Arūnas Gelūnas – apie Lietuvos kultūrą 2050-aisiais, infrastruktūros trūkumus ir galimybę tapti meniniu centru

15min ciklas „Kultūra yra svarbi“ yra skirtas nagrinėti kultūros politiką. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais pasirodo kiekvieno trečiadienio vakarą.

– Pirmajame ciklo interviu kalbėjęs Vaidas Jauniškis teigė: „Matyčiau pavojingą tendenciją, kad vietoj decentralizacijos, pagarbaus atstumo ir vis didesnio pasitikėjimo kultūros žmonėmis Lietuvoje daugėja kontrolės, centralizacijos ir nepasitikėjimo.“ Ar sutiktumėte?

– Žvelgiant iš mano, kaip muziejininko bei nacionalinės institucijos atstovo, pusės nelabai taip atrodo. Nors esame tiesiogiai pavaldūs Kultūros ministerijai, ji palieka visišką laisvę. Antai vienos kaimyninės valstybės (nenoriu įvardinti, nes nesame politiniai draugai) viceministrai tiesiogiai kišasi į turinį, pirštu baksteli į tai, ką muziejus turėtų įsigyti, kokias parodas rengti. Nė iš tolo nėra cenzūros ar kontrolės per pinigus, priešingai – jaučiu liberalų ir kolegišką norą padėti, ko prieš keliolika metų buvo mažiau dėl finansų ir europietiškos brandos trūkumo. Tad mano dabartinė praktika nepatvirtina V.Jauniškio teiginio, nes centralizuota kontrolė pasireiškia per turinį. Mes paduodame Kultūros tarybai, prie kurios kūrimo kažkada teko nemažai prisidėti, projektus. Taigi realybė tokia, kad vieni gauna finansavimą, o kiti ne. Tai yra normalu. Bet ar tai yra rankų išsukinėjimas ir pasakymas, kaip turi būti? Abejočiau. Tiesiog tai yra šiuolaikinės valstybės konkurencinis pinigų gavimo būdas, kuris yra labai legitimus ir pateisinamas.

– Kaip manote, kas iš esmės kultūros politikoje pasikeitė per pastaruosius 30 metų?

Tai buvo alkani, skurdūs ir su gausybe apribojimų metai.

– Sudėtingas klausimas. Augo valstybė, brendo visuomenė ir jau nekalbu apie ekonominį augimą. Puikiai prisimenu save studijuojant Vilniaus dailės akademijoje kažkur 1992–1993 metais, kai trūko absoliučiai visko. Galimybės išvažiuoti apsidairyti į užsienį buvo menkos. Pamenu, kad vargais negalais pavyko pasprukti į kažkokias dirbtuves Prancūzijoje, o baigus įvyko toks ypatingas konkursas, nuvedęs į Japoniją studijuoti meno. Tačiau tai greičiau buvo stebuklas ir išimtis, o ne taisyklė. Tarptautiškumo ir judumo laisvės buvo nepalyginamai mažiau. Tai buvo alkani, skurdūs ir su gausybe apribojimų metai.

Tiesa, su laiku tai keitėsi. Nors daugėjo pinigų, galimybių bendradarbiauti su pasauliu, atvirumo, bet buvo kilusios kelios krizės 1997 ir 2009 metais. Manau, kultūrai atsitiko tas pats, kas ir akademiniam pasauliui, verslui.

Be kita ko, anksčiau pinigai kaip tik buvo sukoncentruoti tik Kultūros ministerijoje. O šiandien atsirado daugiau finansų savivaldoje, privatūs muziejai (apie tai negalėjome net pasvajoti prieš 20 metų!).

– Šiandien vyko Lietuvos ateities vizijos 2050 metams pristatymas. Jame teigta, kad kultūra iki to laiko turės tapti viso ko pagrindu. Lietuvos kultūros ministerija vis dar yra finansuojama mažiausiai iš visų. Kaip manote, kaip tai dera su išsikeltu tikslu?

– Žinoma, finansavimo proporcijos bendrame biudžete rodiklis yra svarbus. Su tuo ginčytis būtų sunkoka. Bet ar iš tiesų kultūros finansavimas galėtų viršyti krašto apsaugos ar sveikatos sektoriaus? Turbūt nė vienoje valstybėje taip nėra.

Šiandien pristatytoje strategijoje kultūra yra įvardijama kaip valstybės raidos pamatas, kuriai ypač svarbi jos istorinė, kultūrinė, dabartinė piliečių kultūrinė raiška.

Visgi didelis šios strategijos laimėjimas yra kultūros vaidmens suvokimo pasikeitimas. Į 2030-ųjų strategiją (jos kūrėju taip pat yra tekę būti) įrašyti žodį „kultūra“ atrodė beveik neįmanoma, nes niekas tiesiog nesiklausė. Tuo metu formuluočių, susijusių su kultūra, apskritai nebuvo. Tik paskutiniu momentu per stebuklą keletą frazių apie kūrybines industrijas ar keletą kitų aspektų pavyko įrašyti, bet tai buvo daug pastangų kainavęs dalykas. Beje, verta paminėti, kad 2030-ųjų strategija buvo rašoma 2009–2013 metais. Kaip tik tuo metu Lietuva buvo apimta giliausios ekonominės („Lehman Brothers“) krizės. Ją sukėlė bankinių machinacijų schemos Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šiandien pristatytoje strategijoje kultūra yra įvardijama kaip valstybės raidos pamatas, kuriai ypač svarbi jos istorinė, kultūrinė, dabartinė piliečių kultūrinė raiška. Tai taip pat reiškia visuomenę, turinčią laisvalaikį ir tam tikrą gerovę. Juk vergovės visuomenėje vergo kultūros nėra, nes toks žmogus visą laiką dirba ir neturi laiko saviraiškai.

– Kokiais būdais galima pasiekti, kad kultūra iš tiesų taptų tuo pagrindu? Kaip tai turėtų paveikti visuomenę, politiką?

– Prieš kažko siekiant ypač svarbu susiformuluoti tikslą ir garsiai bei aiškiai jį išreikšti. Mėgstu kartoti, kad kultūra yra regimoji nepriklausomybės forma.

Juk Lietuvos himnas – tai poezija ir muzika. Be Vinco Kudirkos eilių ir jo melodijos neturėtume tautiškos giesmės. Mūsų viešųjų pastatų, kultūros institucijų interjerai ir architektūra, pasakos ir istoriniai naratyvai, bendravimo ir mitybos įpročiai taip pat yra kultūros dalis. Atidžiau įsižiūrėjus į valstybę ir jos tapatybę, labai daug komponentų susideda iš to, kaip gyventojai save atpažįsta. Jeigu to neturime, lieka dalykai, kurie visur yra panašūs. Juk visi siekiame būti sveiki, saugūs, ekonomiškai klestintys, taip pat norime gerų kelių, išsaugotos gamtos.

Manau, tokioms mažoms ir mažėjančioms valstybėms, kaip Lietuva, labai svarbu suvokti, kur yra tie atraminiai, savęs identifikavimo taškai. Kalbu ne tik apie lietuvių kalbą ir kultūrą. Mums ypač svarbu saugoti, suteikti laisvę praktikuoti savo kultūrą savo tautinėms bendruomenėms: karaimams, žydams, lenkams, ukrainiečiams ir t. t.

Ne visada šiems dalykams reikia labai daug pinigų. Bet jeigu sakoma, kad infrastruktūra visai nesvarbi, tai meluojama. Kaip didelio muziejaus vadovas galiu patvirtinti, kad į aptrupėjusias sales ir senus pastatus tikrai neateina lankytojai. Jie mėgsta prižiūrėtas, gerai įrengtas erdves. Pavyzdžiui, didelis MO muziejaus privalumas yra jo graži architektūra, be to, statant šį muziejų pagalvota apie žmones.

Esu įsitikinęs, kad infrastruktūros fazė turėtų būti įveikta įskaitant paveldo tvarkybą ir naujų institucijų statymą, kaip antai netrukus duris atversiantis Panevėžio Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Daugelį dalykų matau iš labai arti: kiekvienas restauruotas dvaras, rūmai, bažnyčia ar sinagoga yra gražus įvykis, kuriam reikia daug pastangų ir finansų.

Per 30 metų mes labai daug įveikėme, bet ne pastarąjį etapą. Tikiuosi, iki 2050-ųjų infrastruktūros fazę jau būsime įveikę ir daugiau mąstysime apie žmogų, jo gerovę, stengsimės, kad jis turėtų daugiau laisvalaikio. Tai yra higieninis dalykas. Normalu, jog žmogus nėra darbinis arklys, kuris per anksti pervargęs mirtų.

– Ar tikite, kad Vilnius iki 2050-ųjų kultūrine prasme galėtų tapti Centrinės ir Rytų Europos Londonu, Berlynu ar Niujorku?

Išsivadavus iš ano požiūrio, galbūt Vilnius tam tikrą berlyniškumą ir galėtų pasiekti.

– Vilnius, kaip gana mažas ir net milijono gyventojų neturintis miestas, turi turtingą kultūrinę sceną, generuoja milžinišką skaičių parodų, koncertų, spektaklių, gatvės renginių. Tai esu girdėjęs ne iš vieno diplomato ar svečio. Manau, tai priklausys nuo mūsų visų bendro augimo lygmens. Jeigu bus suvokta, kad puikiai įrengta nauja koncertų salė, teatrai, muziejai yra valstybės turtas, ir jų neverta išnuomoti advokatų kontoroms ar parduotuvėms... Išsivadavus iš ano požiūrio, galbūt Vilnius tam tikrą berlyniškumą ir galėtų pasiekti.

Nugriovėme Profsąjungų rūmus, bet kur toji koncertų salė? Ar jau bent yra pamatai? Viskas kažkaip lėta ir nuolatos kliūva.

– Tam prireiktų daug laiko.

– Na, šiandien aš to dar nematau. Nugriovėme Profsąjungų rūmus, bet kur toji koncertų salė? Ar jau bent yra pamatai? Viskas kažkaip lėta ir nuolatos kliūva. Neturime stadiono, taip pat sudėtingas Vilniaus oro uostas neturi daug kelionių krypčių. Žinoma, progresas vyksta, bet kai kurių dalykų, kuriuos lenkai ar latviai yra pasidarę, mes neturim. Neturim modernios, šiuolaikiškos koncertų salės su 1 500 vietų ir gera akustika. Kol kas dar tenkinamės sena sovietine infrastruktūra. Jeigu per 33 nepriklausomybės metus neprireikė tokio dalyko, tai galima kelti klausimą, ar visuomenės kultūrinis suvokimas yra šiuolaikiškas ar kažkuo atsilikęs? Taigi norėčiau palinkėti greitesnės brandos.

– Kaip manote, ar dabartinei Vyriausybei rūpi kultūra? Ši sritis buvo įtraukta į programos prioritetus.

– Esu žmogus, pabuvęs abiejose barikadų pusėse, tad reikėtų atsižvelgti į karą Ukrainoje ir pandemiją. Vien mūsų muziejus pernai ir šįmet skyrė milžiniškas pastangas karo problematikai: saugojome ukrainiečių meną, kūrėme neplanuotas parodas, savo erdvėse laikinai apgyvendinome šeimas. Manau, tiek pandemija, tiek karas buvo toks sukrėtimas, kad reikėjo daug ką iš naujo persvarstyti, tad planiniai darbai tiesiog buvo atidėti. Iš kitos pusės – man dirbti niekas netrukdė ir dar padėjo. Pavyzdžiui, Laikrodžių muziejų ištikus krizei, gavome neplaninių lėšų jam susitvarkyti...

Toliau kalbant apie pokyčius, per šią kadenciją buvo priimtas modernus muziejų įstatymas. Jis visai nepanašus į anksčiau buvusį ir yra žymiai geresnis. Tad teigti, kad nieko neįvyko, tikrai negalime. Visgi didesnis proveržis neįvyko dėl pandemijos ir karo, išmušusio visą pasaulį. Ką jau kalbėti apie mažytę Lietuvą, ypač susirūpinusią dėl savo saugumo.