Manau, jog geros istorijos yra kitų gerų istorijų išdava. Vargu ar sėdėdami vien namuose turėtume ką papasakoti. Vargu ar po kiek laiko neimtume kartotis ir mūsų pasakojamos istorijos galiausiai netaptų viena ir ta pačia. Judėti, judėti, judėti – tik nuolat judėdami pastebėsime ką nors vertą žodžių. Būtent dėl to į keliones žvelgiu ne tik kaip į atokvėpį ar trumpą pabėgimą nuo sekinančios rutinos, bet ir kaip į galimybę trumpam pagyventi kitokioje realybėje, pašniukštinėti, kaip ir kuo gyvena kiti žmonės, galbūt net trumpam įsiterpti į jų gyvenimus ir iš ten parsigabenti ką nors ypatingo į saviškį.
Literatūra
Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“ man vis primena, kaip svarbu judėti. Nesvarbu, kur, kokiu tikslu ar kokia trajektorija. Judėti, kai esame įkvėpti ar išsikvėpę. Tik judėdami galime bent trumpam pasipriešinti tam, ką vadiname pasaulio tvarka, pasijusti nomadais, kuriam laikui netekti namų (jie mus glaudžia ar įkalina?), išsimušti iš nykios kasdienos, kurią vadiname gyvenimu.
Todėl kai Anuška, veikiama kažin kokios jėgos, išeina iš savo saugių namų, be tikslo važinėja metro ir sutikusi benamę nebenori į juos sugrįžti, galiu ją suprasti. Norime, ar nenorime to pripažinti, mes visi kartais trokštame išsimušti, išsiplėšti iš įpročio, palikti savo vyrus, moteris, vaikus ir išjudėti – bet kur.
– Turi adresą?
– Turiu, – atsako Anuška ir išdeklamuoja, – Kuznecko 46, butas 78.
– Tai tiesiog pamiršk jį, – įterpia moteris pilna burna.
Žinoma, galima teigti, jog visą gyvenimą tik tai ir darome – aktyviau ar pasyviau krutinamės – tuo netgi nelabai skiriamės nuo gyvūnų. Tačiau kelionės išsiskiria tuo, kad jų metu šis judėjimas yra žymiai intensyvesnis – tuo ir skiriasi nuo įprastojo. Be to, keliaudami judame nepažįstamomis trajektorijomis – užeiname į vietinį barą nežinodami, ar gausime į dūdą, pasiklystame, o pasiklydę štai surandame kokią nors nuostabią skulptūrą, dešimtis benamių šunų, lietaus išlaižytą aikštę. Arba naujus namus.
Michalo Ajvazo „Kitas miestas“ kviečia pasivaikščioti po fantastinę – alternatyvią – Prahą. Čia aptiksime žmogų, kovojantį su rykliu miesto aikštėje, taip pat ir didžiulę skruzdę, apžiojusią kito nelaimėlio galvą. Ajvazas mums primena, jog miestų paminkluose bei namų, kuriuos tariamės pažįstą, sienose veikiausiai vyksta dar kitas gyvenimas. Labai panašus į mūsiškį, tik kiek beprotiškesnis ir pilnas magijos, kuria lengva mėgautis dėl puikaus Vyto Dekšnio vertimo.
Kai tik nuvyksiu į Čekiją, būtinai pakeliausiu „Kito miesto“ maršrutais.
Atvertusi paskutinį puslapį pagalvojau: kai tik nuvyksiu į Čekiją, būtinai pakeliausiu „Kito miesto“ maršrutais, o pakeliui pabilsnosiu į pastatų kolonas – galbūt išgirsiu ką nors beldžiant atgal. Šis romanas patiks tiems, kuriems patinka Borgesas. Patiks ir tiems, kurie mano, jog mūsų tikrovė galbūt yra ne vienintelė.
Prisiminiau, kaip universiteto bibliotekos mokslinis darbuotojas man sakė, kad to, kas gyvena paribiuose, mes nepamatysime, nes visa tai, kas esti ten, minta iš kito prasmės šaltinio ir taip išvengia mūsų akių.
Jei ant stogų išdygtų auksinis miestas su šventyklomis ir rūmais, kas tai pastebėtų?
Kalbant apie keliavimą, negaliu nepaminėti ir Donaldo Kajoko poezijos, kuri primena atidžiau stebėti aplinką, nes visur esama unikalių ir netgi šiek tiek stebuklingų gyvenimo liudijimų.
Filmai
Kalbant apie kiną kaip apie įkvėpimą keliauti, žinoma, pirmiausiai į galvą šauna visi „kelio filmai“ (road movies), bet visgi tai nėra pats mėgstamiausias žanras. Nebent tai yra Wimo Wenderso „Paryžius, Teksas“ (Paris, Texas), kurį mačiau begalę kartų – nes čia kelionė netampa tiesiog kelione. Netgi drįsčiau šį filmą vadinti budistiniu – dėl paleidimo, sąmoningo atsitraukimo temos. Trevisas keliauja ieškoti savo buvusios žmonos, su kuria kadaise elgėsi despotiškai, ne tam, kad ją susigrąžintų. Jis keliauja tam, kad užvertų ratą – sujungtų ją su sūnumi ir dingtų iš jųdviejų gyvenimo – nes Treviso vieta jame jau prarasta.
Po Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ patikėjau, jog ir kelionė prie lietuviško pajūrio gali būti gydanti.
Dar trumpai ir fragmentiškai apie kitus filmus: tūsinti kelionėse mane įkvepia „Visos nemiegotos naktys“ (All these sleepless nights), o stebėti miestą (šiuo atveju – Berlyną) kino fragmentais – „Dangus virš Berlyno“ (Himmel über Berlin). Roy Andersson filmai primena į viską nežiūrėti pernelyg rimtai ir nesureikšminti absurdiškų situacijų. Žiūrint „Vadink mane savo vardu“ (Call me by your name) juostą, kurioje randu prisirpusią vasarą Italijoje, norisi sulįsti į ekraną, tiesiai į itališką saulėkaitą. O kur dar kiti Italijos veidai Paolo Sorrentino, Federico Fellini, Michelangelio Antonioni filmuose.
Pasižiūrėjus, pavyzdžiui, Sorrentino „Didis grožis“ (La Grande Bellezza), atsiranda reikiamybė tuojau pat keliauti ten ir pamėginti taip pat patirti miestą, kaip kad jį patiria ekrane besisukantys įdegę aktoriai, susikurti būtent tokią atmosferą, siurbti į save meno kūrinius, permąstyti tai, kaip mes kuriame grožį, ir tai, kaip juo mėgaujamės. Tuo tarpu filmas „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation) primena, jog svetimoje šalyje vis tiek jausiesi esantis kitas, ne savas (kita vertus, kartais tai kelia savotišką pasitenkinimą). Tačiau ne visuomet būtina keliauti toli. Po Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ patikėjau, jog ir kelionė prie lietuviško pajūrio gali būti gydanti.
Keliauti po gamtą ir ją apžiūrinėti iš visų pusių įkvepia BBC dokumentikos ir Davido Attenborougho filmai, o Mariaus Survilos „Sengirė“ atskleidžia Lietuvos miškų unikalumą. Dėl to labai norėčiau, kad kas nors mane nusivestų į girią ir papasakotų apie paukščius, žoles ir miško paklotę. Na, o keliauti po sapnus (Lucid dreaming) skatina vienas mėgstamiausių mano filmų „Miego mokslas“ (The Science of Sleep ir taip pat visai neblogas „Pabusti gyvenimui“ (Waking Life).
Muzika
Ry Cooderis neabejotinai sukūrė vieną gražiausių garso takelių filmui „Paryžius, Teksasas“. Kai keliauju, mėgstu jo klausytis, ypač „Cancion Mixteca“. Ir niekaip negaliu pasakyti, kuo man patinka šis kūrinys. Lygiai taip pat kaip ir Caetano Veloso atliekama „Cucurrucucu Paloma“. Kažko jose esama ir, atrodo, jog tas kažkas dings tą pačią akimirką, kai tik imsimės mėginti jį įvardinti.
Taip pat mėgstu klausytis ir Yo La Tengo, Tindersticks, Beirut, Ninos Simone bei Sixto Rodriguezo. Pastarąjį atradau peržiūrėjusi dokumentinį filmą „Sugar Man“ (Searching for Sugar Man) – nuo to laiko jis apsigyveno mano grojaraščiuose ir neketina niekur trauktis.
Kalbant apie muzikinius klipus, rekomenduočiau pasižiūrėti du: Fauve – „Blizzard“ ir Wild Nothing – „Paradise“. Pasižiūrėję pirmąjį tikrai užsinorėsite sėsti ant „pirdos“ (motorolerio) ir važiuoti kuo toliau, gyventi kelyje, praustis ir skustis degalinėse. Tiesa, kad būtų visai kaip klipe, dar teks savo geriausią draugą įtikinti, jog tai – fantastiška idėja. Antrasis klipas yra tiesiog gražus, liudijantis tai, jog viskas susiję. Be to, Michelle Williams monologas yra puikus.
O tiems, kuriuos užknisa kelionės po Europą su visais jos didmiesčiais, rekomenduoju paklausyti ironiškos Chilly Gonzalezo dainos „I am Europe“.
Menas
Kai mąstau apie keliones ir meną, norisi kalbėti apie fotografiją. Ir čia aš prisimenu vieną garsiausių Kinijos fotografų Wang Fuchuną, kuris daug laiko praleido traukiniuose fotografuodamas keliaujančius žmones. „I love trains, railway, and railway passengers. Whenever I get on a train, I get a comfortable feeling, like being at home“, – taip viename interviu pasakojo Fuchunas. Tai – fantastiška serija, kuri kažkuria prasme siejasi su Tokarczuk „Bėgūnuose“ išdėstytomis idėjomis. Galbūt judėjimo ir pabėgimo poreikis būdingas visiems žmonėms?
Grįžtant prie Lietuvos konteksto, paskutinis mano atradimas buvo Tado Kazakevičiaus fotografijos, kuriose trumpam prieš akis stabteli senieji Lietuvos kaimų gyventojai. Serija „Tai, ko nebebus“ ypatinga tuo, kad fotografas keletą metų keliavo po Lietuvą lankydamasis pas kaimų, kuriuose dar gyvos senosios tradicijos, gyventojus. Šiame cikle užfiksuotas liūdnas procesas – senosios kultūros ir papročių nyksmas. Galvojant apie šios vasaros atostogas linkiu ne tik gaudyti pigius bilietus į Kretą ar Italiją, bet ir aplankyti Lietuvos miškus, jūrą ir mažus miestelius. O gal tikrai, visai kaip tame Fauve – „Blizzard“ klipe, verta šokti ant senos „pirdos“ ir kelioms savaitėms dingti iš savo miesto ir iš savo gyvenimo?
