Mano planas šiam mėnesiui:
1. Tris kartus per savaitę nueiti į sporto klubą.
2. Klubo persirengimo kambaryje praleisti mažiau laiko apžiūrinėjant nuogus vyrus.
3. Rečiau pirkti bulvių traškučių (tik vieną maišelį per dieną).
4. Daugiau dirbti ginant tradicinių šeimų teises.
5. Būti ramiam, labai ramiam.
Praleidau tris valandas rinkdamas medžiagą naujam savo straipsniui. Seimo narė šiuo metu išvykusi. Straipsnyje diskutuosiu apie lytinį švietimą ir skaistybę. Nors gyvenu su mergina nesusituokęs, žinau, kad ikisantuokinis seksas – nuodėmė. Todėl vienąkart per mėnesį meldžiuosi, kad man būtų atleista. Mano mergina nėra pamaldi.
Penktadienis, birželio 7-oji diena
Svoris – vis dar 94 kg, 0 vizitų į sporto klubą, 2 maišeliai bulvinių traškučių, 4 cepelinai, 1 lėkštė šaltibarščių, iš viso 4345 kalorijos, bet mano savijauta geresnė negu bet kada anksčiau.
Vis dar jaučiuosi apsuptas gėjų ir genderistų, t. y. tų, kurie nori paversti vyrus ir moteris neaiškiomis būtybėmis. Šiandien kažkas pavadino mane didžiausiu Lietuvos homofobu. Labai džiaugiuosi, nes tai didžiulis komplimentas. Rytoj Vilniuje gėjų paradas. Tai nesuderinama su Lietuvos dorove.
Leisti žygiuoti gėjams – tai neigti tikrovę ir sveiką protą. Negalime neigti tikrovės! Liūdna, kad pasisakydami prieš homoseksualistus rizikuojame būti nubausti. Bet juk kalbėti prieš gėjus ir vienalytes „šeimas“ – didžiulės drąsos veiksmas. Artėja homoseksualistų ir genderistų diktatūra, kai už savo nuomones nukentėsime kaip mūsų seneliai sovietmečiu. Reaguosime į šią beprotybę melsdamiesi prie Katedros.
Šeštadienis, birželio 8-oji diena
Gėjų eitynių uždrausti nepavyko. Neribotos seksualinės laisvės šaukliai marširavo mūsų švento Vilniaus gatvėmis. Mano akyse jie vykdė tą pačią Lenino bolševikų seksualinę revoliuciją. Savo apnuogintais kūnais jie skleidė visuomenei žalingą informaciją. Nors tarp jų buvo gražių vyrų, kuriuos ir pats norėčiau apkabinti, bet tai daryčiau privačioje namų erdvėje, nesiviešindamas. Tai būtina, kad nepažeistume visuomenės dorovės, kuri yra aukščiau už viską.
Besimelsdamas jaučiausi, tarsi būtų šv. Kalėdos arba kas nors būtų miręs. Visi besimeldžiantys kartu jautė, kad kažką praradome, nors mūsų gyvenimai tęsiasi. Tai tikra dvasinė kova prieš svetimas nuodėmes ir klaidas. Buvo sunku žiūrėti į vaivorykštinius, todėl kol jie ėjo pro šalį, ilgai stovėjau nuleidęs akis. Viena maldininkė, žinoma istorikė (o gal isterikė? sunku pasakyti), pradėjo verkti. Paliečiau jos petį, ir ji pradėjo dar labiau kūkčioti.
Trečiadienis, birželio 12-oji diena
96 kg (vis dar), 1 apsilankymas sporto klube, 4 fantazijos apie vyrus duše, 3 valandos pokalbio su Seimo nare, po jo 2 maišeliai traškučių iš „Maximos“ šalia Seimo.
Abejoju, ar moterys turėtų siekti karjeros. Tai košmaras. Kartais pats mėginu įsivaizduoti, ką reiškia būti Seimo nare ir kiek daug ji turi paaukoti norėdama išsaugoti šeimą. Matau, kaip savaitės gale ji atrodo visiškai išsekusi. Tada jai padeda tik šokoladas ir šviežios rožės ant jos darbo stalo. Ji turėtų daugiau dėmesio skirti savo makiažui. Kai žiūriu į tai, kaip ji apsirengusi, man norisi verkti. Gal jai reiktų nueiti pas tą dizainerę, kuri siuva rūbus, panašius į bulvių maišus? Jos figūrai jie tiktų.
Šiandien išspausdino mano straipsnį apie lytinį švietimą. Aš pats mėginu susilaikyti nuo sekso, todėl siūlau ir paaugliams tai daryti. Turime propaguoti skaistybę ir susilaikymą bei priversti paauglius suvokti, kad lytiškumas realizuojamas tik ilgalaikiuose santykiuose. Su savo mergina gyvenu jau trečius metus, nors vis dar nepasipiršau jai. Bet mūsų santykiai ilgalaikiai.
Kiekvienas supranta, kad seksualinis aktyvumas – tai rizika, o susilaikymas – didžiulė gerovė. Lytinis gyvenimas pirmiausia egzistuoja tik tam, kad atsirastų vaikai. Žinau žinau, aš pats nesilaikau šios taisyklės, bet juk galimos išimtys? Gal aš vis dar ieškau savo tapatumo? Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuvoje tokių, kaip aš, yra daugiausia, todėl mūsų seksualinis aktyvumas mažiausias. To ir turėtume siekti šviesdami jaunimą.
Ketvirtadienis, birželio 13-oji diena
Vienas Seimo narys klausia, kaip apsiginti nuo sparčiai plintančio leftizmo (paaiškinu, kas nesupranta: nuo marxizmo-leninizmo). Sakau, paskaitykite tokios garsios juvelyrės įrašus socialiniame tinkle. Ji kalba apie visa nugalintį globalizmą, ES eurus, kuriais šeriami niekam tikę menininkai, pūkuotas rankytes, kurios lenda prie mūsų vaikų, universitetus, kurie tampa komunizmo židiniais, skandinavišką socializmą... Na, ir apie tai, kad mus, tikruosius patriotus, visi cenzūruoja ir neleidžia pasisakyti.
Štai vakar ji parašė: „Leftistiniam politkorektiškumui – ne! Pavyzdys mums – Lenkija, Vengrija ir Zimbabvė. Jukš, leftistai, į savo šiuolaikinio meno centrus!“. Visiškai su ja sutinku. Mūsų leftistai temoka skųstis ir verkti apie išnaudojimą ir priespaudą. Bet jie gudrūs: mėgina susidoroti su kitaip mąstančiais ir užlipti ant sprando mūsų Tautai.
Taip, atspėjote, naujausi juvelyrės papuošalai vadinasi „Prieš leftistinę Europą“. Sidabras, auksas ir, kaip visada, rankų darbas. Tai pakabukai su dviem sukryžiuotomis širdimis, kurias perveria skausmo strėlės. Tikrai ne kairuoliškų rankų darbas.
Pirmadienis, birželio 16-oji diena
92 kg (pagaliau!), 0 maišelių traškučių, 2 kiaulienos kepsniai su gruzdintomis bulvytėmis, 0,5 litro kokakolos, 3815 kalorijos, 1 diskusija nuostabios organizacijos „Pro patria“ susirinkime (valio!), 0 apsilankymų sporto klube.
Ką tik baigiau skaityti Jordano B.Petersono knygą „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“. Nuostabi knyga, gydanti nuo leftizmo! Lytis nėra kaiti ir pasirenkama. Šiuolaikiniame pasaulyje berniukai kenčia dėl to, kad mūsų visuomenės moteriškėja. Chaosas – tai visa, kas amžinai moteriška. Gyventi chaose – tai meluoti sau ir kitiems, todėl moteriškumui sakau griežtą „ne“ (ar čia tik aš taip supratau?)! Moraliniam reliatyvizmui – ne! Tvarka bus (prisiminkite Paksą)!
Padovanosiu Petersono knygą Seimo narei. Padės jai kovoti su liberalais ir liberalia kultūra, kuri veda tik į pražūtį. Kad išgyventume, turime susitaikyti su natūraliai susiklosčiusiomis hierarchijomis. Jei jautiesi diskriminuojamas, nustok skųstis ir pakeisk savo fizinę laikyseną. Išsitiesk ir atlošk pečius.
Nelygybė – gamtos faktas. Lygybės siekimas – kelias į sovietinio stiliaus komunizmą. Problema visai ne tai, kad vieni dominuoja ir valdo (daugiausia mes, vyrai), bet tai, kad postmodernus kultūrinis marksizmas stengiasi iš mūsų atimti privilegijas, t. y. eiti prieš prigimtį ir gamtą.
Įkvėptas Petersono, privalau kartoti kaip maldą: Lietuvai reikia manęs; cepelinai yra geriau už seksą; mes, kaip ir omarų patinėliai, kovojame už savo teritoriją; omarai nugalėtojai pritraukia pateles (gal ir patinus?), o pralaimėtojai turi tenkintis tais, kurių laimintieji nenori; pasitikėk savimi net tada, kai kalbi idiotiškus dalykus (ačiū, broli Petersonai!).
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.