Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Arūnas Dulkys: kas būtų, jeigu pusę sveikatos sistemos pinigų skirtume kultūrai?

Geriau eilės būtų ne prie poliklinikų, bet prie mokyklų ir muziejų. Tegul aiškinasi švietimo ir kultūros ministrai, 15min teigė Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Šiame „Kultūra yra svarbi“ interviu su politiku kalbamės apie tai, kaip ženkliai kultūra gali pagerinti visuomenės sveikatą, neseniai pristatytą Socialinį receptą bei pandemijos įtaką kultūros sektoriui.
Arūnas Dulkys
Arūnas Dulkys / 15min dizainas

15min ciklas „Kultūra yra svarbi“ yra skirtas nagrinėti kultūros politiką. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais pasirodo kiekvieno trečiadienio vakarą.

– Ne kartą esate sakęs, kad mėgstate Marcelį Proustą ir apskritai esate knygų skaitytojas. Kaip jus kaip politiką veikia kultūra?

– Nežinau, kaip tai veikia mane, nes tai įsivertinti bus tik po kažkiek laiko. Nesu savęs paties objektyvus vertintojas, vis tik kaip ir kiti verdu tame pačiame sraute paveiktas adrenalino.

Visgi kultūros ir politiko gyvenimo santykis iš pirmo žvilgsnio nėra toks paprastas. Kartais atrodo, kultūra turi padėti, bet esu skaitęs ne vieną tyrimą, teigiantį, kad šiuolaikiniame pasaulyje su visomis technologijomis ir informaciniu srautu, ji politikui gali netgi kenkti. Paaiškinimas paprastas: kultūriniai dalykai dažnu atveju yra gilūs ir imlūs laikui, tuo metu politiko gyvenime taisyklės yra kitokios.

Ne paslaptis, kad politikoje kaip ir rinkodaroje viskas veikia ypač greitai: šiandien žmogus išlaiko dėmesį maždaug 6 sekundes, iš politiko norima girdėti aiškius ir trumpus atsakymus.

„Gražūs daiktai žmogų auklėja, politiką jie galbūt auklėja, bet tai nereiškia, kad jie gali padėti politiko darbe“, vieno dokumentinio filmo kūrime girdėjau filosofo Arvydo Šliogerio perfrazuotą Friedricho Schillerio teiginį.

Besidomėdamas kultūra žmogus pats randa sau reikalingus atsakymus, pavyzdžiui, ima investuoti į save ir tokiu būdu kuria geresnę gyvenimo kokybę.

Iš viso to galvoju, kad rinkimų metu, kaip yra sakę viešųjų ryšių specialistai, savo kultūros vertėtų nedemonstruoti, neatbaidyti žmonių, bet jeigu jau patekai savo sprendimus reikėtų paremti kultūra.

Teko bendrauti su kompozitoriumi Alexanderiu Paley, teigusiu: pažvelgęs į kitą pianistą, aš žinau, kiek jis perskaitė knygų. Bet kiek gi tokių pianistų yra tarp rinkėjų ir politikų? Esu girdėjęs, kad Suomijos Parlamente ne rinkimų metu kiekvieną penktadienį viešojoje bibliotekoje kiekvienas parlamento narys turi valandą su visuomene. Jos metu politikai kalbasi su žmonėmis apie knygas, parodas bei diskutuoja kitomis gilesnėmis kultūrinėmis temomis.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Arūnas Dulkys Nacionaliniame operos ir baleto teatre
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Arūnas Dulkys Nacionaliniame operos ir baleto teatre

– Kaip manote, kaip kultūra veikia visuomenės sveikatą? Ar žvelgiant iš šios perspektyvos, verta investuoti į kultūrą?

– Čia mums pavyzdžiu galėtų tapti Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė. Jose maždaug prieš kelis dešimtmečius prasidėjo labai stiprus judėjimas, buvo investuota į įvairius tyrimus. Pasirodo, kūrybinės veiklos daro tiesioginį poveikį ilgalaikei sveikatos priežiūrai. Lankydamiesi kultūros objektuose žmonės patiria mažesnį stresą.

Turime pripažinti, kad Lietuvoje esame orientuoti į gydymą, bet ne prevenciją.

Nesu specialistas, bet mes, žmonės, esame it cheminis fabrikėlis, kurio medžiagų judėjimą, skatinant gerų emocijų kūrimąsi, kultūra gali pakeisti. Tiesa, esama ir Pasaulio sveikatos organizacijos medžiagos, rodančios, kad absoliučiai visos kultūros formos turi skatinamąjį elementą. Vadinasi besidomėdamas kultūra žmogus pats randa sau reikalingus atsakymus, pavyzdžiui, ima investuoti į save ir tokiu būdu kuria geresnę gyvenimo kokybę.

Štai Suomija jau turi specialias menui ir kultūrai skirtas programas. Bet šis kelias buvo ilgai mintas. Turime pripažinti, kad Lietuvoje esame orientuoti į gydymą, bet ne prevenciją. Netgi abu dalykus galintys daryti dalyviai dažniausiai paliečia tik gydomąją dalį, bet ne sveikos gyvensenos temas.

Vis dėlto, žmogus iš prigimties nėra racionali būtybė, todėl susigundome lengvesniu keliu. Pavyzdžiui, pirmuosius nerimo ar depresijos simptomus pajautęs asmuo veikiau prašys tablečių, nes apsilankyti muziejuje reikia pačiam. Gulėti ant sofos, įsijungti spalvotą dėžutę ir išgerti stebuklingą piliulę yra daug lengviau.

Mes turime dėti visas pastangas, kad eilės prie poliklinikų paverstume eilėmis prie kultūros įstaigų. Tačiau kalbant apie investicijas į kultūrą, tai įsivaizduokime, kiek visuomenės palaikytų, jeigu pusę sveikatai skirtų pinigų atiduotume kultūrai...

– Kaip, jūsų manymų, būtų?

– Būtų negerai. Žmonės jau susiformavo savo įpročius, vyrauja tikėjimas, kad daugelį dalykų už žmogų gali padaryti medikas, gydymo priemonės ir medikamentai.

Kai kam ši mano mintis gali atrodyti kaip ezoterika: negi lankydamasis muziejuose aš išsigydysiu nuo problemos? Taip!

Vis dėlto kultūra irgi yra savotiškas narkotikas. Ko gero, gyvenime esate sutikusi nemažai žmonių, kurie yra it kultūros narkomanai. Turiu omeny, jie paprastai būna stipriai įsigilinę kažkokia temą, tiesiog verda kultūroje. Manau, šį mechanizmą reikėtų užkurti ir kiekvienais metais skirstant biudžetą vis mąstyti, kaip nepalikti kultūros nuošalyje. Lygiai tas pats galioja ir švietimui. Kai kam ši mano mintis gali atrodyti kaip ezoterika: negi lankydamasis muziejuose aš išsigydysiu nuo problemos? Taip! Kitų šalių pavyzdžiai, sveikatos organizacijos rodo, kad vartodami kultūrą žmonės jaučiasi geriau.

Sveikatos apsaugos ministerijoje dabar stengiamės daugiau gydymo paslaugų suteikti ne stacionariniai, bet ambulatoriškai namuose. Jau yra įrodyta, kad žmogus, gaudamas paslaugas namų aplinkoje, greičiau sveiksta ir tvirčiau atsistato. Taigi nepaisant viso skepticizmo, mes turime uoliai įrodinėti kultūros ir savarankiškumo reikšmę medicinoje.

– Pakalbėkime apie eiles poliklinikose. Visai neseniai buvo pristatytas Socialinio recepto projektas, skirtas senyvo amžiaus žmonėms, turintiems nežymius nerimo ir depresijos simpotomus. Ar matytumėte, kad šis projektas pataisytų situaciją?

– Taip, ši tema labai koreliuoja su tuo, ką kalbėjome prieš tai. Šį dalyką mes nusižiūrėjome nuo Skandinavijos šalių bei Jungtinės Karalystės, kuriuose jau veikia Socialinis receptas. Beje, neseniai buvau sveikatos apsaugos ministrų suvažiavime Liuksemburge, kuriame taip pat kalbėjome apie vienišumo jausmą (taip, ši tema jau yra ant ministrų stalo Europos Sąjungoje). Sulaukiau labai didžiulio susidomėjimo, pirmininkaujanti Švedija teigė laukianti mūsų rezultatų.

Lietuvoje senyvo amžiaus žmonės jaučiasi kone vienišiausi visoje ES.

Tačiau šaknys slypi čia: Vilniaus universiteto mokslininkai padarė tyrimą, kurio rezultatai mums labai nepalankūs. Jie parodė, kad Lietuvoje senyvo amžiaus žmonės jaučiasi kone vienišiausi visoje ES. Lyginant su kitomis amžiaus grupėmis skirtumas siekia 3 kartus, o apskritai tyrimo skaičiai rodo, kad kas 10-as senyvo amžiaus žmogus jaučiasi vienišas.

123RF.com nuotr./Vienišas senelis
123RF.com nuotr./Vienišas senelis

Daug kam nepatinka, bet į tai galima pasižiūrėti ir per pinigus. Pavyzdžiui, olandai pasidarė konkrečius skaičiavimus, kurie parodė, kad nekreipti į tokias problemas dėmesio valstybei kainuoja šimtus milijonų eurų.

Ne paslaptis, kad vienišas žmogus yra linkęs dažniau rūkyti, piktnaudžiauti alkoholiu bei užsiiminėti kita žalinga elgsena. Rodos, viskas prasideda nuo ekonominio, vėliau atsiranda socialinis ir dar vėliau dvasinis skurdas. Kaip yra pastebėjęs medicinos humanistas Viktoras Franklis, visi šie dalykai akumuliuojasi ir kuria beprasmybės jausmą. Vadinasi, žmogui apskritai gali kilti klausimas, kodėl jis gyvena. Taip atsiranda savižudybių problema.

Žinoma, daugelis pradeda ieškoti pagalbos ir savo dvasines problemas atsineša į šeimos gydytojo kabinetą. Pats asmeniškai esu apvažiavęs labai daug gydymo įstaigų, kuriose medikai man sakė: „Žinokit, ministre, tas žmogus sėdi prieš mane ir aš aiškiai matau, kad jam nereikia siuntimo pas kitą specialistą, jam nereikia vaistų, jis tiesiog yra stadijoje prieš pirminę depresiją ir nerimą. Žinau, kad ateis ta diena, kai jis taps mano pacientu, bet ką dabar su juo daryti?“ Nepasiūlydami problemos sprendimo, mes gydytoją paliekame vieną ir štai Socialinis receptas kaip tik yra toji priemonė, praturtinanti bendravimą ir nepaliekanti vidinės tuštumos.

Labai esu dėkingas Kultūros ministerijos komandai, kad ji sutiko, įsiliejo ir jau dabar keturiuose miestuose – Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje – esame subūrę 50 kultūros įstaigų ir siūlome nemokamas veiklas ten. Yra sukurtas ir puslapis, kuriame galima gauti socialinį receptą, visuomenės sveikatos biuruose veikia koordinatoriai, tad medikas jau gali išrašyti Socialinį receptą, tereikia užsiregistruoti. Žmogus tiesiog pasiskambins ir koordinatorius jam pasiūlys, ką nuveikti.

– Duomenys rodo, kad savižudybė yra antroji jaunų žmonių mirties priežastis, kad indikuoja didžiulę psichikos sveikatos problemą. Ar Socialinis receptas gali būti pritaikytas ir jiems?

– Taip, pradėjome nuo senyvo amžiaus žmonių, susitikimo su sveikatos ministrais metu sulaukiau klausimų ir apie jaunimą. Ta problema egzistuoja. Visgi kultūra yra atvira visiems ir jaunų žmonių įsitraukimas taip pat įmanomas bei daromas. Mokyklose egzistuoja programos, o jeigu jaunuolis/ė yra bereikalingai įsitraukęs į narkotikus, visuomenės sveikatos biuruose organizuojamos specialios veiklos: pokalbiai grupėse ar su psichologais.

Bet čia mes pereiname į kitą potemę. Psichikos sveikatos klausimais Lietuvoje mes dar turime žiaurias stigmas ir jos apima tiek psichikos sveikatos, tiek kultūros sektorius. Kai kurie žmonės yra praradę įprotį bendrauti, jiems gėda kalbėti apie tuos dalykus, nueiti į muziejų. „Ką jūs čia man dabar su tuo muziejumi, geriau išrašykite tabletę“, – sako jie.

Bet Kultūros ministerijos tyrimai rodo, kad mūsų, žmonių, socialinis aktyvumas vėlgi yra žemesnis už ES vidurkį. Lietuvoje esame linkę užsisėdėti. Mano asmenine nuomone, iš sovietų erdvės išsivadavusios šalys nešame individualistinės pasaulėžiūros kryžių.

Išėję iš sovietinio pasaulio, kuriame buvo labai daug tokių dalykų kaip kolektyvas, nejučia susiskūrėme įvaizdį neva viskas, ką darome, kartu yra blogis. Iš dalies suprantu, nes visokie sovietiniai pionieriai buvimą kartu pavertė gėda ir sovietiniu reliktu. Taip pas mus išsivystė individo kultas – tik asmenybės viską gali. Štai čia iracionalus žmogus atsitrenkia į didžiules problemas. Tiesa yra tokia, kad vienas žmogus retai ką gali išspręsti.

Dabar mes esame tarpiniame etape. Naujausi tyrimai rodo labai įdomius dalykus. Jau Lietuvoje trys iš keturių žmonių pripažįsta, kad susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais reikia kreiptis pagalbos. Kas antras sako, kad turi pozityvias nuostatas į nerimą ar depresijos turinčius žmonės. Tačiau kas penktas žmogus nenorėtų, kad jo sūnus ar dukra mokytųsi vienoje klasėje su tokiu žmogumi. Kas ketvirtas, kad gyventų šalia. Beveiki du trečdaliai žmonių nepasitiki psichikos sveikatos problemų turinčiu žmogumi. Viena vertus, gėdos mažėja, bet dar esame kryžkelėje.

– 2024 metais planuojama peržiūrėti psichikos sveikatos programą. Kiek ten tos kultūros yra įtraukta?

– Maždaug prieš 250 metų liūdnai pagarsėjusi Bedlamo psichiatrijos ligoninė, dar žinoma kaip Betliejaus karališkoji ligoninė, buvo atradusi labai keistą ryšį tarp psichikos sveikatos ir kultūros.

Pati ligoninė buvo paversta kultūros objektu – visas elitas, kultūros žmonės su karietomis važiuodavo į šią ligoninę, vakarieniaudavo ir stebėdavo žmones lyg kokį spektaklį. Į šį „renginį“ jie pirkdavo bilietus. Tai egzistavo palyginus neseniai.

Šiuo metu iki 2030-ųjų metų su atitinkamu finansavimu planuojame turėti 30 stiprių psichikos dienos stacionarų centrų, turėtume pakeisti medikamentinį gydymą į bendruomenines paslaugas, kas reiškia įvairių meno ir kultūros žmonių įsitraukimą.

Visgi tai yra nelengva užduotis, nes ir iš pačios medikų bendruomenės girdisi skepticizmo. Mes siunčiame fundamentaliai kitą žinutę – daugiau finansų esame linkę atiduoti ne psichiatrams, psichologams, bet ir kitų profesijų atstovams, o svarbiausia įgalinti patį žmogų naudotis tomis veiklomis, kurios dalinai sumažina psichiatro vaidmenį. Manau, tai dar vienas brandos klausimas. „Žmogus turi problemų? Uždarome jį į stacionarą“ sprendimas kol kas yra lengviausias.

Taigi čia turėsime nueiti nemažą kelią, nes individualistinėms visuomenėms įprasta palaikyti izoliacijas, draudimus, kas skatina susvetimėjimą, nepasitikėjimą kultūra. Deja, net žmonės tiki, kad gydo tabletė, o visa kita tėra išvedžiojimai.

Štai čia matau labai didelį panašumą tarp kultūros ir sveikatos sričių. Kai sakome, kad norime spręsti kažkokią problemą, labai dažnai nueiname trinkelizacijos keliu. Iš vienos pusės atrodo, kad finansuojama kultūra, bet visi pinigai atiteko pastatui, bet ne veikloms. Lygiai tas pats ir psichikos sveikatoje – mes galime pristatyti naujų pastatų, bet tada neužteks išteklių naujiems metodams. Čia visada yra pavojus, nes sunkiosios išlaidos visada yra lengviau parodomos, greitesnės už minkštąsias, nes jos yra nepatogios.

– Ar yra daugiau tokių panašių idėjų kaip Socialinis receptas?

– Drįsiu pasakyti, kad yra dalykas, kurį mes taip pat pradėjome. Tą vadiname Psichikos ambasadorystės programa, kurioje finansuojamos reikalingos veiklos. Čia į įtraukiami žmonės, kurie patys patyrė sunkumų ir iš jų išėjo arba susidūrė su ja per artimuosius.

Tai yra svarbu, nes apie savižudybes ir kitas problemas reikia sugebėti kalbėti profesionaliai, nes čia egzistuoja plona riba. Tai galioja kai kuriems paramos koncertams, straipsniams, nes sukuriamas kažkoks romantiškas įvaizdis. Todėl labai svarbu, kad tie žmonės, kurie tą mėgino daryti, bet to nepadarė, arba tie, kurie buvo šalia, turi papasakoti visą tiesą, parodyti ne romantiškąją dalį, bet tai, kokį pragarą išgyvena visi artimieji.

Taip pat galėčiau išskirti specialius mokymus medikams, kuriuose galima išmokti atpažinti pirmuosius galimos savižudybės požymius. Galvoju, kad ir tai yra mūsų psichikos sveikatos raštingumo klausimas – mes kiekvienas turime atpažinti tokius dalykus ir ištiesti pagalbos ranką.

– Po pandemijos ypač išryškėjo kultūros svarba psichikos sveikatai. Pats irgi atsakinėjote į nemažai kultūros bendruomenės klausimų apie karantiną.

– Ši pandemija privertė pasidomėti ir kitomis pandemijomis. Pastaroji neabejotinai paliks visuomenėje traumą. Bloga žinia, kad ankstesnės žmonijos patirtys rodo, kad kai kurias pasekmes mes pamatysime ne iš karto. Jos lįs ir po 15 metų.

Mums labai svarbu užsitvirtinti, kad kiekviena pandemija turi tris etapus, o mes gerų geriausiu atveju esame užbaigę tik du. Pirmasis – medicininė pandemijos pabaiga (sukuriamos vakcinos ir žmonės pasiskiepija), antrasis – politinis (nuo temos atsitraukia vyriausybės, dingsta specialus reguliavimas), trečiasis – socialinis (psichologinės, socialinės pasekmės).

Taigi ankstesnės patirtys rodo, kad pirmuosius du etapus žmonės užskaito kaip pabaigą. Duosiu istorinį pavyzdį: niekas iki šios pandemijos praktiškai nežinojo, kad Pirmąjį pasaulinį karą lydėjo ispaniškojo gripo pandemija, nusinešusi daugiau gyvybių nei Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai kartu sudėjus.

Nepaisant to, mokslas pamatė, kad mokslo darbų yra sukurta 200 kartų mažiau nei šiems dvejiems karams. Rodos, deklaruojame žmogaus gyvybės svarbą, bet savo biudžetais to neįrodome. Mums labai aišku, kad karinėms grėsmėms turime skirti išteklių, o dalykams, susijusiems su sveikata, ne.

Grįžtant prie kultūros pandemija dėl karantino turėjo didžiulį poveikį kinui. „Kaip mes visi čia dabar lankytumėmės, bet kaukės negerai, popkornų neleidžia.“ Bet paklauskite, kas buvo pirmaisiais metais, kai dingo visi ribojai – salės buvo pustuštės.

Štai matote, kokia žmogaus inercija. Prisijaukinti jį ateitį į kultūros įstaigą reikia dešimtmečių ir užtenka dviejų metų pandemijos, karantinų, kai jis nebenori praverti tų įstaigų durų. Šiandien labai džiaugiuosi, kad vėl pradedama sugrįžti į kultūrą. Vadinasi, ne draudimuose yra pagrindinė priežastis, o viduje mūsų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų