– Nusprendėte, kaip ir daugelis jūsų tėvynainių, savo šalį ginti ginklu?
– Suprantu žmones, sakančius, kad savo šalį gali palaikyti ir siųsdami pinigus ar dalindamiesi postais socialiniuose tinkluose. Tuo tarpu aš – fiziškai stiprus 22 metų vaikinas, taigi galiu padėti ne tik mintimis, bet ir būdamas savo šalyje, kariaudamas. Finansai, moralinis palaikymas taip pat svarbu, bet aš būsiu naudingesnis suteikdamas realią pagalbą. Kas gins Ukrainą, jei visi tik siųs lėšas ir palaikys žodžiais, o ne darbais? Kas panaudos už surinktus pinigus nupirktus ginklus, jei visi žmonės pabėgs iš šalies? Visa tai įvertinęs nusprendžiau, kad turiu grįžti į savo šalį ir būti jai naudingas, kad tai mano pareiga tiek Tėvynei, tiek artimiesiems, kurie ten liko.
Taip sutapo, kad su savo tikrąja šeima susipažinau tik prieš pusmetį. Jie gyvena Ukrainoje ir nenori išvykti. Ukraina tiek jiems, tiek man – ne tik vieta, kur gyvenome daugelį metų. Ukraina man, kaip ir kitiems ukrainiečiams, yra viskas. Sunku tai paaiškinti. Na, kaip lietuviams Lietuva!
– Tik neseniai pažinote savo šeimą?
– Ilga istorija. Mano tikrieji tėvai mirė, kai man buvo ketveri. Dirbo tik tėvas, o mama ne. Šeimoje augome trys vaikai. Gal tai Černobylio tragedijos pasekmės, bet tėvai piktnaudžiavo alkoholiu ir tai tapo jų ankstyvos mirties priežastimi.
Su vyresniu broliu ir seserimi likome vieni , o mus prižiūrėti nebuvo kam. Kadangi buvome nevienodo amžiaus, mus paskirstė į skirtingus vaikų namus, o po metų mane įvaikino. Buvau įvaikintas ir esu labai dėkingas mane auklėjusiai, maitinusiai šeimai. Aš visada žinojau, kad jie nėra mano tikrieji tėvai. Nepamenu savo tikrųjų tėvų, neturiu jokių su jais susijusių prisiminimų.
Taip sutapo, kad su savo tikrąja šeima susipažinau tik prieš pusmetį. Jie gyvena Ukrainoje ir nenori išvykti.
Įtėviai mane nuvedė į profesionalaus šokio mokyklą. 2019 m. Kyjivo Seržo Lifario šokio akademijoje įgijau choreografo specialybę ir iš karto atvažiavau dirbti į KVMT baleto trupę.
Prieš pusmetį, į miesto, iš kurio esame kilę, socialinių tinklų grupę mano vyresnioji sesuo parašė žinutę, kad manęs ieško. Tokiu būdu mes vienas kitą suradome, susirašinėjome. Naujuosius metus sutikau su jos šeima Ukrainoje. Pagaliau susipažinau su broliu, tetomis, dėdėmis. Negaliu vėl jų netekti.
Mano įtėvis miręs, o kaime netoli Kyjivo gyvenančios mano įmotė bei įseserė slepiasi nuosavo namo rūsyje. Pasišneku su jomis, jaudinuosi. Iki šiol šiame kaime nebuvo jokių karo veiksmų, bet atstumas iki sostinės nedidelis ir tik laiko klausimas, kada prasidės rimti reikalai. Tai – atokus kaimas. Jame nėra nei policijos, nei Ukrainos karių. Jei kas užpuola, lieki pats už save atsakingas.
Esant tokiai situacijai Ukrainoje, negaliu tiesiog ramiai sėdėti Klaipėdoje ir iš šalies stebėti įvykius. Jei taip daryčiau, prarasčiau žmogiškumą. Šis sprendimas buvo sudėtingas, neslėpsiu. Juk gyvendamas Klaipėdoje susikūriau savo mažą pasaulį: turiu mylimą merginą, būstą, katiną ir daug gerų draugų, visaip bandžiusių mane atkalbėti... Bet aš kitaip negaliu.
Negaliu vėl jų netekti.
Kas galėjo pagalvoti, kad šiame technologijų amžiuje vyks tokie protu nesuvokiami dalykai, kad kažkas sugalvos tiesiog užkariauti nepriklausomą valstybę. Užpuolikai nebadauja, jiems netrūksta žemės, tačiau jie savo noru veržiasi į ukrainiečių namus. Viskas dėl kažkokios tik jiems suprantamos, niekieno nepalaikomos idėjos. Jos nepalaiko nė vienas tikras ukrainietis.
– O kaip karinis pasirengimas gynybai? Kur vyksite?
– Buvau Klaipėdos tire, kad pašaudyčiau ir taip įgyčiau praktikos. Prieš išvykdamas noriu bent pajusti šautuvą rankose, nes šioje srityje neturiu jokios patirties. Norėčiau padėkoti labai geriems žmonėms Klaipėdoje – buvusiems kariškiams, padėjusiems man gauti karišką uniformą, ekipuotę, pirmos pagalbos vaistinėlių. Pastarąsias nuvešiu į Brovarus, savo gimtąjį miestą, esantį netoli Kyjivo. Ten aš lankiau darželį, mokyklą, mano pažįstami ir klasiokai – jau Ukrainos gynėjų gretose. Aš prie jų prisijungsiu.
Kai nuvyksiu į Brovarus, praeisiu karinio pasirengimo kursą. Priklausomai nuo situacijos, jis trunka nuo dviejų iki keturių savaičių.
– Grįšite į Klaipėdą pasibaigus karui?
– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – man lyg pirma meilė. Juk tai pirma mano darbovietė, pirma darbo patirtis. Man viskas labai patiko. Deja, mano kūnas ima mane apvilti: paaiškėjo, kad dėl patirtų traumų ir fizinių pakitimų ilgą laiką negalėsiu atlikti šiuolaikinių šokių, man nepavyks pasiekti proveržio šioje srityje.
Jei ir grįšiu, šokdamas, deja, negalėsiu užsidirbti gyvenimui. Bet šokti man labai patinka. Širdyje esu aktorius. Pasibaigus karui, radikaliai keisiu profesiją. Ji bus susijusi su menu, bet, veikiausiai, rinksiuosi ne sceną, o užkulisius.
Jei ir grįšiu, šokdamas, deja, negalėsiu užsidirbti gyvenimui.
Man patinka visi vaidmenys – nuo masinių šokių iki solinių numerių. Vienas iš mano mėgstamiausių – solinis numeris „Tamsa šviesoje“ (choreografas Žilvinas Beniuševičius), šoktas 2020 m. projekte „Dėmesio! Baletas“.
Pats dar nieko nespėjau sukurti, bet visi KVMT spektakliuose atlikti vaidmenys man įsimintini: Variokas „Altorių šešėly“, Tėvas „Eglėje žalčių karalienėje“, taip pat šokau spektakliuose „Spragtukas“, „Romeo ir Džuljeta“.
Beje, „Fauste“ labai norėjau atlikti pagrindinį vaidmenį, bet ir masinės scenos buvo puikios.
– Čia, Klaipėdoje, lieka jūsų mergina...
– Savaime suprantama, jokia pasaulio mergina savo noru neišleis savo vaikino į karą. Tai – ne žaidimai, ne varžybos. Kare žūsta žmonės. Aš suprantu savo mylimą merginą, jos baimes. Aš ir pats truputį bijau. Ji bandė mane atkalbėti, verkė, bet galiausiai suprato. Dabar palaiko kaip tik gali.
– Pareiga Tėvynei stipresnė už mirties baimę?
– Visi mes anksčiau ar vėliau mirsime. Man irgi baisu, bet jei man pavyks išgelbėti bent kelių žmonių gyvybes – tai turi prasmę, dėl to galiu paaukoti gyvybę. Juk Ukrainoje dabar žūsta tiek vaikų, negalinčių savęs apginti.
Ji bandė mane atkalbėti, verkė, bet galiausiai suprato.
Labai dėkoju visiems lietuviams, kad palaiko Ukrainą ne tik žodžiais. Matau, kaip visa šalis dirba ir stengiasi priimti Ukrainos pabėgėlių šeimas, vyksta jų paimti nuo pasienio su Lenkija, kaip mano tautiečiais rūpinasi ir padeda visa KVMT bendruomenė. Ypač vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas, negailintis tam savo laiko ir santaupų, važiuoja naktimis. Jis pas save apgyvendino vienos iš karo pabėgusios baleto artistės šeimą. Mes dėkingi visiems, kurie savanoriauja pabėgėlių centruose, aukoja ir padeda visais įmanomais būdais.
Neduok Dieve, kad ir jūsų šaliai tektų patirti tai, ką dabar tenka išgyventi maniškei. Būkite stiprūs ir pasiruošę.
