– Kokiais kriterijais vadovaujasi „ArtVilnius“ kūrybinė komanda rinkdamasi galerijas bei menininkus, kuriuos išvys mugės lankytojai?
– Mugėje galioja tie patys kriterijai, kaip ir meno galerijoje. Turi labai atsakingai pasirinkti menininkus, estetiškai suderinti jų kūrinius ir sukurti patrauklią atmosferą. Galerininkas yra tarsi režisierius, kuris gerai surežisuoja prisistatymą, todėl galerijos mugei ruošiasi metus laiko. „ArtVilnius“ komandoje yra ekspertų konsultantų grupė, kuri keičiasi kiekvienais metais. Esame parengę išsamias dalyvavimo taisykles, jas galima pasiskaityti mūsų internetinėje svetainėje.
Galerija turi rengti ne mažiau kaip keturias parodas per metus, svarbu, kokia jos veiklos programa, profesionalumo lygis, koncepcija ir kryptis. Dar labai svarbu galerijos suburtų pastovių menininkų ratas, ar galerija juos yra pristačiusi tarptautinėse parodose, kokių pasiekė rezultatų. Vertiname ir mugei pateikiamą galerijos programą, kartais prašome ją papildyti ar išgryninti, kad nebūtų atsitiktinių menininkų ar nesvarbių kūrinių.
– Kiek meno galerijos Lietuvoje yra verslios?
– Galerijos tikslas yra padėti menininkui tapti žinomam, pripažintam. Padėti menininkams žengti į tarptautinę meno rinką, parduoti jų kūrinius garsiems muziejams, kolekcininkams, nes tai yra menininkų pragyvenimo šaltinis. Privačios galerijos privalo būti verslios, jos kitaip neišsilaikytų. Jos turi ieškoti finansų, rėmėjų, gerai pardavinėti kūrinius, rašyti projektus ar vystyti papildomą edukacinę veiklą. Jeigu verslumo trūks, neprasisuksi. Galerijoms, kurios yra viešojo sektoriaus ar korporatyvinės, galbūt tai mažiau aktualu, bet viskas priklauso nuo žmonių. Man atrodo, sėkmė ateina visiems, kurie supranta, ką daro.
„ArtVilnius“ meno mugė yra startas mokytis, augti, atsisakyti sovietinių stereotipų, kad parduoti kūrinį yra gėdinga. Priešingai – tai yra labai garbinga. Kitaip valstybei nebūtų prasmės apmokėti meno mokyklų, išleisti Vilniaus dailės akademijos studentus, nes jie negalėtų parduoti savo kūrinių ir toliau vystyti karjeros. Po mugės dalyviams ateina įvairiausių kvietimų į parodas bei kitas muges. Tą laiką galerijoms svarbu tinkamai išnaudoti kontaktų mezgimui.
– Paminėjote vis dar gajų požiūrį, kad menininkui kūrinį parduoti yra gėdinga. Vilniaus dailės akademijoje besimokantiems studentams įdiegiamas įsitikinimas, kad menas vertingas pats dėl savęs, bet ne kaip būdas uždirbti. Taip susidaro stiprus atotrūkis nuo realios meno rinkos, kurioje dažnas jaunasis kūrėjas naviguoti taip ir neišmoksta.
– Būtų gerai, kad menininkai studijose ir praktinių įgūdžių šiek tiek įgautų. Galvoti, kad tu būsi genijus ir tau viskas seksis, manau, yra labai neteisinga. Kūryba – svarbi, bet menininkas turi susirasti, kas jam padės arba pats būti sau vadybininkas. Nes kiek iš jų patenka į Šiuolaikinio meno centrą? Vienas, kitas. O kas toliau? Tenka mesti savo svajonę, nes nėra, už ką gyventi. Čia yra realūs dalykai, kurių negali ignoruoti.
Mes per daugelį metų nemažai menininkų pastatėme ant kojų. Stengiamės stiprinti galerijas ir situacija tikrai gerėja. Jeigu tu, kaip menininkas, dirbi su galerija, sudarai su ja sutartį, ji tave atstovauja, rūpinasi, veža tavo kūrinius į tarptautines muges, organizuoja parodas, ieško tau pirkėjų, finansavimo, o tau nereikia tuo rūpintis, tai yra labai gerai. Mes ir „ArtVilnius“ Projektų zonos, parodos „Takas“ kviestiniams menininkams mokame atlygį už jų dalyvavimą.
Jis nėra labai didelis, bet tai yra pagarba menininkui. Jeigu artistas ateina padainuoti, jam sumoka honorarą, o dailininkas išeksponavęs savo kūrinius įvairiose parodose ar viešosiose erdvėse, dažniausiai negauna nieko, nors už tai turėtų gauti atlygį. Anksčiau būdavo dar tokių nemalonių istorijų, kuomet menininką pirkėjas užspausdavo jo dirbtuvėje sunkiausiu jam momentu ir nupirkdavo jo kūrinį pusvelčiui, labai maža kaina. Psichologiškai menininkui tai labai trauminga patirtis.
– Ar keičiasi lietuvio kolekcininko portretas?
– Kolekcininkai jaunėja, dabar tampa madinga įsigyti autorinius kūrinius, didžiuotis originalu, reprodukcijų laikai jau nukeliavo į praeitį. Jauni verslo bei kitų populiarių sričių atstovai gerai užsidirba ir gali įsigyti kūrinius. Mūsų tikslas – stiprinti kolekcininkų flangą, pateikiant jiems kokybišką tarptautinę meno pasiūlą. Geras signalas, kad lietuviai jau perka ir užsieniečių kūrinius, ko pradžioje tikrai nebuvo. Kitais metais mugė bus skirta kolekcionavimo temai. Ši tema nuolat aktuali meno mugės kontekste ir mūsų komunikacijoje, tačiau 2025 metais organizuosime papildomą programą.
– Kuo Lietuvos meno rinka ar supratimas apie meną vis dar skiriasi nuo Vakarų Europos?
– Vakarų Europoje yra labai gili tradicija dalintis, remti, lankytis parodose, muziejuose. Vaikų edukacija vyksta nuo pačių mažiausių – visur muziejuose ir galerijose pilna piešiančių ar klausančių meno gidų vaikų, pro juos vos praeisi. Jiems įaugę į kraują, kad reikia palaikyti kūrėjus, nekyla tokių minčių, kad jie kažkokie išlaikytiniai. Niekur Vakaruose nėra gėdinga pardavinėti meną. Į meno muges atvažiuoja karaliai, prezidentai, užsienio ministrai, eina turtingieji. Visi didžiuojasi ir džiaugiasi tuo.
– Ar jums dar tenka aiškinti „kas per nesąmonė tas šiuolaikinis menas“? Susiduriate su tokiu požiūriu?
– Susiduriame su visokiais. Man labiausiai teko aiškintis dėl performanso meno. Prieš dešimt metų, kai tik pradėjome rodyti, buvo skundų ir pan. O praėjus daug laiko visi priprato. Man labai patinka matyti mūsų žmonių mąstymo evoliuciją. Matydavau, kaip anksčiau žmogų tam tikras menas šokiruoja, jis sako, kokios čia nesąmonės, o šiemet klausia: „O tai performansų bus?“. Šiais metais kai kam jų buvo per mažai. Viskas, kas nauja ar nepažįstama, žmogui yra pikta. Bet mugės formatas yra geras tuo, kad ten yra visi, kurie paaiškina: galerininkai ir menininkai savo stenduose, „ArtVilnius“ komanda, meno vadovė, kuratoriai. Jeigu žmogui iškyla klausimas, jis gali gauti atsakymus. Galerininkai bendrauja su lankytojais nuo ryto iki vakaro, atsako visiems. Man patinka matyti, kad žiūrovas dabar yra žingeidus, turi tą alkį menui.
– Ar dėliodami „ArtVilnius“ programą, galvojate apie tai, kad Lietuvos visuomenei tam tikras menas galbūt bus per aštrus, nesuprantamas? Ar tenka užsiimti savicenzūra?
– Čia tik pradžioje taip buvo. Mes visada ėjome į priekį, nors ir gaudavome už tai į kailį. Ir dabar daug ko nesupranta, bet duodame kuratoriams laisvę. Labai retai galerijų prašome riboti turinį. Šiaip esame drąsūs. Kartais matau, kad jaunesni žmonės nedrąsesni už mane. Apsinuoginęs žmogus dabar mene jau nieko nestebina. Bet, žinoma, yra proto ribos, apsitariame su komanda. Atitinkama ekspozicija turi atitinkamą apsaugą, neįleidžiame jaunesnių. Bet sensacijų neieškome ir šokiruoti nesistengiame.
– „ArtVilnius“ – didžiulis renginys. Kiek jums svarbus Lietuvos kultūros tarybos finansavimas, ar mugė galėtų įvykti be jo?
– Jis labai svarbus, bazinis. Mes taip galime sumokėti atlygį menininkams, kūrybinei komandai, apmokėti komunikacijos, ekspozicijos įrengimo ir kitas paslaugas. Pavyzdžiui, per pandemiją mums pavyko perkelti mugę iš vasaros į rudenį. Jeigu nebūtume to padarę, ji jau niekados daugiau nebūtų įvykusi. Būtume turėję grąžinti pinigus Kultūros tarybai, paleisti žmones, nesumokėti atlygio ir tada jau būtų baigta. Iš rėmėjų paramą daugiausiai gauname paslaugomis ir prekėmis, tai nėra gryni pinigai, o „Litexpo“ tikrai yra labai brangi vieta rengti mugę. Bet geresnės vietos Lietuvoje nėra, ji – vienintelė. Beje, daug kur Vakarų Europoje mugės neveikė dvejus metus, bet ten stipri meno rinka, kita perkamoji galia, kitos tradicijos, jiems atsitiesti pavyko.
Meno mugė „ArtVilnius“ yra labai svarbi Baltijos regiono meno rinkai, ji, kaip kultūrinių industrijų renginys, kuria ekonominę pridedamąjį vertę. Labai svarbus visuomenės bei meno bendruomenės įvertinimas, kad šis renginys yra reikalingas. Todėl Kultūros tarybos trimetis finansavimas – svarbus garantas planuojant renginį.
