienas iš paaiškinimų susijęs su tuo, kad užuot skyrusi dėmesį socialinėms sąlygoms ir veiksniams, lemiantiems laimės išgyvenimus, laimės pramonė susitelkia tik į individą ir jo sąmonę. Šios pramonės komunikatoriai nuolat kartoja, kad norint tapti laimingam tereikia pasikeisti pačiam arba pakeisti bent savo požiūrį į pasaulį.

Geriausiai šį individualizuojantį psichologistinį požiūrį į laimę išreiškia vengrų-amerikiečių psichologas Mihály‘as Csíkszentmihályi‘s, manantis, kad laimė nėra tai, kas nutinka. Ji nėra sėkmės ar atsitiktinio pasirinkimo rezultatas. Jos negali nupirkti nei pinigai, nei valdžia. Ji nepriklauso nuo išorinių įvykių, bet nuo to, kaip mes ją interpretuojame. Jo žodžiais, laimė yra būklė, kuriai kiekvienas individas turi asmeniškai pasiruošti, ją kultivuoti ir ginti.

Tačiau šitaip traktuojant laimę, pamirštama, kad ją nemažu mastu veikia ir riboja skirtingose visuomenėse egzistuojanti struktūrinė nelygybė. Taip, tu gali pagerinti savo psichinę sveikatą, bet šito neįmanoma padaryti gyvenant skurde ar kasdien patiriant išnaudojimą ir prievartą.

Net jei ir manytume, kad laimė yra tik proto būsena, ji vis tiek priklausytų nuo tinkamų politinių ir institucinių sąlygų. Davieso, besiremiančio daugybe laimės tyrimų ir matavimų, teigimu, labiau tikėtina, kad laimingi žmonės gyvens ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kuriose gerbiama laisvė bei demokratija ir kurių politinis gyvenimas yra stabilus. Taip pat labiau tikėtina, kad daugiau laimingų bus tarp tų, kurie priklauso aukštesnei socialinei klasei ir gyventojų daugumai, o ne mažumai (pvz. etninių mažumų grupėms ar LGBT). Laimingi žmonės paprastai yra susituokę ar gyvena juos tenkinančioje partnerystėje.

Įsitikinimas, kad protas yra kažkokia nepriklausoma esybė, kurio negalias turi stebėti ir gydyti ekspertai, yra kultūros, gaminančios vis daugiau nelaimingų žmonių, simptomas. Tačiau mūsų nelaimingumą sukelia ne kažkokie mistiniai neuronai ar mūsų elgesio klaidos, o individualios galios ir svarbos praradimas, kurį veikia socialinės, politinės ir ekonominės institucijos. „Kodėl tauta tokia nelaiminga?“ – klausia susirūpinęs Seimo narys. Atsakydamas jam, kitas parlamentaras, prisiekęs daugiau niekada gyvenime negerti alkoholio, šūkteli: „Nesvarbu. Išblaivinkim Lietuvą ir ji pasidarys laiminga!”

Todėl kad ir kokia viliojanti būtų laimės pramonė, kviečianti mus į kasmetines laimės konferencijas ir seminarus, nevertėtų jos spaudimą tapti laimingiems priimti už gryną pinigą. Nes ne kas kitas, o ši pramonė yra linkusi kaltinti individus dėl jų pačių bėdų ignoruodama kontekstą, kuris prisideda prie jų skausmo. Tad ar tikrai už šitokią laimę kovojome?

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis