Vienoje iš šių memuarų dalių yra tokie sakiniai: „Atsibudus pirma mintis: vėl. Rytoj ir vėl rytoj. Kavos kvapas prižadina; radijas vis kalba apie nukritusį lėktuvą. Lėktuvas, grimztantis į purviną dumblynę, pilną krokodilų ir gyvačių. Tikra puota: žmogaus kūnų gabalai grobuonių pasigardžiavimui. Šimtas devyni žmonės. Dumbluose įsipainiojusios kažkieno akys. Ispaniškai kalbančios moters burna, plūduriuojanti ant egzotiškos vandens lelijos. Reikia keltis“.
Memuaruose daug panašių sakinių, pakartojančių persekiojantį liūdesio ir apatijos jausmą: „Kiek tereikia, kad būtum nelaimingas. Tik tirštėjančios tvankumos. Prakaituoto veido, svaigstančios galvos, šuns išmatų gatvės viduryje. Dar po kojomis besimaišančios voverės, kuri gąsdina itališkai kalbančius turistus. Šalin! Aikčiojanti moteris prisiglaudžia prie fotoaparatą laikančio vyro. Mane gąsdina į žiurkes panašios voverės, aplipusios alyvų šakas“.
Anuomet jaučiausi tai panyrantis, tai išnyrantis iš tirštų depresijos debesų. Mano psichinė sistema buvo išsekusi, o aš pats buvau perpildytas prieštaringų jausmų: nuo siaubo iki meilės, nuo baimės iki nevilties, nuo susitaikymo iki apatijos. Gyvenau nestabilioje ir kaskart mane sukrečiančioje kasdienybėje. Kasdien klausdavau savęs, kaip suvaldyti neigiamas emocijas, nors viskas man primindavo tik apie tai, kad gyvenu iš įpročio, kad įprotis – tai mano tėvas, motina ir sesuo.
Netrukus ėmiau naudoti Prozaką, kurį greit mečiau. Jis mano kūnui netiko. Tada atsirado kitų vaistų. Po to pasirinkau gyventi be tablečių. Jau vėliau sužinojau, kad net pusė mano kurso draugų universitete naudojo antidepresantus, vieni dėl persekiojančio streso ir nerimo, kiti – kad galėtų užmigti ir atsipalaiduoti. Tretiems vaistai padėjo lengviau spręsti, ką daryti ir ko nedaryti, kuo rizikuoti ir kuo ne.
Psichiniai procesai nėra vien tik individualūs, jie atspindi socialinę, politinę ir istorinę tikrovę.
Apie depresiją kaip psichinį sutrikimą ir ligą prirašyta daug. Depresijos terminas apima daugybę skirtingai apibūdinamų reiškinių ir emocijų: tai ir melancholija, ir gedėjimas, ir desperacija, ir sielvartas, ir širdgėla, ir nusiminimas, ir bendras nelaimingumo pojūtis. Knygoje „Depresija: viešasis jausmas“ (2012) amerikietė Ann Cvetkovich teigia, kad depresija, kuri dažniausiai aiškinama biocheminiais ir genetiniais sutrikimais, paprastai paverčiama asmenine medicinine problema. Jos manymu, depresijos sąvoka siekiama medikalizuoti poveikį, kuris yra daug labiau susijęs su mūsų mėginimu išgyventi korporatyvinę kultūrą ir rinkos ekonomiką.
Šiek tiek mažiau kalbėta ne apie klinikinį, bet apie kasdienį depresijos patyrimą arba apie depresiją kaip „blogą jausmą“, nors depresijos memuarų prirašyta pakankamai. Apie iššūkius, su kuriais susiduria depresuojantys asmenys, savo atsiminimuose yra rašę Williamas Styronas („Matoma tamsa: beprotybės memuarai“, 1990), Elizabeth Wurtzel („Prozako karta“, 1994), Lauren Slater („Prozako dienoraštis“, 1998) ir daugelis kitų.
Ten, kur mažiau klinikos, daugiau žvilgsnio į depresiją kaip socialinį ir politinį reiškinį. Šitaip žvelgiant depresija susijusi ne tik su individualių medicininių simptomų visuma, bet ir su socialiniais ir politiniais kentėjimo potyriais. Kitais žodžiais, depresija tampa politiniu dalyku. Psichiniai procesai nėra vien tik individualūs, jie atspindi socialinę, politinę ir istorinę tikrovę, nors medicininiu depresijos modeliu dažnai siekiama medikalizuoti ir patologizuoti socialines problemas.
Kalbėdama apie politinę depresiją, Cvetkovich įrašo ją į kapitalizmo, rasizmo, kolonializmo ir apskritai prievartos istoriją. Cituojant ją, „depresijos epidemijos gali būti siejamos (...) su ilgalaikėmis prievartos istorijomis“, be to, „politinė depresija yra persmelkusi nesenas dekolonizacijos istorijas“. Tai, kas yra depresija, daug geriau galima suvokti analizuojant ne biocheminius kūnų procesus, o kolonializmą, genocidą, vergovę, teisinę atskirtį, kasdienę segregaciją ir izoliaciją, kurie persekioja visų mūsų gyvenimus.
Šitaip suvokta depresija skatina ieškoti paaiškinimų, kodėl gyvename visuomenėse, kurios verčia mus jaustis blogai, kitais žodžiais, depresuoti. Kodėl gerdami kavą ar sportuodami ant kilimėlio savo namų miegamuosiuose, kartu su Lana Del Rey dainuojame apie tai, kaip išnykti (daina „Kaip išnykti“)? Kodėl pasirašydami jau trečią peticiją šią savaitę užmirštame nusiųsti protesto laišką rožes auginančiai Seimo narei ar mėlynakiui „Escalade“ blondinui?
Politinė depresija kyla ir iš vis aiškesnio suvokimo, kad tradicinės politikos formos, kurių adresas – Gedimino prospektas 11 ir 53 ar S. Daukanto aikštė 3 –, nepajėgios pakeisti mūsų gyvenamo pasaulio, priversti mus geriau jaustis ar padėti mums rytais atsikelti iš lovos. Dar bejėgiškesnė yra politika, vykstanti uždarose socialinių tinklų grupėse ir marginaliniuose ultrapatriotų portaluose, kuriuose be perstojo verkiama apie Lietuvos istorijos ir tapatumo ženklų ištrynimą ir kuriuose net pliažai miesto centruose virsta raudomis apie kultūrinių normų ir tradicijų sunaikinimą.
Šitaip suvokta depresija skatina ieškoti paaiškinimų, kodėl gyvename visuomenėse, kurios verčia mus jaustis blogai.
Tačiau politinė depresijos sąvoka, sekant Cvetkovich idėjomis, neturėtų būti paralyžiuojanti ar stingdanti bet kokį veiksmą. Ją kaip tik galima pasitelkti kaip įrankį depatologizuoti neigiamas emocijas (pvz. pyktį, nusivylimą, kančią), dažnai siejamas su depresija, ir paversti jas galima politinio veiksmo ir triūso dalimi.
Apie politinę depresiją vis daugiau kalbama ne veltui – analizuojant tai, kas ir kaip vyksta politiniuose spektakliuose, siekiama nugalėti nusivylimą ir priminti sau, kad egzistuoja radikaliai skirtingų išgyvenimo vizijų ir būdų dalyvauti politikoje, pvz., organizuojant BLM protestus, užsiimant klimato kaitos aktyvizmu ar supakuojant savo depresiją į ekologišką konteinerį, kurį bent simboliškai galima nusiųsti susisiekimo ir aplinkosaugos ministrams.
Jei jaustis blogai tolygu užsiblokavimui, aklavietei ir užstrigimui, vadinasi, norint atsiblokuoti reikia ne tik išsijudinti iš mirties taško, bet ir kūrybingai brėžti šio judėjimo trajektorijas. Tai judėjimas aklavietėje, aplink aklavietę ir iš aklavietės, būdingas šiuolaikiniam politiniam vyksmui. Tai ir kūrybingas susirėmimas su savo ir kitų istoriniais demonais, dažnai nutrinta traumine praeitimi. Tai depresijos pavertimas kasdieniu performansu tų, kurie spinduliuoja depresyvų negatyvumą, akivaizdoje. Tai galiausiai nebijojimas pasivadinti „depresyviais realistais“, kurie turi daug mažiau iliuzijų nei tikrieji optimistai.
Norint atsiblokuoti reikia ne tik išsijudinti iš mirties taško, bet ir kūrybingai brėžti šio judėjimo trajektorijas.
Šia patetiška gaida galima būtų ir užbaigti. Bet dar geriau užbaigti citatomis:
„Ateitis tampa grėsme, kai kolektyvinė vaizduotė nesugeba įžvelgti alternatyvų tendencijoms, kurios veda į destrukciją, didėjantį skurdą ir prievartą. Tokia būtent yra mūsų dabartinė padėtis, nes kapitalizmas pasidarė technoekonominių automatizmų sistema, kurios politika niekaip negali išvengti. Valios paralyžius (politikos negalimybė) – tai istorinis šiandieninės depresijos epidemijos kontekstas“ (Franco “Bifo” Berardi, „Sukilimas: apie poeziją ir finansus“, 2012).
„Taigi, gulėdama čia, negalėdama žygiuoti, laikyti plakato, rėkti lozungų, kuriuos išgirstų kiti, būti matoma bet kokiame tradiciniame politinės būtybės vaidmenyje, suformuluoju pagrindinį Sergančios Moters Teorijos klausimą: Kaip tu gali įmesti plytą pro banko langą, jei nesugebi atsikelti iš lovos?“ (Johanna Hedva, „Sergančios moters teorija“, 2016).
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
