– Dmitrijau, esate gimęs Ukrainoje. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie savo šaknis?
– Ukraina, kokią ją atsimenu, buvo kitokia šalis nei šiandien. Tuo metu ji buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Buvo akivaizdžios pastangos rusifikuoti Ukrainos kultūrą, bet kartu visada veikė opozicija. Pavyzdžiui, mano tėtis, kuris buvo vienas žymiausių Ukrainos kompozitorių (Aleksandras Levkovičius – aut. past.), dvi savo simfonines kantatas pavadino „Mano Ukraina“ ir „Černobylis“. Solo partijos jose buvo atliekamos ukrainiečių kalba. Didžiąją dalį vaikystės praleidau Kyjivo muzikos mokykloje ir Vorzelyje – ten gyvenome Kompozitorių kūrybos namuose. Dabar šios vietos – karo mūšių zona. Man tai labai sunku priimti.
– Kada ir kodėl nusprendėte emigruoti?
– Negalėdami pakęsti Sovietų Sąjungos režimo, mano tėvai pasinaudojo pasitaikiusia galimybe emigruoti į Izraelį – tėvas turėjo žydiškų šaknų. Tuomet niekas negalėjo numatyti, kad po šešių mėnesių sovietų imperija grius. Netrukus po persikraustymo, turėjome patirti tai, ką Ukraina patiria šiandien – mėnesį laiko Izraelį raketomis bombardavo Irakas. Pripratome prie grėsmingų oro pavojaus sirenų garsų ir šalia visada turėjome dujokaukes, jei staiga prasidėtų cheminė ataka. Už penkių minučių kelio nuo mūsų namų buvo subombarduotas gyvenamasis namas. Nesuvokiama, kad ši mano vaikystės patirtis vėl kartojasi dabartinėje Ukrainoje. Galiausiai 1994 m. persikėlėme į Kanadą. Po Ukrainos, gyvenimas Izraelyje buvo pernelyg egzotiškas, kita vertus, ir nesaugus, nors kartais, visgi, jo pasiilgstu.
– Kaip Ukrainoje vykstantis karas palietė Jus?
– Niekada nemačiau tiek žudynių ir destrukcijos, kiek matau per žinias pastarąjį mėnesį. Vis dar bandau atsigauti iš šoko būsenos – pirmosios savaitės buvo sunkiausios. Prasidėjus karui, gavau pasiūlymą dalyvauti „Paramos koncerte už taiką“, su sąlyga, kad scenoje pasirodysiu kartu su rusų pianistu. Šis klaidinantis pavadinimas ir koncerto koncepcija man pasirodė labai neteisinga – dalyvauti atsisakiau. Mano vietą užėmė kitas ukrainiečių pianistas. Skaudu matyti, kad kai kurie žmonės lieka abejingi karui.
– Ar vis dar turite giminių ar draugų Ukrainoje?
– Susisiekiau su keliais ukrainiečiais klasės draugais, norėdamas įsitikinti, kad jie gyvi. Patikinau, kad jie ne vieni ir visada gali manimi pasikliauti, jei reikės kokios nors pagalbos. Dabar organizuoju keletą paramos koncertų Ukrainai. Mano nuostabai, šis karas privertė mane pasijusti ukrainiečiu labiau nei bet kada anksčiau. Siaubingai neteisinga, kad Ukraina – palikta viena kautis su Rusija. Bet ukrainiečiai nėra bailiai. Mes visada žinojome, kaip ir kada kovoti už savo laisvę. Tikiu, kad pergalė – tik laiko klausimas. Viliuosi, kad įvykių eigoje baltarusiai ir rusai išsilaisvins iš savo tironų ir absurdiškos valdžios.
Tikiu, kad pergalė – tik laiko klausimas.
– Abu Jūsų tėvai yra pianistai, tėvas – taip pat ir žymus kompozitorius. Jūs taip pat pradėjote nuo kompozicijos. Kada ir kaip į Jūsų gyvenimą atėjo fortepijonas?
– Fortepijonas visada buvo mano gyvenimo dalimi. Dvi emigracijos iš esmės sutrukdė nuosekliai mokytis groti fortepijonu, ir galbūt dėl to šiandien tapau kitokiu nei daugelis pianistų. Žiūrėdamas retrospektyviai, manau, kad studijavau kompoziciją, norėdamas išreikšti dalykus, kurių neleido tuometiniai mano, kaip pianisto, įgūdžiai. Bet, būdamas dvidešimties ir gavęs kompozitoriaus diplomą „Curtis“ muzikos institute JAV, radau drąsos suteikti šansą fortepijonui. Tai pareikalavo daug kantrybės ir valios. Mano nuomone, pianisto profesija ne mažiau kūrybinga nei kompozitoriaus – jei žvelgi kūrybiškai, esi atsidavęs ir susidomėjęs.
– 2015 m. išleidote Sergejaus Rachmaninovo 24 preliudų kompaktinę plokštelę. Balandžio 8 d. Vilniuje atliksite S.Rachmaninovo antrąjį koncertą fortepijonui. Kuo Jums artimas šis kompozitorius?
– Kai Ukrainoje prasidėjo karas, kurį laiką nebegalėjau groti. Viskas, ką dariau, tai nuolatos žiūrėjau žinias ir bandžiau suprasti nesuvokiamą situaciją. Kai pagaliau galėjau prisėsti prie pianino, pajutau, kad nesu tikras, ar noriu groti rusų kompozitorių muziką. Bet S. Rachmaninovo koncertas fortepijonui į programą buvo įtrauktas dar prieš pandemiją.
Dabar galvoju, kad nemirtinga S.Rachmaninovo antrojo koncerto muzika pergyvens šiandieninę Rusiją ir kad tokia muzika yra žmonijos, o ne valstybės, pasiekimas. S.Rachmaninovo muzika įsišaknijusi Vakarų tradicijoje: visi instrumentai – europietiški, kaip ir kompoziciniai sprendimai, kurie turi daugiau sąsajų su J.S.Bachu nei su rusų folkloru.
Pats S.Rachmaninovas buvo Rusijos žiaurumo, kurį stebime ir šiandien, auka. Stebuklas, kad tokia graži antrojo koncerto muzika galėjo būti sukurta tokioje varginančioje aplinkoje. Grodamas J.S.Bachą niekada negalvoju apie Hitlerį, tas pats turėtų būti taikoma ir S.Rachmaninovui.
Šiais tamsiais laikais man vis dar sunku daryti savo kasdienius darbus. Manau, kiekvienam truputį gėda būti šiandieninio pasaulio dalimi. Nors dabar mano tarnystė grožiui gali atrodyti bevertė, viliuosi, kad ši muzika publikai suteiks paguodą ir grąžins tikėjimą žmogiškumu.
– Muzika užima didžiąją Jūsų gyvenimo dalį. O kokios dar yra Jūsų interesų sritys?
– Pagrindinė domėjimosi sritis greta muzikos – knygos. Labiausiai mane traukia tai, kad už jaudinančios istorijos visada slypi mąstantis autorius. Todėl vietoje pusiau iškeptų tiesų, kurias galima pamatyti per žinias ar TV laidas, leidžiu laiką su mąstytoju, nepateikiančiu paruoštų atsakymų, bet keliančiu klausimus ir susirūpinimą, negarantuodamas lengvų sprendimų. Tai, ką mes matome knygos puslapyje, – aukščiausia autoriaus intelektualinių pasiekimų versija. Tai mane įkvepia per muziką grįžti į visuomenę. Man atrodo svarbu rasti šaltinius, motyvuojančius mus būti dosnius kitiems. Skrupulingas daugelio klasikinės muzikos kūrinių išbaigtumas pranoksta bet kokio atlygio, kurį galėtų gauti kompozitoriai, ribas. Man tai – dar vienas įkvepiantis dosnumo pavyzdys, nepaisantis jokio pragmatizmo.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Dmitri Levkovich: vakaras su S.Rachmaninovu“ įvyks 2022 m. balandžio 8 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas – Martynas Staškus. Bilietus galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.
