Aprašytas vaizdelis dvelkia absurdu. Tai galėtų būti visai neblogas pokštas. Bet. Deja, tai tikrų tikriausias šiandieninių Lietuvos aktualijų atspindys. Išreiškiantis susiklosčiusią situaciją, kai dalis mūsų šalies visuomenės pareikalavo, kad iš nacionalinės premijos laureato, garsaus rašytojo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus būtų atimta premija. Dar daugiau – Seimo Laisvės kovų komisijos Visuomeninės tarybos nutarta netgi kreiptis į prokuratūrą kaltinant, jog rašytojas savo romane „Žali“ esą išniekino partizanų atminimą ir apšmeižė konkrečius laisvės kovotojus.
Kaltinantieji patys nė nebuvo skaitę prieš šešiolika metų išleisto rašytojo romano. Tačiau burtas buvo jau mestas, tad susirinkę valandų valandas drauge skaitė. Greitis skaitant nėra esminis dalykas. Svarbiausia įsiskaityti. Bėda ta, kad įsiskaityti arba bent peržvelgti susirinkusiesiems pavyko viso labo kelis pirmus nekenčiamosios knygos puslapius. Tačiau to pakako, kad ne vienu savo kūriniu Lietuvą plačiai garsinantis talentingas rašytojas būtų kaipmat apkaltintas.
Dar kiti, tikėkimės, suvokia ne tik raidžių bei žodžių tarpusavio santykį, bet ir tai, kad kūryba kaip ir gyvenimas nėra tik juoda ar balta.
Reaguojant į tai nuo šiol Lietuvoje būtų galima apskritai pradėti leisti knygas tik po aštuonis puslapius. Bet vis dar neblėsta tikėjimas, kad esama žmonių, kurie geba perskaityti ir kiek didesnės apimties kūrinius. Kai kurie iš jų gal netgi geba suprasti perkeltines prasmes. Dar kiti, tikėkimės, suvokia ne tik raidžių bei žodžių tarpusavio santykį, bet ir tai, kad kūryba kaip ir gyvenimas nėra tik juoda ar balta. Gyvenime egzistuoja daugybė atspalvių. Daugybė minčių ir jausmų. Talentingas menininkas ne tas, kuris parašo ideologinį aštuonių puslapių kūrinį, kuriame kiekviename sakinyje šlovinami tie, kas turi būti pašlovinti, ir peikiami tie, kas turi būti supeikti.
Ir tiems žmonėms, kurie skaito knygas ne po aštuonis puslapius, susidariusi situacija gali priminti kito puikaus rašytojo Franzo Kafkos kūrinį „Procesas“. Šiame romane pagrindinis personažas Jozefas K. yra kaltinamas, tačiau neaišku nei kaip, nei kuo. Neaišku net tai, ar teismas vyksta, ar įvyko, ar įvyks. Niekas neaišku. Iš pradžių numatęs nekreipti per daug dėmesio į procesą, pamažu Kafkos veikėjas Jozefas K. vis labiau paskęsta toje nežinios ir abstrakčios kaltės totalybėje.
Keistos nežinomybės pilna ir M.Ivaškevičiaus proceso istorija. Visoje šioje istorijoje pirmu ir pagrindiniu smuiku groja ne pats kaltinimas šmeižus partizanų atminimą, o šio kaltinimo abstraktumas, absurdiškumas bei nemokšiškumas. Būtent pastarieji komponentai visa šią istoriją ir paverčia tobulu totaliu kaltinimu. Kaltinimu, kuris iš esmės stokoja turinio, tad tampa dar totalesniu bei nepermaldaujamu. Suformuluotą kaltinimą tu gali atremti argumentais, tačiau totalaus kaltinimo, kaltinimo, stokojančio turinio, atremti neįmanoma.
Įsivaizduokite situaciją, kurioje prie jūsų priėjęs žmogus sako: „Tu kaltas, nes tu kaltas“. Tokio argumento atremti neįmanoma. Žinoma, kiekvienas iš mūsų, pradėjęs analizuoti savo gyvenimą, veikiausiai atrastų situacijų bei dalykų dėl kurių galėtų pasijusti šiek tiek neteisus ar kaltas. Geriau įsižiūrėjus tokia ir yra rašytojo M.Ivaškevičiaus kaltinimo istorija. Maža to, jau spėjusi įgauti ir biurokratinį pavidalą.
Tokiais ir panašiais būdais mūsų šalyje siekiama kurti nesveiką baimės atmosferą. Joje nei pačiam rašytojui, nei kaltintojams iš tiesų net nėra aišku, kuo konkrečiai kaltinama. Nes nemokšiškas kaltinimo formulavimas paneigia jo paties turinį. Tačiau anaiptol nepaneigia paties plačiai nuskambėjusio kaltinimo fakto.
Ko visu tuo sąmoningai ar ne visai siekiama? Veikiausiai, kad kiekvienas rašytojas jaustųsi kaltas jau vien dėl to, kad yra rašytojas. Kad kiekvienas intelektualas jaustųsi kaltas, kad yra intelektualas. Kad kiekvienas mąstantis žmogus jaustųsi kaltas, kad mąsto. Toks lietuviškas Kafkos procesas.
Puolimas prieš M.Ivaškevičių yra puolimas prieš visus rašytojus, intelektualus, menininkus, kultūros veikėjus, kurie drąsiai reiškia žodžius ir mintis. Sovietmečiu tokius žmones trėmė, o šiandien bando įbauginti. Kurti baimės atmosferą, kurioje nukentėtume mes visi.
Tokioje baimės atmosferoje straipsnių, knygų, feisbuko įrašų nė nereikia cenzūruoti. Kiekvienas individas nejučia pats ima cenzūruoti savo straipsnius, knygas, tekstus, pasisakymus.
Priežasties nutylėjimas, neįvardinimas ar parodomasis absurdiškos priežasties demonstravimas kuria totalumą. Nežinomybė yra totalumas. Ši nežinomybė yra geriausias variklis, įgalinantis savicenzūrą.
