Pretekstu šiam tekstui tapo neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi sovietmečio disidento Jevgenijaus Nikolajevo knyga „Išdavę Hipokratą: sovietinė psichiatrija kaip ginklas prieš kitaminčius“. Joje jaunas mokslininkas detaliai aprašo savo patirtis įvairiose Maskvos psichiatrinėse, kuriose dėl savo politinių pažiūrų ir laikysenos per prievartą ne kartą buvo uždarytas 1970–1980 m. laikotarpiu.
Išties Sovietų Sąjungos saugumo struktūros dar Lenino ir Stalino valdymo laikais kontroliavo gydyklas, verbavo medikus ir pagalbinį personalą. N.Chruščiovo metais, kai prasidėjo sąlyginis atšilimas, politinių kalinių sumažėjo, tačiau gerokai padidėjo represyvios psichiatrijos vaidmuo, ji buvo pasitelkta izoliuoti ir nutildyti santvarkos kritikus, įvairaus plauko maištininkus ar kitaip mąstančius.
Pasak lenkų mokslininko Mareko Ciesielczyko, savo darbuose tyrinėjančio sovietinio saugumo struktūrų istoriją, „savo metu Chruščiovas teigė, kad visi sovietų piliečiai patenkinti gyvenimu, o tie nedaugelis, kurie kritikuoja valdžią ir visuomeninę politinę SSRS sistemą, paprasčiausiai yra psichiškai nesveiki“.
Šis teiginys tapo svarbiu pretekstu prieš kitaminčius naudoti psichiatriją. Net ir išgalvojant nebūtas diagnozes, klastojant ligos istorijas ir prieš sveikus žmones taikant įvairius „gydymo“ metodus.
O kokia piktnaudžiavimo psichiatrija padėtis bei mastas buvo sovietų Lietuvoje? Prieš kokius asmenis dėl politinių priežasčių buvo taikomas priverstinis uždarymas psichiatrinėse? Kokios priemonės prieš juos naudotos? Kas nulėmė, kad aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose tarp Lietuvos jaunimo tapo prestižo reikalu būti pagulėjus „durnyne“?
Apie tai pokalbis su istoriku Tomu Vaiseta, tyrinėjusiu sovietinės Lietuvos psichiatrijos istoriją bei prieš penkerius metus parašiusio monografiją „Vasarnamis“, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas Vilniaus psichiatrinei ligoninei Vasaros gatvėje.