Viešieji moralistai tuos, kuriems nesiseka, mėgsta vadinti „ištižėliais“, „kaimo chroniais“, „pijokais“, „išlaikytiniais“, „pašalpiniais“ ir kitais gražiais vardai. Šie vardai – kaip aukšta tvora tarp sėkmingųjų ir tų, kuriuos persekioja nesėkmės. Nes antraip ir tas moralizuojančias įžymybes žmonės imtų laikyti nevykėliais.
Sporto salėje mačiau vyrą, ant krūtinės išsitatuiravusį žodį „Success“ (angl. sėkmė). Norėjau prisiglausti prie jo, užuosti tikros sėkmės kvapą. Nors ir kvepėdamos prakaitu, tatuiruotės įkvepia. Jos padeda nusiraminti: kad ir kaip mus skaudintų gerklingų moralistų prasivardžiavimai, nesėkmės – vienas iš sumanių būdų išgarsėti. „Pergalių ir sėkmės eroje“, kalbant pozityvumo koučerių žargonu, net ir didžiausias nesėkmes galima paversti šlove ir pinigais.
Knygoje apie amerikiečių pop įžymybę Oprah Winfrey sociologė Eva Illouz teigia, kad visos paslaptys, kurias ši garsenybė išdrįso atskleisti milijonams žiūrovų, susijusios su jos nenusisekusiais santykiais ir psichologinėmis problemomis. Siekdama nugalėti savo nesėkmes Winfrey meistriškai išnaudojo kultūrinį kodą, vadinamą „terapine biografija“. Savo laidose išpasakodama savo nuopuolius, psichines kančias ir nuoskaudas, ši laidų vedėja, prodiuserė, aktorė pavertė jas asmeninėmis pergalėmis.
Bet kas gi toji terapinė biografija? Ar Lietuvoje terapinės biografijos kultūrinis kodas yra toks pat paklausus, kaip ir JAV?
Terapinė biografija – Illouz žodžiais, tarsi išvirkščias veidrodis: jame atsispindi bėdos ir vargai, kuriuos moterys (ir ne tik jos) išgyvena vyriškame sėkmės pasaulyje. Terapinės biografijos šerdis: daug svarbiau pasauliui atverti ne savo praradimus ir nesėkmes, nutinkančias realiame gyvenime, bet nuolatinę psichologinę kovą su savimi.
Esminiai terapinės biografijos siužetai, įtampos ir atomazgos plėtojamos psichinėje plotmėje: tu trokšti psichinės gerovės ir sveikatos, tačiau nuolat susiduri su įvairiais trukdžiais, kurie gali kilti ir iš tavo paties elgesio bei įsitikinimų, ir iš kitų žmonių poelgių. Kiekvieno iš mūsų gyvenime nemažai traumų ar trauminių įvykių, tačiau galų gale tu įveiki visas kliūtis ir pasieki pergalę patvirtindamas, kad esi sėkmės kavalierius ar sėkmės dama. Telaimina tave viešieji moralistai.
Lietuvoje gana sėkmingos terapinės biografijos pasakojimą yra sukūrusi aktorė, televizijos bei radijo laidų vedėja ir žmogaus teisių aktyvistė Beata Tiškevič. Jos knyga „Vyvenimas“ (2018) – terapinė autobiografija, kurioje nuosekliai pasakojama apie tai, kaip herojė sprendžia savo emocines problemas tiek prisitaikydama prie savo nesėkmių, tiek paversdama jas asmeniniais laimėjimais.
Kaip rodo ši knyga, nesėkmes, nusivylimus, bėdas (siaubinga mamos kontrolė, alkoholikas tėtis, nuolatinis jausmas, kad esi negraži ir nevykėlė ir pan.) įmanoma sėkmingai perdirbti. Nuodugniai analizuodamas save, išpažindamas savo nuoskaudas ir paklydimus gali įsiveržti į glamūrinį sėkmingųjų ir galingųjų pasaulį.
Tiškevič pavyzdys išskirtinis, nes pas mus vis dėlto daugiau nesėkmingų terapinių biografijų. Viena iš nesėkmingiausių pastarųjų metų biografijų galima laikyti Gretos Kildišienės knygą „Atvirai“ (2017), kurioje aprašoma seksualios davatkos, nuolat meldžiančios pasigailėjimo ir atleidimo, istorija (tik labai abejotina, ar visuomenė atleido nusidėjusiai davatkai Gretai). Užuot mėginus suvokti save ir psichologines grumtynes su savimi, joje labai paviršutiniškai ir visai neatvirai atpasakojami atskiri gyvenimo epizodai ir juos lydinčios „emocinės būsenos“. Besirengiantys rašyti terapinę autobiografiją gali pasimokyti iš Kildišienės, kaip to nedaryti.
Kita vertus, yra žmonių, kurie sąmoningai atsisako būti sėkmingi, skraidyti ant sėkmės sparnų ir šifruoti sėkmės formules. Pastariesiems, kaip teigia amerikiečių mokslininkė Judith Halberstam (šiuo metu ji dažniau pasirašinėja Jack Halberstam vardu), nesėkmės gali suteikti netikėtų malonumų. Reikia pripažinti, kad šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis sėkmę pasiekia tik nedaugelis ekonominiam ar politiniam elitui priklausančių asmenų. Liūdniausia, kad ši sėkmė kuriama daugumos nesėkmių sąskaita. Dėl šios priežasties tiems milijardams nevykėlių jų nesėkmės gali tapti būdu priešintis, blokuoti, griauti juos žeminančios socialinės ir ekonominės sistemos stabilumą.
Antropologas Jamesas C.Scottas sako: pasaulyje, kuriame vienas procentas žmonių pelnosi iš 99 proc. gyventojų vargo ir skurdo, nesėkmę galima laikyti „silpnųjų ginklu“. Begaliai ir bejėgiai geba išrasti pasipriešinimo formų, kurias nesunku praleisti pro akis arba nurašyti kaip niekam tikusias. Atsisakydami prisitaikyti prie groteskiškų valdžios spektaklių ir gyvenimo tvarkos, kurią jiems bruka neoliberalus kapitalizmas, šie žmonės imituoja darbą, apsimeta kvailais ar nekompetentingais, tinginiauja, miega ant savo darboviečių stalų ar po jais, nuolat drybso feisbukuose ar instagramuose. Visus šiuos veiksmus įmanoma, nors ir ne visada, laikyti griaunamąja pasipriešinimo veikla: jei man lemta būti nesėkmės riteriu, būsiu juo taip, kaip man patinka.
Praktikuodamas nesėkmes, gali surasti alternatyvų išgyventi nesaugioje rinkos ekonomikoje. Tam tau nereiks nei rūmų, nei koldūnų, nei sėkmės laboratorijų, nei laimės teritorijų. Su draugais žadu įkurti UAB „Nesėkmės magija“. Siekdami profesionalumo nesėkmių srityje, organizuosime kursus, kuriuos ves mokytojai praktikai, sukaupę ilgametę nesėkmių patirtį. Turėsime ką pasiūlyti ir visiškiems naujokams, ir jau pažengusiems lūzeriams. Mūsų devizas, prieš savaitę ištatuiruotas ant mano nugaros, – „Tik nesėkmė gali suformuoti tinkamą požiūrį į sėkmę“ (Ellen DeGeneres).
Artūras Tereškinas yra sociologas, rašytojas, romano „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (Kitos knygos, 2017) autorius.
