Panika yra tapusi svarbiu šiuolaikinio pasaulio raktažodžiu, išreiškiančiu ne tik asmeninį, bet ir visuomeninį nesaugumą bei nerimą. Panika kyla iš baimės jausmo, kuris kanadiečio Briano Massumio žodžiais, – tarsi radiacija, persmelkianti tavo buvimą.
Tačiau panika – tai kartu ir jausminė struktūra, apibrėžianti tavo socialinę patirtį ir formuojanti tavo pasaulėjautą.
Daug kam panika – tik individuali emocija ar emocinis sutrikimas, kurį reikia gydyti vaistais, pvz., visiems žinomu ir šiam tikslui plačiai vartojamu xanaxu. Tačiau panika – tai kartu ir jausminė struktūra, apibrėžianti tavo socialinę patirtį ir formuojanti tavo pasaulėjautą. Ji verčia tave slampinėti panikos architektūros (jai priklausytų ir dalis sovietinių gyvenamųjų namų, ir dabar statomos ekonominės klasės dėžutės) labirintais, malšinti baimę panikos spurgomis, gėrėtis panikos menu šiuolaikinio meno centruose.
Panika – ir aiškiai diagnozuojamas socialinio bei politinio gyvenimo simptomas: paniško konservatizmo ir kraštutinės politinės dešinės renesansas. Dauguma šių politinių judėjimų remiasi panikos jausmu: tauta nyksta, emigracija pasiekė niekada neregėtą mastą, gimstamumas nedidėja, embrionams vis dar nesuteiktos piliečių teisės, homoseksualai griauna tradicinę šeimą, o nuo transeksualų jau nebeįmanoma pasislėpti net tualetuose. Baimė išnaudojama siekiant puoselėti panikos jausmą.
Sąmoningai kuriamas valstybės bauginimo aparatas taip pat skirtas palaikyti baimės kultūrą, parankų kontrolės mechanizmą. Pagrindinis šio bauginimo aparato bruožas – nenuspėjamumas. Nežinai, nei kas tave seka, nei kada tavęs klausosi, nei kokios prievartos priemonės bus panaudotos prieš tave, kai nusikalsi. Kas tau belieka – tik slėptis, persirenginėti, prasimanyti vis naujų apsimetinėjimo žaidimų.
Šios desperatiškos pastangos išgyventi paverčia tave itin pažeidžiamu. Jau spėjai įsitikinti, kad tavo „prižiūrėtojų-kankintojų“ sprendimai, ar tai būtų mokesčių reforma, ar embrionų apsauga, ar miestelių bibliotekų finansavimas, visiškai nenuspėjami. Nuolatinė nenuspėjamumo ir nesaugumo baimė: tavo likimą gali lemti bet koks netikėtas tavo „prižiūrėtojų-kankintojų“ sprendimas, kuriame veltui ieškosi logikos ar prasmės.
Gal tikrai Lietuva – tai nauji Pilėnai, kurių vadas naujasis Margiris – žylantis blondinas žydromis akimis, paaukojęs ne vieną bendražygę ir bendražygį, –narsiai žada sudeginti šalį, o pats išemigruoti į Ispaniją?
Konservatyviosios jėgos yra puikiai įsisavinusios panikos patriotizmą, kai meilė tėvynei yra skatinama gąsdinant gyventojus ir verčiant juos bijoti. Tave turėtų ir stebinti, ir šokiruoti šis panikos patriotizmas, kurį šiuo metu Lietuvoje platina tiek politinės partijos, tiek itin marginaliniai socialiniai judėjimai.
Panikos patriotizmo vaizdiniuose Lietuva – nuolatinis panikos vaizduotės pasikartojimas: stilizuoti tautiniai vaikų drabužėliai, tautos kapuose klaidžiojančios šmėklos, beprasmiškai aidintis žodis „tėvynė“, pabėgėlių ar svingerių partijos, sukurtos abejingos kosmopolitų kartos, ir visa tai vainikuojantis liūdesys, kuris spaudžia krūtinę. Beveik kaip Maironio eilėraštyje „Trakų pilis“, tik keturiskart liūdniau.
Gal tikrai Lietuva – tai nauji Pilėnai, kurių vadas naujasis Margiris – žylantis blondinas žydromis akimis, paaukojęs ne vieną bendražygę ir bendražygį, –narsiai žada sudeginti šalį, o pats išemigruoti į Ispaniją? Šio milijonieriaus Margirio laukia nesulaukia triukšmingi Barselonos barai, transeksualų pliažai su pagyvenusiomis moterimis pačiame miesto centre ir steroidų perpildyti bicepsai gėjiškame Sitges kurorte 35 kilometrai nuo Barselonos. Toks šis spindintis panikos patriotizmas arba, perfrazuojant garsų ispanų kino režisierių Luisą Buñuelį, kuklus panikos spindesys.
Konservatyviosios politinės jėgos nuolat kuria įsivaizduojamus monstrus, kurie vėliau naudojami stiprinti policinę valdžią, priimti įstatymus, pažeidžiančius esmines piliečių teises, ir stigmatizuoti atskirus asmenis ar mažumų grupes.
Konservatyviosios politinės jėgos nuolat kuria įsivaizduojamus monstrus, kurie vėliau naudojami stiprinti policinę valdžią, priimti įstatymus, pažeidžiančius esmines piliečių teises, ir stigmatizuoti atskirus asmenis ar mažumų grupes. Nes dauguma tai gali, nes baimė – galinga emocija, nes gyventi baimėje – kaip gydytojo receptas, kurį išrašinėja panikos figūros.
Nors tokie sociologai, kaip Stanley Cohenas, laiko panikos figūras fikcinėmis būtybėmis, kurios balansuoja tarp socialiai pripažintųjų ir kartu atstumtųjų, jos gali būti visiškai realios. Tai ir politikas, kurį neva „persekioja sistema“, ir katastrofistiniais vaizdiniais besispjaudantis filosofas, ir Seimo nario padėjėjas-sekretorius, nuolat apraudantis šiuolaikinio Vakarų pasaulio „supuvimą“.
Visų jų užduotis – skatinti visuomenės paniką ir kviesti valdžioje esančius kurti dirvą dar intensyvesniam socialiam, politiniam ir moraliniam reguliavimui. Stebėti, sekti, bausti, bauginti: prieš darydamasis kraujo tyrimą užpildyk anketą, ar nesi kairiarankis alkoholikas ar biseksualus marihuanos mėgėjas. Po to gali būti įrašytas arba į juodąją, arba į raudonąją probleminių piliečių knygą. Tų, kurie nebijo, ir tų, kurių baimė juos baigia suėsti.
Blogiausia, kad baimė neišnyksta net tada, kai sunaikinamos jos priežastys. Mažiausia užuomina, prisiminimo nuotrupa, primirštas žodis vėl gali sužadinti tavyje panikos jausmą. Panika – kaip nerimo ir baimės, persmelkusios tavo gyvenimą, pūlinys, patenkantis į tavo kūną kartu su nuodingais politikų ir visuomenės veikėjų sakiniais, cirkuliuojantis tavo gyslomis kaip panika skiestas kraujas. Baimė – lyg prakaitas, šlapimas, balkšvi sunkiai džiūstantys pūliai.
Kas dar gali slypėti po šiais panikos žaidimais? Kam dar panika gali būti naudinga?
Todėl tu – kasdien gatvėmis judanti panikos reklama, pranešanti kitiems, kaip natūralu yra bijoti, būti bauginamam.
Panika – puiki politinių interesų priedanga. Savotiškas kamufliažas: neokonservatyvūs režimai, kurie išreiškia strateginius didžiausių korporacijų ir verslų interesus, tėra menkai paslėpta turtingųjų kova prieš skurdžiuosius, kai stengiamasi sumažinti mokestinę naštą turtingųjų klasei viešųjų paslaugų sąskaita. Visų širdyse dega amžinoji klasių kovos liepsna. Bet pralaimėjusiųjų pusėje – didesnė dalis gyventojų su šios prigesusios liepsnos pelenais.
Todėl tu – kasdien gatvėmis judanti panikos reklama, pranešanti kitiems, kaip natūralu yra bijoti, būti bauginamam, užkimšti skrandį panikos maistu, giedoti panikos giesmes, panikuoti kartojant: „Baimė – vienintelis dalykas, kurio turi bijoti.“ Tai tavo naujasis tikėjimas, naujoji religinė patirtis.
Plūduriuoji panikos kultūroje, savotiškoje košmaro tikrovėje, blaškydamasis tarp baimės ir ekstazės, panikos ir trumpalaikio užsimiršimo. Tavo nervingas juokas skamba poliklinikų, ministerijų ir specialiųjų tarnybų koridoriuose. Puikiai išmokai imituoti nuleistą žinomo politiko žvilgsnį, kuris taip pat išduoda profesionaliai užmaskuotą baimę. Kam panikos spurgų?
Artūras Tereškinas – sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.
