Šią nuotrauką ir pašaipų įrašą anglų kalba apie buvimą transmigrantu ir troškimą pakeisti savo tautybę netruko pasigauti lietuvių dešinieji radikalai. Juk pažeidžiami ir kenčiantys asmenys, ar tai būtų pabėgėliai, ar transeksualai, ar neįgalieji, – lengvas patyčių taikinys.
Štai kraštutinių dešiniųjų organizacijos „Propatria“ vadas viename socialiniame tinkle piktdžiugiškai rašo: „Jeigu žmogus gali gimti įkalintas ne tos lyties kūne (translytiškumas), neabejotinai gali gimti ir įkalintas ne tos tautybės ir pilietybės kūne, tik tam dar nėra pavadinimo. Atsiveria begalinės galimybės užtikrinti naujas žmogaus teises ir išdalinti pilietybę pagal tai, kuo pats žmogus jaučiasi.“
Šio komentaro paraštėse dar priduriama, kad tai pokštas. Tik ar tokie pokštai apie įsikalinimą „netinkamuose“ kūnuose tikrai juokingi? Ar ne juokingiau būtų dėti į socialinius tinklus pačių dešiniųjų radikalų nuotraukas ir pokštauti apie tai, kaip šie šmaikštuoliai įsikalina socialiai teisingų, „tikrąją“ žmogiškąją prigimtį atitinkančių privilegijuotų vyrų kūnuose? Koks pavadinimas tiktų šiam reiškiniui? Transpatriarchatas? Propatriatas?
Pašiepiamo pabėgėlio iš Afrikos nuotrauką užplūdo neva juokingų ir ironiškų komentarų srutos. Vienas kunigėlis pasijuto įkalintas lietuvio kūne, nors esą gimė italas. Paslaptinga tinklaraštininkė prisipažino esanti vilkas ir apgailestavo, kad niekas jos vilku nelaiko. Kažkam pasirodė, kad jis varna, tačiau ši varna pakirptais sparnais, todėl priversta šliaužioti žeme (tiesa, paskutinis prisipažinimas – mano paties sugalvotas). Visas ultrapatriotų choras pašaipoms ir patyčioms, nukreiptoms į pabėgėlius ir translyčius asmenis, sutartinai sugiedojo „valio“.
Mano nuomone, tai paprasčiausias žiaurumas, atsirandantis sąlytyje su kitokiais – negeidžiamais, nuvertintais, niekinamais.
Ne visada ir ne iš karto aišku, kaip pavadinti šio tipo pašaipas, teiginius ar net veiksmus. Mano nuomone, tai paprasčiausias žiaurumas, atsirandantis sąlytyje su kitokiais – negeidžiamais, nuvertintais, niekinamais. Su tais, kurie, šventu ultrapatriotų įsitikinimu, verti žiaurumo. Žiaurumas geriausiai limpa prie tokių kūnų, nors užsitarnauti žiaurumą nesunku – tereikia pasidaryti siaurakakčių patriotų taikiniu.
Žiaurumas – tai fizinė ir emocinė prievartos būsena, priverčianti mus jaustis nesaugiais ir neužtikrintais. Pasak politikos teoretikės Judith Shklar, šį viešą žiaurumą galima apibrėžti kaip sąmoningą stipresnio asmens ar grupės mėginimą sukelti fizinį arba emocinį skausmą silpnesniam asmeniui ir grupei, siekiant materialių ar nematerialių tikslų.
Šiuolaikinių visuomenių tyrėjai mano, kad žiaurumas – tai išskirtinė emocinė ir politinė XXI amžiaus strategija. Šio amžiaus žiaurumas susijęs ne tik su kankinimu ar įkalinimu, bet daug labiau su kasdienėmis patyčiomis, nuvertinimu ir menkinimu. Mokslininkų teigimu, JAV ši politinė strategija dramatiškai sustiprėjo išrinkus prezidentu Donaldą Trumpą, pavertusį žiaurumą kasdieniu reiškiniu (ne tik išskirtos pabėgėlių šeimos, bet ir seksualinio priekabiavimo pateisinimas ir jo tviterio žinutės apie tai, kokie geri yra smurtaujantys baltieji ekstremistai).
Ne veltui žiniasklaidos straipsniuose Trumpas vadinamas „Cruella de Trump”; teigiama, kad jis turi „šleikštulį keliantį fetišą žiaurumui“ ir kad jis sugebėjo paversti „gražiąją Ameriką“ „žiauriąja Amerika“ (angl. America The Cruel). 2018 metais dienraštis „USA Today“ yra aprašęs Trumpo žiaurumą kaip septyniasdešimt vienerių metų vaiko, saulėje padidinamuoju stiklu deginančio skruzdėles, džiugesį.
Panašaus džiaugsmo bei malonumo kupini ir lietuvių ultrapatriotų, besidalinančių žeminančiomis bei nuvertinančiomis pašaipomis, veidai. Tai engėjo ir smurtautojo, įvaldžiusio žiaurumą kaip veiksmingą priespaudos įrankį, džiaugsmas.
Paradoksaliausia čia tai, kad šis žiaurumas dažnai pateisinamas meile įsivaizduojamai tautai, tėvynei, „tradicinei“ šeimai. Kitais žodžiais, žiaurumas tampa kraštutine patriotizmo forma. Radikalios dešinės stiprėjimas, antisemitizmo atgimimas, bauginimas pabėgėliais ir imigrantais, nesiliaujančios patyčios iš LGBT žmonių atspindi šią paradoksalią žiaurumo, džiaugsmo ir meilės sąsają.
Šio džiugesio ir tėvynės meilės perpildyto žiaurumo mūsų kasdienybėje vis daugiau. Viena vertus, jo gausa rodo bendrą pilietinę apatiją: menkai kas reaguoja į tai, kad viešumoje žiaurumas, diskriminacija ir prievarta laisvai skatinami ir palaikomi. Kas čia nutiks, jei kažkoks „Propatrios“ veikėjas pasišaipys iš translyčių ar pabėgėlių, iš vienišų asmenų ar moterų? Nieko. Jo žiaurumą priimsime kaip degančių padangų smarvę Alytuje ar griūvančius balkonus Vilniaus Vivulskio gatvėje.
Kita vertus, dažnas iš mūsų, tapęs objektu, į kurį nukreiptas žiaurumas, išmoksta stovėti nuleidęs galvą, kęsti simbolinius smūgius, slėpti žaizdas nuo savo artimųjų, nes abejoja, ar gali ką nors pakeisti. „Begalinės galimybės užtikrinti naujas žmogaus teises“, anot propatrioto, mums neegzistuoja, nes propatrios, laisvų visuomenių ir krikščioniškų kultūrų institutai bei jų atstovai geriau žino, kaip mes jaučiamės ir ko mes norime: tik kantriai priimti jų žiaurumą tam, kad galėtume ramiai sau gyventi.
Žiaurumas palieka randų, primenančių apie kontaktą tarp kitų žiaurumo ir mūsų kūnų.
Nors žiaurumas veikia kaip klijai, kurie prilimpa prie mūsų kūnų kartu su kitais neigiamais jausmais, tokiais kaip neapykanta, baimė, pyktis, negalima leisti, kad jis apibrėžtų tai, kas esame. Negalima leisti, kad jis mus marintų, nes žiaurumą platinantys to labiausiai ir siekia. Jie trokšta, kad mes mirtume gyvendami, kad būtume laikomi kūnais, kurie nėra nei tikri, nei pripažinti, nei verti pagarbos. Jie reikalauja, kad išmoktume gyventi, kvėpuoti, mylėti žiaurumu apklijuotais kūnais.
Judith Shklar žodžiais, žiaurumas yra bjaurus, nes tiesiogiai ir metaforiškai sudarko žmogaus asmenybę. Žiaurumas palieka randų, primenančių apie kontaktą tarp kitų žiaurumo ir mūsų kūnų.
Kaip išgyti nuo žiaurumo ar bent pridengti žaizdas, kurias jis mumyse paliko? Gal įsikalinti ultrapatriotų kūnuose ir atimti iš jų žiaurumo privilegiją? Atsakymą paliksiu jūsų vaizduotei ir savo kitam rašiniui.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygos „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
