Kasdienybė reikalauja daug energijos, jei nenori nusiskandinti vakarykščių minčių kapavietėse. Tačiau kai kam gyvenimas – tik tai, kas atsitinka be jų valios ir mąstymo, nes jie pasirenka buvimo metodą, panašų į cigaretės dūmą, išsisklaidantį po sekundės. Tai, kas įvyko vakar, jiems – cigarečių kvapas dvi paras neplautuose plaukuose.
Niekaip neišmokstu rašyti sirgdamas, gamindamas valgį, klausydamasis muzikos ar laukdamas savo eilės gydytojo kabinete. Vėlyvais rytais, kai nubundu po sunkios nakties, jaučiu, kad darausi alergiškas žodžiams, kuriuos sieja tik mano kūnas – prirašytas languotas sąsiuvinis su netvarkinga nervine sistema. Mane stebina tik tarpai tarp neužrašytų sakinių.
Kiekvienam reikia savų džinsų ir kiekvienam – savos melodramos. Pasižiūrėkite į nuotraukas savo mobiliuosiuose: šalia nudrengtų džinsų penkios melodramos pažįstamų veiduose, paraudusios jų akys po nemigo naktų ir klausimas: ar esi savo gyvenimo vadybininkas?
„Nors mėgstu juodą spalvą, mano apatiniai visokiausių spalvų. Ką tai galėtų reikšti?“ – klausia mano pažįstamas. „Gal tai, kad kiekvieną dieną geri Xanaxą ir pas mus mažai saulės“. Pažįstamas šypteli. Jam patinka Niujorkas, o aš apsėstas Las Vegaso.
Kiekvienam reikia savų džinsų ir kiekvienam – savos melodramos.
Liekna apyjaunė moteris laukia kavos „Vero cafe“, aš už jos niūniuodamas Madonnos dainą „Ekstremalūs Vakarai“. Tamsūs dažyti moters plaukai primena mano jaunystės meilę, vedusią moterį, kuri nuolat pasakodavo apie blogus jausmus – pyktį ir bejėgiškumą. Jos žemas balsas vis dar kartais apsupa mane tarsi kavos kvapas. Blogi jausmai kaip nesaldinta americano kava. Jie jau mano rankose.
„Ar tu išprotėjai?“ – klausia draugė draugės Gedimino gatvėje. „Kodėl tu jį palikai?“ Ar žinai, ką kita moteris atsakė? Kai atūžia banga, tu arba plauki su ja arba nuskęsti. Aš ieškau to, kuris mane išgelbės net tada, kai pasaulis mane skandins, ir to, kuris nepamirš manęs, kai aš kaip žuvis blaškysiuos ant kranto.
Niekada ne vėlu būti tuo, kuo norėjai būti, sakyti tai, ką galvoji, išsitatuiruoti kaklą ir pečius, išvažiuoti, jei norėjai išvažiuoti, arba pasidaryti slaptu dainuojančios garsenybės meilužiu. „Nebūk nupiepėlis“, – sako jis man mirksėdamas savo priaugintomis blakstienomis. Tai mano naujasis įprastumas (angl. the new ordinary).
Du vyrai valgo sumuštinius Vilniaus oro uosto kavinėje. Majonezas varva jų pirštais. Septynios trisdešimt, atidėtas skrydis. Negirdžiu, apie ką jie kalba, nors mėginu įsivaizduoti. „Myliu tave“, – sako jaunesnis. Kitas žilstančiais plaukais nusišypso: „Man gali pasibaigti benzinas, bet niekada nesibaigs mano meilė tau“. Dabar tetrūksta tik romantiškos muzikos. Netrukus į vyrų pokalbį įsikiša amerikiečių atlikėja Lana Del Rey: „Tik tu, tik tu, viską darau tik dėl tavęs ir tai nuolat kartoju“.
Seksualumas – kaip kalbos, padedančios komunikuoti ir kurti gyvenimus. Kaip ir kalbų, seksualumo išmokstame. Tačiau vieni lieka vienakalbiai, kiti tampa poliglotais, blogiausiu atveju, dvikalbiais. Kad ir kaip visuomenė mus verstų būti vienakalbiais, įmanoma išmokti skirtingų seksualumo kalbų, kurios keltų džiugesį, netikėtumą ir malonumą. Daugiakalbystės džiaugsmas.
Ekscentriškos neapykantos nuotrupos užsižiebia tavo telefono ekrane, ir tu nežinai, ar tai klaida, ar klausimas, ar nuoroda į tavo tapatumą, išreiškiantį kasdienę situaciją kaip trumpalaikis vaidinimas ar darbas, kurį privalai atlikti.
Netikras pranašas televizoriuje kartoja: „Niekados nesek žmonių, kurie vargsta. Sek žmones iš priemiesčių, jie – mūsų ateitis“. Ar pažįsti nors vieną priemiesčio influencerį, kuriuo norėtum būti?
Mus treniruoja būti kantrius. Laukti to, ko niekada nebus. Apsimesti pasitikinčiais savimi tada, kai kantrybė baigia išsekti. Mūsų oda nusėta spuogų, o pirštų galai nutirpę: atrodo, kad kantrybė tik dar labiau stingdo ir verčia pamiršti nuolat atidedamą ateitį. Ji skirta ne kiekvienam. Galbūt tik tiems, kurie nemiega šią lietingą liepos naktį.
Mus treniruoja būti kantriais. Laukti to, ko niekada nebus. Apsimesti pasitikinčiais savimi tada, kai kantrybė baigia išsekti.
Ar girdėjai, kad žmonės kalba apie revoliuciją, tačiau jų kalbos – kaip šnabždesys, kurio klausosi tik saugumo tarnybos ir pigiose užeigose geriantys statybininkai iš Ukrainos. „Vieną dieną vargšai žmonės sukils...“ – dainuoja amerikietė Tracy Chapman. Norėčiau ja tikėti.
Nekviečiu revoliucijai, bet suvokiu, kad ji jau vyksta kaip atsakas į heterokolonialinę aistrų ir malonumų kastraciją pasaulyje, kuriame tavo lytis – ligos diagnozė, o atvira seksualumo gamyba – piktas ir akiplėšiškas atsakas į šią diagnozę. Taip, tai kvietimas kitokiai revoliucijai.
Ačiū visiems, kurie įkvėpė šias mintis – Lanai Del Rey, Lauren Berlant, Kathleen Stewart, Madonnai, Tracy Chapman, Augustenui Burroughsui, Judith Butler, Paului B. Preciado, Paquitai Salas, Javierui Calvo, Javierui Amrossi, Patsy Stone, Edinai Monsoon, Karlui Marxui ir kitiems.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
