„Aš su akvarele tapau šiukšles, – savo veiklą pristato menininkė. – Dažniausiai aš taip prisistatau, tuomet žmonėms pasidaro įdomus kontrastas tarp akvarelės ir šiukšlių. O ir šiaip kalbant apie pastarąsias – juk nėra daug žmonių, kurie jas tapo. Taip pat tokių, kurie šiukšles traktuoja kaip daiktus.“
J.Skudutytė darbuose dažnai renkasi vaizduoti daiktus ir šiukšles. Tapytoja prisimena, kad šią temą pradėjo nagrinėti, kai gyveno su moterimi, kuri linkusi kaupti daiktus:
„Savo darbuose ir meniniame tyrime aš nekalbu apie tai, kodėl žmonės kaupia daiktus, nes visų atvejai skirtingi. Net jei būčiau psichologė, negalėčiau daryti analizės apie žmogų vien jį stebėdama iš šono. Daiktais visi disponuojame. Visi turime skirtingą santykį su jais. Labai lengva stebėti ir plepėti apie patologijas, susijusias su daiktais, bet negalime teisti ar daryti kažkokių išvadų. Žmogaus gyvenimas yra sudėtingas ir kupinas įvairių vingių bei posūkių.
Tačiau kas sieja kiekvieną mūsų su žmonėmis, kurie kaupia daiktus, yra patys daiktai. Kaip kūrėja aš galiu padėti susimąstyti apie opią problemą kaip kaupimą ar vartotojiškumą, padėti žiūrovui pažvelgti į save ir savo aplinką. Tačiau aš užsiimu ne tiek edukacija, kiek labiau laiko ir laikmečio dokumentacija.“
– Kaip atsiranda kompozicijos, nugulančios jūsų darbuose?
– Dažniausiai aš darau fotografijas, nes nuotraukose užfiksuojama akimirka. Pavyzdžiui, pamatau spintą, perkrautą daiktais, ar rūbus, sumestus į krūvą, visa tai vienaip atrodo dieną, naktį ar ryte. Kai pamatau, kad man gražiai atrodo, stengiuosi tą akimirką užfiksuoti, nes vėliau pasikeis vaizdas – kažkas pajudins, bus kitoks apšvietimas. Fotoaparatas labai padeda užfiksuoti tą momentą, tuomet aš turiu esmę. Atvykusi į studiją, aš persipaišau jo kompoziciją – kaip komponuosiu, kur paliksiu tuščios erdvės, kokio dydžio vaizduosiu.
Man patinka, pavyzdžiui, vaizduoti duonos maišelio siluetą, bet jame mėgstu sumeluoti – pakeisti pavadinimą ar ką kita.
– Jūsų piešiniuose viskas tikra. Ar yra išgalvotų elementų?
– Esmė – tikra. Aš turiu prikaupusi labai daug medžiagos ir ją toliau kaupiu su įvairiomis šiukšlėmis, daiktais. Man patinka, pavyzdžiui, vaizduoti duonos maišelio siluetą, bet jame mėgstu sumeluoti – pakeisti pavadinimą ar ką kita. Taip, atrodo, palieki nedidelę staigmenėlę, kurią tik priėjus arčiau galima atrasti, tada susimąstai, jog tai nelabai logiška, nors prieš tai atrodė realistiška. Taip man norisi vis daugiau paslėpti tokių neatitikimų.
-
Mistiška meno rezidencija Valakampiuose, apie kurią šnabžda užsienyje: ką per 10-metį nuveikė „Rupert“?
-
Kino damai Gražinai Arlickaitei – 75: „Labai ramiai žvelgiu į lietuviško kino ateitį“
-
Knygą apie S.Gedą parašęs R.Kmita: „Jis buvo tarsi į batą įkritęs akmenukas – nepatogus, bet neišsiausi ir neiškratysi“
– Kas yra žmonės, kuriuos vaizduojate savo piešiniuose?
– Jie nėra išgalvoti, tai tikri žmonės, pažįstami iš mano aplinkos. Man patinka, kad darbą galiu susisieti su vaizduojamu žmogumi – pavaizduoti atributus, būdingus tai asmenybei. Kartais tai būna neartimi žmonės, pavyzdžiui, anksčiau aš tapydavau bobutes. Bet vis tiek su jomis aš praleisdavau daugiau laiko, būdavau jų bute – tokiu būdu pasirinktas žmogus vis tiek vaizduojamas su jo aplinka.
– Ar galima teigti, kad tokie jūsų darbai turi asmenybes?
– Būtų galima, tačiau reikia turėti omeny, kad tai yra pateikiama per mano, menininkės, prizmę, matoma mano akimis. Kiekvienas žiūrovas interpretuoja mano kūrinius savaip, o tai, manau, ir yra meno grožis.
– Ką jums apskritai reiškia tapymas?
– Studijų metu aš tapiau aliejumi, daugiau teko tapyti portretus, figūras. Su laiku supratau, kad smulkias detales, daiktus su akvarele tapyti man yra maloniausia, taip atradau tapymą kaip meditaciją. Tapydama galiu save pamiršti, susikaupti į tokį monotonišką darbą. Žinau, žmonės dėlioja dėliones, siuvinėja, tai čia labai panašu, tik reikia pastebėti spalvas, niuansus.
Todėl, kai būna kažkas sunkaus gyvenime, aš grįžtu prie savo darbų ir man pasidaro ramiau.
Akvarelė man patapusi neatsiejama dalimi, lyg konstanta, į kurią aš sugrįžtu ir jaučiuosi saugiai, žinau, ką aš darau ir ką noriu padaryti. Man pats procesas teikia malonumą, bet nemeluosiu, aš labai ilgai darau darbus – užtrunku mėnesį ar du. Pavargstu būti prie to popieriaus lapo, tada norisi paimti kitą, mažesnį darbelį arba visai kitokią medžiagą. Tai yra darbas.
Tapyba yra užtikrintas dalykas mano gyvenime, kuris visą laiką buvo su manimi. Mano tėtis yra tapytojas ir jis vesdavosi kartu tą daryti. Todėl, kai būna kažkas sunkaus gyvenime, aš grįžtu prie savo darbų ir man pasidaro ramiau.
– Minėjote, kad padaryti vieną darbą užtrunka. Nepabosta?
– Nuolatos būna, kad pabosta. Be to, tapant akvarele sunku kažką pataisyti, priešingai nei su aliejumi. Aliejų gali nugremžti, vėl tapyti, arba palikti nudžiūti ir tapyti ant viršaus. Šie dažai lėtai džiūsta, todėl galima daug kartų nuvalyti. Su akvarele sudėtingiau – ją nuplauti galima vos kartą ar du. Todėl toks tapymas visuomet eina greta su baime suklysti. Artėjant prie darbo užbaigimo atsiranda mintys, kad galiu sugadinti. Aplanko didžiulis nerimas, tada aš sau pasakau: nu ir nieko, sugadinsiu tai sugadinsiu, perdarysiu iš naujo. Tai skamba beprotiškai – mėnesį darbo daryti iš naujo. Tačiau pasakymas sau, kad aš galėsiu perdaryti, tarytum išlaisvina nuo baimės suklysti. Taip pat padeda atsitraukti nuo darbo, palikti jį kelioms dienoms nuošaly, pailsėti, nežiūrėti į jį ir tada išsitraukti. Tokiu atveju tą darbą pamatau naujai ir žinau, kaip užbaigti, kartais suprantu, jog užbaigti net nebereikia.
– Kuomet viską norisi mesti, nebegrįžti ar nebeprisėsti prie darbo, kas motyvuoja užbaigti?
– Motyvuoja smalsumas. Man be galo įdomu, kaip darbas atrodys užbaigtas. Kaip ir naujas mano darbas – „Šiukšlių dienoraščiai”– 10 metrų ilgio popieriaus rulonas, kurį žadu visą apipiešti. Aišku, tai yra labai daug darbo. Aš jį neseniai pradėjau ir jau dabar aplanko mintys: o, Dieve, ką aš sau čia susigalvojau. Kita vertus, man taip smalsu, kaip atrodys galutinis rezultatas, o tai veda į priekį. Todėl kartais paimu vieną kitą mažesnį darbelį padaryti, nes tas darbo užbaigimas suteikia pasitenkinimą, kuris leidžia vėl sugrįžti prie pradėto darbo. „Kaip įdomu bus pamatyti, kaip aš tai pavaizduosiu darbe“ – pagalvoju kaskart pamačiusi ką nors gražaus, gražią šiukšlių kompoziciją.
– Ar sunku išsiskirti su savo piešiniais?
– Labai sunku. Aš ilgą laiką turėjau šią problemą. Aš dažniausiai tapau vaizdus iš žmonių gyvenimo, kurie kaupia daiktus. Dažnai manęs klausia, ar aš nesu linkusi kaupti daiktų, aš sakyčiau, kad daiktų nekaupiu, tačiau mėgstu kaupti sentimentus arba daiktelius, kurie juos sukelia. Mano darbai – man dideli sentimentai. Man be galo sunku su jais išsiskirti, todėl, kai parduodu darbą, stengiuosi įsitikinti, kad žmogui tikrai patinka darbas. Norisi, kad kūrinys jam keltų džiaugsmą, kad papultų į geras rankas.
Aš mėgstu su darbais šiek tiek pabūti po užbaigimo, o tada stengiuosi atsiskirti.
Bet visuomet stengiuosi sau priminti, kad kai sukuriu darbą – viskas, turiu jį paleisti į pasaulį, kad jis gyventų savo gyvenimą ir kažką kitą džiugintų. Aš mėgstu su darbais šiek tiek pabūti po užbaigimo, o tada stengiuosi atsiskirti. Nors aš nesu darbų išsidėliojusi studijoje, kad jie manęs per daug neblaškytų kuriant naują darbą.
– Kuo Jus žavi akvarelė?
– Savo skaidrumu. Be to, man labai patinka, kad tradicinėje akvarelėje nenaudojama balta spalva. Aš taip pat nenaudoju šios spalvos dažo. Balta spalva yra baltas popieriaus lapas. Tad, pavyzdžiui, jei vaizduoju gelsvą kėdę, aš turiu dėti labai praskiestą dažą, kad išgaučiau tą spalvą. Nesumaišysi geltonos spalvos su balta, viskas išgaunama per skiedimą.
Akvarelę matau kaip aikštingą asmenį, su kuriuo reikia susigyventi.
Man patinka, kad, nors akvarelė yra įnoringa ir aikštinga, su pastoviu darbu ją įmanoma įvaldyti. Ir tas įvaldymas panašiai kaip automobilio vairavimas – aplanko galios jausmas, jog galiu kontroliuoti šitą aparatą.
Žinau akvarelistų, kurie padaro viską idealiai, bet man patinka vandens išsiliejimai, klaidos. Nors mano akvarelės iš šono pažiūrėjus tikrai tvarkingos, renkuosi daug ką palikti, kad akvarelė galėtų pati žaisti su vandeniu. Ji daro savo, o aš ją tiesiog vedu. Akvarelę matau kaip aikštingą asmenį, su kuriuo reikia susigyventi.
– Kada atradote santykį su akvarele?
– Pirmas mano susipažinimas su akvarele buvo anksti. Nors mano tėvas yra aliejinės tapybos meistras, piešėjas, jis yra mane mokęs tapyti akvarele. Bet ne iš jo aš šitą priemonę pamačiau. Mano mama yra baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, bet studijų metais ji gana daug tapydavo akvarele. Tam, kad išmoktų technikos, atkartodavo. Jos kurtos kopijos buvo išties profesionalios ir man paliko didžiulį įspūdį.
Taip, ji buvo teisi, bendraklasei tikrai geriau sekėsi, bet aš tada užsispyriau, kad išmoksiu.
Kadangi kasdien matydavau daug sunkios, perkrautos aliejinės tapybos, akvarelė man pasirodė kaip visiškas kontrastas – lengva, skaidri, tačiau vis tiek daug pasakanti. Tuomet aš dar netapiau.
Vėliau, mokykloje, mes turėjome grafikos mokytoją, kuri supažindino su akvarele, parodė ją kaip smagų dažą, žaidimą. Taip pradėjau tapyti. Turėjau klasiokę, kuriai labai gerai sekėsi dirbti su akvarele, tad mano mokytoja sakė: Julija, akvarelė ne tau, žiūrėk, jai daug geriau sekasi. Taip, ji buvo teisi, bendraklasei tikrai geriau sekėsi, bet aš tada užsispyriau, kad išmoksiu. Likdavau po pamokų, daug tapydavau, mokiausi, kad liktų vis mažiau sluoksnių. Treniravausi, man vis labiau patiko ir tas užsispyrimas vedė mane į priekį, jaučiau progresą.
Vėliau tapydavau čerpes, senus namus – man patiko vaizduoti seną, laiko paliestą medžiagą. Ten yra tiek daug spalvų, o akvarelė tapo puikia priemone atskleisti grožį, kurį matau.
Vėliau, paskutinėse gimnazijos klasėse, važiuodavau į žvėryną ir tapydavau senus medinukus. Paimdavau dviratį, įsidėdavau sumuštinių, arbatos ir per pietus išvažiavus grįždavau tik vakare. Sėdėdavau sodelyje prie namelio ir tapydavau, stebėdavau jų gyvenimą. Tai suteikė labai daug džiaugsmo, tada ir supratau, kad man tai labai patinka.
– Nuo vaikystės buvote linkusi į tapybą, meną?
– Jei tėvas nebūtų kvietęs piešti su juo, kai buvau maža, aš nežinau, ar būčiau ėmusi teptuką į rankas. Gal būčiau save išreiškusi per kitas medijas, o gal tiesiog būtų ilgiau užtrukę atrasti, kad tapymas man teikia malonumą. Kaip ir visi vaikai darželyje, aš daug piešiau, bet man atrodo, kad visi vaikai taip elgiasi ir yra genialūs. Taigi mano ankstyvas tapybos atradimas – tėvų indėlis. Čia kaip, jei tėvai gydytojai, tai vaikui bus patraukliau ir lengviau eiti į mediciną.
Reflektuodama suprantu, kad tokie buitiniai motyvai man visuomet buvo įdomūs.
Pamenu, kad pirmąjį savo kūrybinį darbą sugalvojau atsidūrusi ligoninėje. Man buvo 8-eri ir susirgau gastritu. Kad ligoninės palatoje nebūtų nuobodu, pasiėmiau knygą ir bloknotą. Piešiau viską, ką mačiau – sėdžiu ant tualeto, man stato lašelinę, zondą, klizmą – visus buitinius dalykus. Dabar man tie piešiniai atrodo be galo vertingi – dokumentacija ką mato 8-erių metų vaiko akys, ne visai suvokdamos, kas vyksta.
Reflektuodama suprantu, kad tokie buitiniai motyvai man visuomet buvo įdomūs. Jau nuo vaikystės kasdienybės vaizdavimas mane žavėjo, man tai buvo gražiausia ir įdomiausia. Gyvenimas yra ganėtinai painus ir sudėtingas, nebūtina nieko daugiau kurti.
– Nesate linkusi kaupti daiktų, galbūt esate minimalistė?
– Deja, ne. Mano mama yra minimalistė, o tėvas – priešingai. Jie nebėra kartu, bet man teko matyti abi puses. Augdama susidūriau ir su dideliu minimalizmu, ir su daiktų kaupimu. Nesu linkusi į vieną ar kitą pusę, bet mėgstu save stebėti šiuo aspektu. Renku sentimentus, bet kartais pagaunu save, kad pradedu kaupti šiukšles. Tokiu atveju aš tuos daiktelius palaikau, kad atsisveikinčiau ir išmetu.
Nors sentimentai yra pavojingas dalykas, nes su jais gali šiek tiek praeityje užsilikti, o to nelabai norisi. Dėl to ir su nutapytais darbais panašiai, tiesiog nesinori žiūrėti ir galvoti: prieš du metus tokį gerą darbą padariau, o dabar nebe. Nesinori sau uždaryti durų, o kaip tik priminti, kad reikia judėti į priekį.
– Be tapybos, ar turite kokių nors pomėgių?
– Aš labai mėgstu žiūrėti filmus ir gaminti pyragus. Man patinka pagaminti pyragą ir kažkam padovanoti ar pasivaišinti. O filmai leidžia atsiriboti, pabėgti nuo realybės, tačiau, manau, kad ir koks filmas bebūtų nuostabus, gyvenimas yra painesnis, sudėtingesnis. Filmo siužetas visuomet būna iškarpa iš gyvenimo, neįmanoma per valandą ar dvi atskleisti realaus gyvenimo sąsajų.
Taip pat man patinka vaikščioti ilgus atstumus klausantis muzikos ar be jos. Galiu per tą laiką daug ką apgalvoti, nusiraminti. Tai padeda sugalvoti naujų idėjų ar išgvildenti senas. Taip pat ir siuvimas rankomis teikia daug pasitenkinimo. Manau, visi monotoniški užsiėmimai mane vienaip ar kitaip traukia.
– Kaip vertinate, ar daug susidomėjimo sulaukia jūsų kūryba?
– Sakyčiau, kad po paskutinės parodos tikrai susilaukia susidomėjimo. Aš pati labai džiaugiuosi ta paroda, manau, kad ji buvo sėkminga ir labai vykusi. Praeityje buvo parodų, kuomet įdedi ir tuos darbus, kurie nelabai patinka, su mintimi kada daugiau aš juos parodysiu. O šią parodą aš jaučiau, jog padariau taip, kaip norėjau. Rezultatas tikrai nenuvylė.
Daug kas man sako, kad Julija, turėtum greičiau darbus daryti, tada daugiau susidomėjimo būtų. Aš gana lėtai darbuojuosi, nes aš mėgstu krapštytis, pamiršti visumą. Aš negaliu labai greitai gaminti produkto, tad sutinku, jei greičiau tai daryčiau – būtų daugiau susidomėjimo.
– Ar planuose jau yra kita paroda?
– Planuoju rengti parodą kovo mėnesį galerijoje „Galera“. Norėčiau bent dalį naujo darbo „Šiukšlių dienoraščiai“ spėti padaryti ir eksponuoti šioje parodoje. Taip pat šių metų rugsėjį Kaune vyksiančioje akvarelės bienalėje irgi bus eksponuojami keletas mano darbų.
