Bet tai ne bėda. Į pagalbą jiems atskubės pirmoji šalies ponia ir visas jos padėjėjų desantas. Prezidentūroje pradėtas rengti tęstinis projektas, skirtas orumui.
Kaip buvo rašoma spaudos pranešime apie pirmąją šio projekto konferenciją, joje Diana Nausėdienė kalbėjo: „...Mums gana aiškūs materialiojo, konkurencinio pasaulio dėsniai. Jie yra gana aiškiai suvokti. Visuomenės, valstybės, politinių, verslo ir kitų institutų pastangomis jie yra nuolat struktūrizuojami, valdomi, tvarkomi. Priežastiniai pasekminiai ryšiai analizuojami ir akcentuojami, kaip visuomenėms patys svarbiausi ir kertiniai. Kertiniai jie tikrai yra, bet ar svarbiausi? Šiandien visi jaučiame ir kartais identifikuojame aštrų skausmingą sielos skausmą, dvasinį alkį. Orumo pažeidimus. Kiekvienas savaip.“
Deja, manęs, kaip ir daugelio neorių tyliosios Lietuvos asmenų, į šią konferenciją, pavadintą „Žmogaus orumo klausimas. Su kokiomis problemomis susiduriame Lietuvoje?” nepakvietė. Tačiau orumo klausimas toks svarbus, kad būtų gėda jo viešai nesvarstyti.
Kaip matyti iš pranešimų pavadinimų, konferencijoje buvo kalbama ir apie orumo sampratas, ir apie piliečių pasitenkinimą savo gyvenimu bei pasitikėjimą valstybe, ir apie pagyvenusių žmonių orumą. Tačiau kažkodėl konferencijos „vinimi“ tapo LSMU docentės, Krizinio nėštumo centro konsultantės Giedrės Širvinskienės pranešimas „Pagarba vaikui iki gimimo, mamai ir šeimai: iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje“. Kitais žodžiais, gemalų orumas užgožė visas kitas problemas.
Be abejo, kad tai įvyktų, labai pasistengė ultrakonservatyvios, dažnai melagingas naujienas platinančios institucijos, tokios, kaip Laisvos visuomenės institutas (toliau – LVI). Šio instituto darbuotojai šelmiškai šypsojosi fotografuodamiesi su pirmąja šalies ponia. O LVI socialinio tinklo paskyroje buvo džiaugiamasi, kad konferencijos tematika ėmė ir netikėtai sutapo su instituto organizuojama akcija #renkuosigyvybe.
Užuot kalbėjus apie žmogaus teises, kurios neatskiriamos nuo orumo, ir jų trūkumą Lietuvoje, ir vėl buvo sentimentaliai susikoncentruota į gemalus. Pasirodo, kad orumo reikia ne mums, skirtingus vargus išgyvenantiems piliečiams. Orumas nebūtinas netikėtai pastojusioms moterims, kurios norėtų rinktis – gimdyti ar ne. Ne, orumo labiausiai reikia gemalams. Grotažymė – „gemaluorumas“.
Šio tipo retorikoje moteris paverčiama gemalo įkaite, ji aukštinama kaip „gemalinės motinystės“ dama, nors jos orumas niekam nerūpi.
Šio tipo retorikoje moteris paverčiama gemalo įkaite, ji aukštinama kaip „gemalinės motinystės“ dama, nors jos orumas niekam nerūpi. Moteriai, kaip teigiama konferencijos aprašymuose žiniasklaidoje, „turi būti suteikta pagalba, kad ji nesuklystų“. Nes ji pati nežino, ko nori.
Tiek konferencijos, tiek akcijos #renkuosigyvybe žodynas primena apie tai, kas vyko XX a. dešimtajame dešimtmetyje JAV – ten judėjimas „už gyvybę“ siekė priversti piliečius patikėti, kad ne pasirinkimo neturinčios moterys, bet gemalai yra tikrosios viešojo gyvenimo aukos. Ne viena mokslininkė, tarp jų ir Barbara Duden bei Emily Martin, savo darbuose yra paaiškinusios, kaip naujausios gemalo echoskopijos technologijos JAV sukūrė nacionalinio masto karą tarp motinos ir gemalo, kuriame pastarasis visada buvo vaizduojamas kaip pralaimėtojas. Pralaimėjimo priežastis – „pavojingas“ moters kūnas ir jos nenuspėjami pasirinkimai.
Kaip knygoje „Amerikos karalienė važiuoja į Vašingtono miestą: esė apie seksą ir pilietiškumą“ (1997) teigia amerikietė Lauren Berlant, gemalas neturi autonomiško kūno. Jis neturi balso ir negali būti pripažintas viešosios politinės sferos dalyviu. Tačiau kraštutinių dešiniųjų ir melagingas naujienas skelbiančių institutų pastangomis norima paversti gemalus piliečiais ir priskirti jiems politinę tapatybę. Pratęsiant Berlant mintis, galima sakyti, kad šios jėgos, siekiančios uždrausti abortus ir bet kokį mokslu grįstą lytinį švietimą šalyje, trokšta, kad Lietuvos gyventojai išgirstų gemalų kaip bendrapiliečių verksmą.
Sentimentalioje Lietuvos politikoje, kurioje kunkuliuoja kovos dėl to, kas normalu ir nenormalu, tyra ir nuodėminga, gamtiška ir žmogaus sukurta, moterys pasidaro tik diskriminacinių orumo fantazijų ekranu: ant jų susirūpinusių veidų suprojektuojamas gemalo vaizdinys. Šioje politikoje mokytojos astros neapykantos kupinais riksmais kovojančios už orų gyvenimą, pripildytą gemalų verksmo ir užuojautos jiems jausmų, išsilieja ant Vilniaus gatvių kaip sunkiai nuplaunami dažai.
Ne, nesu nusistatęs prieš gemalus, neskatinu ir abortų. Bet kraupiai pavojingos atrodo akcijos #renkuosigyvybe organizatorių mintys apie tai, kad gemalų orumas svarbesnis nei moterų. Ir kad gemalai turi teisę dalyvauti politiniame gyvenime. Esu prieš gemalinio orumo himną, kurį gieda šios orumo karžygės kartu su jų vaizduotėse įstrigusiais tūkstančiais negimusių kūdikių. Už šio himno ir kalbų apie krizinį nėštumą slepiasi tik vienas noras – įteisinti abortų draudimą ir neleisti moterims rinktis.
Tokie lietuviškojo orumo burbulai. Moterys, oriai nuleiskite galvas ir pamirškite savo teises bei privilegijas. Paaukokite savo kūnus orumo karžygėms. Tik ar jus įtikins bebalsių gemalų verksmas, kurį įgarsins meiliai apgaulingi agnių širinskienių, rimantų jonų dagių, valdemarų tomaševskių ir LVI darbuotojų balsai?
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
