Apskritai protesto kultūros šalyje nėra. Neturime ir gerų protesto dainų. Nors ubagai maištauja, intelektualesnių protesto formų pasigendama. Ką daryti? Kokiais būdais priešintis šio pasaulio absurdui?
Tai kelios minčių nuotrupos iš straipsnių, kuriuose Lietuvos protesto kultūra pristatoma kaip mirusi arba niekada negimusi. Galima klausti: ar nusivylimo ir pasyvumo aplinkoje iš viso įmanomas veiksmingas protestas?
Pirmiausia, gali būti, kad įprastos protesto formos, tarp jų ir taikios demonstracijos, susirinkimai prie Seimo rūmų, peticijų pasirašymas, jau atgyveno. Šios protesto formos tik nuolat patvirtina, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų demokratijų, protestus nusavina gudrūs viešųjų ryšių specialistai, laidų vedėjai ir popkultūros figūros. Dar daugiau: pavargę po ilgo stovėjimo po vyriausybės langais televizorių ekranuose eilinį kartą pamatome, kaip korumpuoti melagiai ir sukčiai apdovanojami, o nesąžiningumas ir apgaulė dosniai apmokami.
Antra, šiuolaikinėse visuomenėse protesto forma tokia pat reikšminga, kaip ir jos turinys, rašo amerikiečių tyrinėtojas Jackas J.Halberstamas. Pratęsiant jo mintis, įmanoma teigti, kad nebepasitenkindami tik peticijomis ir žingsniavimais Gedimino prospektu turėtume paversti savo pasipriešinimą performansais, susiejančiais anarchistinį nepasitikėjimą saldžiais galingųjų pažadais su kūnišku maištu ir į socialinių normų kaitą nukreiptu siautėjimu (čia prisiminkime grupių „Femen“ ir „Pussy Riot“ protestus, kurie kaip tik tai ir mėgino ar tebemėgina daryti).
Nors biurokratinės, ekonominės ir politinės jėgos vienur pasižymi prievartiniu elgesiu, o kitur jį užmaskuoja saldžiais pažadais, būtina joms priešintis kūrybingai, klastingai puolant iš pasalų: savo kūnais užimti erdvę, triukšmauti, liudyti. Šiuo požiūriu praeitais metais vykęs mokytojų streikas, jų nedarnūs balsai, veržimasis pro langus į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, sofų ir kėdžių okupavimas, susimaišymas su ministerijos klerkais – puikus tokio protesto pavyzdys. Patys mokytojų kūnai anuomet tapo peticija, manifestu, atsisakymu paklusti.
Mokytojų streikas primena ir apie 2011 Okupuok Volstrytą (angl. Occupy Wall Street) judėjimą, kuris tarsi signalizavo, kad dabar „normalus“ gyvenimas daugumai jau nebeegzistuoja. Todėl atsisakymas paklusti, teritorijos užėmimas, karnavalinis pasipriešinimas daug kam leido suvokti, kad normalus gyvenimas – nepasiekiama iliuzija, kurios turime atsisakyti pripažindami savo pralaimėjimą. Ateitis nebeturi ateities, o mūsų atmintis ištrynė traumuojančią praeitį.
Susitaikymas su nesėkmėmis ir nusivylimais – taip pat būdas priešintis, blokuoti, pajuokti socialinę darną ir kantrybės technologijas, kurias piliečiams primeta galingieji.
Susitaikymas su nesėkmėmis ir nusivylimais – taip pat būdas priešintis, blokuoti, pajuokti socialinę darną ir kantrybės technologijas, kurias piliečiams primeta galingieji. Mūsų nesėkmės veikia kaip protesto forma, kaip siekis užkimšti burnas bankų ir laisvųjų rinkų ideologams, teigiantiems, kad socialinė nelygybė natūrali kaip žolė Vilniaus parkuose, kad žmonių vargas bei kančia „sukuria gyvybę ir plėtrą“ ir kad reikia leisti asmenims patiems (be valstybės įsikišimo) nuskęsti. Kas belieka tokių ištarų apsuptyje? Tik eksperimentuoti su savo pralaimėjimais ir normalumo pabaiga.
Šie neįprasti kūniški anarchistiniai protestai turi galimybę iš naujo įsivaizduoti tai, kaip gyventi, kaip orientuoti savo kūnus erdvėje ir laike, kaip kurti ir nutraukti santykius, kaip būti atsakingiems ir prisirišusiems, kaip nusivilti, bet neprarasti vilties. Mūsų maišto ir protesto tikslas – sujaudinti pamaldžius cinikus, pakenkti saldžiabalsiams demagogams, išviešinti dviveidžius moralistus.
Kai kam tai reiškia ir naujų intymumo formų, pvz. poliamorijos, oponuojančios monogamijai, kūrimą ir palaikymą. Kitiems tai – šeimos, giminystės ryšių, lyties, meilės ir sekso permąstymas. Tretiems – tai savitarpio pagalbos ir kooperavimosi grupių, kurios dalijasi maistu bei vartojimo daiktais ir kurios veikia kaip išgyvenimo subkultūros, steigimas. Dainuok apie blogą romantinį nuotykį, virstantį nuodėguliu (Lady Gagos daina „Bad Romance“, 2009), bet nepamiršk twitterinti, instagraminti ir tumblrinti.
Maištas neįmanomas neieškant sąsajų tarp to, kas vieša ir intymu, asmeniška ir politiška, individualu ir masiška, gražu ir šiurpu, pasyvu ir revoliucinga. Jis neįmanomas be kūrybingos anarchijos – eksperimentavimo, bendradarbiavimo, atsidavimo pokyčiams, judrumo ir idėjinio įkarščio. Pasyviai priešinkis ir triukšmingai atsisakyk paklusti toms politinėms jėgoms, kurios skatina neapykantą, diskriminaciją ir melą.
Tai skamba utopiškai, ypač tokioje šalyje, kaip Lietuva, kur kiekvienos naujos valdžios mėsmalė perdirba visa, kas sena, įpakuodama tai kaip naują prekę. Visi draudimai pateikiami „liaudies gerovės“ dėžutėje, visos machinacijos – „valdžios pasiekimų“ skyrelyje, o mėginimai kurti policinę valstybę – „šviesios ateities“ taroje. Nutildyti bet kokį pasipriešinimą gąsdinant protestuotojus ir kaltinant juos dirbant priešiškoms valstybėms – kaip ištrintas, tačiau vis dar tebeaidintis vyriausybės posėdžio įrašas.
Todėl nėra kitos išeities, tik apsimesti išprotėjusiam mandagiai nuobodžių žmonių sambūryje, klykti į Balenciagos sportbačius dėvinčių koncevičiūčių ir andriulių veidus, būti nenuspėjamam tvarkingų mėlynais švarkeliais apsirėdžiusių partijos funkcionierių suvažiavimuose. Tai nepadės mums laimėti, bet, kaip jau minėjau, tai ir nėra mūsų tikslas. Tai padės mums neparsiduoti nepamatuotai lietuviškos svajonės ideologijai, lygybės ir vienybės fikcijoms, respektabilumo, pasiekiamo tik be atvangos vartojant nišinius kvepalus, vokiškus Kärcher siurblius ir Veros ar Natašos pedikiūrą, iliuzijai.
Naujos politikos ir protesto formos slepiasi netikėtuose ir nelauktuose dalykuose. Kad ir amerikiečių atlikėjos Lady Gagos pasiūlyme mums nors trumpam tapti „gaga“, t.y. atsisakyti įprastų ir savaime suprantamų prielaidų apie žmones, kūnus, pasipriešinimą, troškimus ir viltis. „Aš vesiu šią naktį,/ Aš nepasiduosiu./ Aš karė karalienė,/ aistringai gyvenanti šiąnakt...“ – skanduoja ji mums dainoje „Vesti naktį“ (angl. Marry the Night, 2011). Tai maištas kaip intelektinė improvizacija ir atokvėpis nuo konvencinio žinojimo.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
