„Svynis Todas“, skambant maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, į sceną surinks tik geriausius – šalia Asmik žiūrovai išvys Dainių Stumbrą, Jeronimą Milių, Lauryną Bendžiūnaitę, Rafailą Karpį, Jovitą Vaškevičiūtę ir kitus. Po trejų metų į sceną grįžtantis spektaklis visiems jo atlikėjams – didžiulis įvykis. Keletui dienų į pirmąsias repeticijas Vilniuje grįžusi Asmik trumpai papasakojo apie šį, jos karjeroje išskirtinį, apsukrios ir šaltakraujiškos moters – Misis Lovet – vaidmenį.
– „Svynis Todas“ į sceną grįžta po trejų metų, tad dabar galima atsiminti, kaip viskas atrodė tada – koks buvo pirmas įspūdis, išgirdus S. Sondheimo muziką?
– Iš tikrųjų sunku prisiminti, kas buvo tada, bet be abejonės jaučiau didžiulį išgąstį. Tai yra didžiausios, muzikine ir tekstine prasme, apimties medžiaga, kokią kada nors esu dariusi. Viską įsiminti buvo labai sunku. O Sondheimo muzika, mano nuomone, yra viena genialiausių kada nors parašytų.
– Kokia tuomet pasirodė „Svynio“ istorija? Apie ką jums yra šis spektaklis?
– Kaip ir šiandien, ši istorija yra labai aktuali ir tikroviška. Man ji yra apie žmonių netoleranciją ir, žinoma, vienas kito „valgymą“. Čia yra ir pedofilijos temų, kurios šiandien nesvetimos ir mūsų kasdienybei. Taip pat kerštas – kas atsitinka, kai žmogus, kuris imasi atlyginti jį įskaudinusiems, net pamiršta, už ką jis kerštauja...
 |
| Vilnius City Opera nuotr./Asmik Grigorian |
– Kaip apibūdintumėte Misis Lovet vaidmenį? Už jį gavote daug komplimentų, net apdovanojimą.
– Vienas sudėtingiausių kada nors mano sukurtų vaidmenų. Tiek medžiagos kiekio, tiek psichologine prasme. Visi juk norime būti gražūs ir geri, o čia – visiškai atvirkščiai, tai nėra lengva. Pradėjusi repetuoti, matau, kaip per tuos metus viskas pasimiršo, kiek visko teks daryti iš naujo.
– Kuo Misis Lovet skiriasi su kitų jūsų dainuojamų vaidmenų?
– Visų pirma tuo, kad ji iš esmės net nėra dainuojama. Tai nėra opera – čia balso pateikimas yra visiškai kitas, beprotiškai daug kalbamo teksto ir kitokio, ne operinio dainavimo.
– Kaip sugebėjote išmokti tokią didžiulę medžiagą?
– Na kaip, sėdėjau užsidariusi ir mokiausi. Atradau visokių palengvinimų, pavyzdžiui, kad greitakalbei ištarti visus garsus man padeda gumos kramtymas, taip ir dariau, kol dar mokiausi. (Šypsosi)
– Tuomet anglų kalbos jūs nelabai mokėjote, o spektaklyje tenka kalbėti dar ir su specifiniu Londono akcentu...
– Su mumis dirbo specialiai iš Londono atvažiavęs Sondheimo muzikos specialistas Jamesas Holmesas. Su juo esame prasėdėję valandų valandas ir galiu pasakyti, kad mano kalba 90 procentų yra tik jo darbo nuopelnas.
– Iš kur semiatės įkvėpimo, kurdama Misis Lovet personažą?
– Kai statėme spektaklį, personažas lyg savaime pas mane atėjo, o šiandien tokių herojų toli ieškoti nereikia, aplink kiekvieną dieną jų sutinku vis daugiau.
– Sunkiau ar lengviau scenoje vaidinti blogiukus?
– Nežinau, stengiuosi visko atrasti kiekviename vaidmenyje. Neskirstau jų tik į gerus ir blogus, juk kiekvienas žmogus turi įvairiausių spalvų, nėra vienspalvis – į tokius būtų neįdomu žiūrėti. Kiekvienam personažui stengiuosi atrasti priešingų spalvų, pavyzdžiui, Lovet tamsume – šviesos ir švelnumo.
– Kaip jūs pateisinate Misis Lovet, kepančią pyragėlius iš žmonių mėsos?
– Aš jos neteisinu. Ji pati save puikiai pateisina scenoje.
– Ar tokiame spektaklyje, kūrinyje, kur tiek veiksmo, partneriai yra svarbūs?
– Be ajebonės. Darbe, kur viskas turi vykti sekundės tikslumu, didžiuliu tempu, visa komanda yra labai svarbi, nė vieno negali pamesti – tai yra viskas, ką tuo metu turi.
– Su kokiomis emocijomis grįžtate į „Svynį Todą“?
– Šiuo metu esu šiek tiek šokiruota. Tik pradėjome repetuoti ir pajaučiau, kiek daug visko užsimiršo, maniau, kad greičiau viską atsiminsiu, bet tikiuosi, kad viskas sugrįš. Kita vertus, labai įdomu, nes atrandi daug naujų dalykų, juk pats esi pasikeitęs, per tą laiką įgavęs naujos patirties.
