Beveik penkiolika metų dalyvauju įvairiuose literatūros forumuose, festivaliuose, skaitymuose, konferencijose. Kartais kaip viena iš organizatorių, o kartais kaip dalyvė, pristatanti savo kūrybą, ar klausytoja. Per šį laiką ne kartą teko pačiai patirti, ką reiškia seksizmas. Pamenu, kartą prieš skaitymus labai jaudinausi, tad atsistojusi prie mikrofono prieš pradėdama skaityti garsiai įkvėpiau oro. Priekinėje eilėje sėdėjęs tais metais premiją gavęs poetas kitam premijuotajam pabrėžtinai garsiai per visą salę ėmė krizenti: „Seksas telefonu! Seksas telefonu!“ Nieko panašaus veikiausiai nebūtų nutikę, jei prie mikrofono stovėtų jaunas poetas vyras. O jei taip ir būtų nutikę, tai veikiausiai kultūrinio lauko kontekste turėtų visai kitas reikšmes.
Ši seksistinio pobūdžio pašaipa objektizuojanti kūrėją moterį tai tarsi tam tikras simbolinės pergalės – gautos premijos – užtvirtinimas. Dar daugiau – tam tikra prasme ši pašaipa gludi daugelyje prestižinėmis laikomų lietuvių literatūros premijų, kurios dosniai dalijamos vyrams kūrėjams ir pastariesiems tarsi suteikia oficialų kūrėjo statusą. Tuo tarpu prestižines literatūrines premijas moterys kūrėjos gauna labai retai. Tad lietuvių literatūros lauke premiją eilinį sykį įteikus vyrui kūrėjui, man ausyse skamba tas krizenimas „Seksas telefonu! Seksas telefonu!“ Premijų pasiskirstymas Lietuvoje iš esmės visą moterų kuriamą kultūrą redukuoja į „seksą telefonu“ ir vis iš naujo įtvirtina ir legitimuoja objektyvizuojantį ir pašaipų požiūrį į moterų kuriamą literatūrą, meną, mokslą.
Lietuvoje moterys ne tik gauna mažiau premijų, jos taip pat žymiai rečiau verčiamos į užsienio kalbas ar kviečiamos į tarptautinius festivalius.
Lietuvoje moterys ne tik gauna mažiau premijų, jos taip pat žymiai rečiau verčiamos į užsienio kalbas ar kviečiamos į tarptautinius festivalius. Retai kada pamatysite skaitymus, konferencijas, festivalius, kuriuose dalyvautų tik moterys. Jei tokių ir esama, tai dažniausiai prie pavadinimo pridedamas žodis „moterų“: moterų poezijos skaitymai, moterų tapybos paroda ir t.t. Tačiau renginių, kuriuose dalyvauja tik vyrai, gana gausu ir jie nesivadina vyrų skaitymais ar konferencijomis. Mūsų visuomenėje daugeliui visiškai normalu ir įprasta, kad diskusijos, parodos, skaitymai ir kiti kultūriniai renginiai, kuriuose dalyvauja vien vyrai, vadinami tiesiog – diskusijomis, parodomis, skaitymais.
Kultūrinių renginių, kuriuose kalba vien vyrai, Lietuvoje yra dauguma. Tikiu, kad taip yra ne todėl, kad turime nepakankamai gabių ir kvalifikuotų intelektualių, o dėl to, kad dar nesupratome, kad tokia situacija, kai viešose organizacijose, komitetuose, atstovybėse, fakultetuose etc. valdžia sutelkta vyrų rankose, iš tiesų nėra normali ir nekvestionuojama. Nėra normali ar nenuginčijama ir praktika kviečiant pasisakyti, atstovauti, dalyvauti renginiuose pirmenybę teikti vyriškos lyties asmenims. Aišku, daug kas ginčytųsi. Sakytų – niekas specialiai nerinko dalyvauti šiame renginyje vyrų, kvietė ryškias asmenybes ir dalyko žinovus. Iš dalies tikiu, kad taip ir yra.
Tiek kviečiant į viešus renginius, tiek dalinant premijas bei paplekšnojimus per pečius renkamės profesionalus, talentus, korifėjus, taip darydami negalvojame, kad renkamės juos dėl to, kad jie yra vyrai; galvojame, kad renkamės juos dėl to, kad jie yra – jie. Tik jei renginyje ar pretendentų į premijas sąraše esama bent vienos moters – kaip priežastis ir atrankos kriterijus tampa matoma jos/jų lytis. Kuri į akis dažnai krenta labiau nei nuveikti darbai. Taip veikia diskursas, taip veikia apgaulingi ir persidengiantys kultūrinės atpažinties sluoksniai, kurie galios turėtojui suteikia efektingumo, maskuodami ir nutylėdami galios priežastis. Tai suteikia absoliutumo iliuziją.
Moterų tekstai iki šiol dažnai tiesiog suvokiami kaip balti tarpai tarp eilučių, kuriuose gerai išryškėja genijai vyrai.
Neseniai gavau pasiūlymą atsiųsti savo eilėraščių vienai antologijai. Tekstai turėjo būti apie moterį. Šalia buvo pateiktas ir būsimos knygos „įvadas“, kuriame išvardintos tik vyriškos lyties kūrėjų pavardės (plius Salomėja Nėris). Iš to, kad buvau pakviesta ir aš, supratau, kad veikiausiai knygoje bus publikuojami ir poečių eilėraščiai, tačiau tai netrukdė knygos koncepte išimtinai minėti vyrų kūrėjų pavardes, taip dar kartą lietuvių kultūros lauke dedant riebų lygybės ženklą tarp poeto ir vyro, rašytojo ir vyro, menininko ir vyro. Knygos konceptą vainikavo tokie žodžiai: „Modernioji Ieva, drumsčianti poetų protus ir vaizduotę, čia turi progą parodyti visą savo galią ir virtuoziškumą.“
Šis projektas gana puikiai atspindi šių dienų Lietuvos meno pasaulio situaciją, kurioje tiek mene, tiek gyvenime vis dar klesti moters objektyvizavimas. Premijas gauna vyrai (ir retais atvejais dar moterys, kurios pakankamai garsiai aiškina, kad jokios diskriminacijos nėra), finansavimą gauna vyrai, menininkais laikomi vyrai. O moterys? Moterų tekstai iki šiol dažnai tiesiog suvokiami kaip balti tarpai tarp eilučių, kuriuose gerai išryškėja genijai vyrai. Na, o baltų tarpų tarp eilučių autorių niekas juk neįtraukia į konceptus, įvadus ir t. t.
Diskriminacija nėra sausa teorija, tai kasdienė praktika. Sunkiausia pastebėti tai, kuo gyvename. Tačiau pastebėti tiesiog būtina. Nes jei nepastebėsime ir garsiai nenusistebėsime, tai ir toliau niekam per daug nekris į akis.