Vienintelės žinios apie šią šalį mūsų viešojoje erdvėje yra susijusios arba su nelegalia migracija prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, arba Aliaksandro Lukašenkos memais.
O kaip šiandien gyvena Baltarusijos žmonės, kurie vos prieš kelerius metus masiškai buvo patraukę į gatves protestuoti prieš suklastotus prezidento rinkimus? Kas nutiko baltarusiams, turėjusiems drąsos išsakyti savo nuomonę ir pasipiktinimą apsišaukusio prezidento diktatūra? Kokios yra psichologinės ir fizinės šių protestų pasekmės? – apie tai kalbiname jau metus Vilniuje gyvenančią poetę ir žurnalistę Sabiną Brilo.
– Prieš dvejus metus, po farsu pasibaigusių prezidento rinkimų, įvykiai Baltarusijoje buvo prikaustę daugelio dėmesį – į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių, kurie atvirai prieštaravo Lukašenkos valdžiai ir jo vykdomai politikai. Kaip jūs šiandien įvardytumėte tai, kas tuomet nulėmė šiuos protestus?
– Tai buvo protestai prieš įstatymų nepaisymą ir melą mūsų šalyje. 2020-aisiais daugelis žmonių, kurie iki tol visiškai nesidomėjo politika, pamatė, kaip įžūliai valdžia falsifikuoja prezidento rinkimų rezultatus. Ir kai pirmieji protestai buvo žiauriai numalšinti jėga, tuomet į gatves jau išėjo šimtai tūkstančių žmonių, kurie pasisakė ir prieš valdžios prievartą.
Iki tų metų Baltarusija atrodė pakankamai šiuolaikiška, išsivysčiusi ir gan pasiturinti šalis. Jei tuo metu būtumėte atvykę į Minską, nebūtumėte pajutę labai didelio skirtumo nuo Vilniaus. Miesto infrastruktūra, prekyba, pramogų kultūra, aukštas technologijų lygis, parodos ir liberalios idėjos – visa tai buvo laisvai prieinama. Minske atvykėlis galėjo net nusistebėti – ko tie baltarusiai nepatenkinti, ko jie skundžiasi ir piktinasi savo valdžia, juk čia viskas yra, viskas labai demokratiška.
Iš pirmo žvilgsnio mes gyvenome labai neblogai. Tačiau tai buvo tik šviesioji scenos pusė.
Išties, iš pirmo žvilgsnio mes gyvenome labai neblogai. Tačiau tai buvo tik šviesioji scenos pusė. Tuo tarpu gyvenimas užkulisiuose, kur viešpatavo valdžia, buvo visiškai kitoks. Atvykėlis negalėjo matyti to, ką Lukašenkos diktatūra darė su savo tauta. Jis nematė daugybės žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių – politinių, ekonominių, teisinių – jau tada buvo neteisingai apkaltinti ir uždaryti į kalėjimus.
1994 metais atėjęs į valdžią, A.Lukašenka pamažu ėmė keisti šalies politinę ir teisinę sistemą, viską paimdamas į savo rankas ir kurdamas vertikalią valdžios struktūrą, paklūstančią ir tarnaujančią jam vienam.
Jis nuosekliai ėmė tildyti nepriklausomą žiniasklaidą, o vėliau ėmėsi ir politinių konkurentų. Didžioji dalis visuomenės pradžioje to net nepastebėjo, žinoma, kol tai nepaliesdavo jų asmeniškai ar kažko iš jų artimos aplinkos. Tokie pokiliminiai valymai vyko tam tikromis bangomis: pirma žurnalistai, tuomet verslininkai, paskui politikai ir valstybės tarnautojai. Daugelio jų laukė kalėjimai ar, mažų mažiausiai, išvarymas iš darbo.
Pokiliminiai valymai vyko tam tikromis bangomis: pirma žurnalistai, tuomet verslininkai, paskui politikai ir valstybės tarnautojai.
Apie 2005-uosius šalies kioskuose buvo uždrausta platinti populiarius nevalstybinius leidinius, kurių teminis laukas apėmė visuomenės bei politikos analizę. Jų negalima buvo užsiprenumeruoti ir pašte. Televizija buvo visiškai paimta valdžios, o interneto dar beveik ir nebuvo. Tokiu būdu valdžia visiškai išvalė laisvo žodžio lauką ir nepriklausoma spauda negalėjo pasiekti didžiosios dalies visuomenės. Būtent tai A.Lukašenkai leido ir toliau nuosekliai ir kryptingai valdyti šalį šiurkščiai pažeidžiant žmonių teises.
– Tačiau kasdienis žmonių gyvenimas vyko tartum nepaisant šio režimo?
– Būtent. Iki 2020-ųjų mes gyvenome beveik kaip tikri europiečiai. Minske vyko intensyvus ir spalvingas kultūrinis gyvenimas, jauni žmonės važiavo studijuoti į užsienį, daugelis laisvai keliavo po Europą ir propagavo europietiškas vertybes. Tačiau jie nematė to, kas vyko anoje scenos pusėje už uždangos. Žmonės gyveno savo socialiniuose burbuluose ir nesidomėjo politika, nežiūrėjo televizoriaus, todėl A.Lukašenka su savo klapčiukais jiems tiesiog neegzistavo.
Svarbu pažymėti, kad paskutiniai didžiuliai protestai dėl suklastotų rinkimų Baltarusijoje vyko 2010 metais, tačiau jaunoji karta, išėjusi protestuoti 2020-aisiais, jų neatsiminė – dauguma tuomet buvo dar vaikai. Jų maištas prieš suklastotus rinkimus, buvo natūrali ir spontaniška reakcija prieš neteisybę, tačiau jie nežinojo, neatsiminė, koks žiaurus gali būti šis diktatorius. Štai tuomet ir pasimatė tikrasis A.Lukašenkos veidas, atsivėrė uždanga į jo užkulisius – baisią tvarką, kurioje nėra nė lašelio sveiko proto. Šitaip daugelis ir pamatė, kokiuose skirtinguose pasauliuose mes gyvenome nuo valdžios.
Žmonių maištas prieš suklastotus rinkimus, buvo natūrali ir spontaniška reakcija prieš neteisybę, tačiau jie nežinojo, neatsiminė, koks žiaurus gali būti šis diktatorius.
Protestuotojai, kurių daugumą sudarė jauni žmonės, nors netrūko ir vyresnio amžiaus piliečių, ėmė reikšti savo nuomonę kaip laisvi žmonės, nes būtent tokie jie ir jautėsi. Jie ėjo protestuoti nešini juokingais, žaismingais, ironiškais plakatais, nes nesuvokė, kad tas monstras nesupranta juokų, užtat yra pasirengęs mušti, kankinti, kalinti ir naikinti naudodamasis tais instrumentais, kuriuos jau anksčiau išbandė prieš verslininkus, žurnalistus, tarnautojus, opozicijos politikus bei kitus šalies gyventojus.
– Kaip pati prisimenate tų dienų atmosferą ir jauseną?
– Tai buvo didžiulis dvasinis įvykis. Į Minsko bei kitų miestų gatves išėjo, vienų skaičiavimais, 300 tūkstančių, kitų – 600 tūkstančių, o trečių – net milijonas žmonių. Turint galvoje, kad Baltarusijoje gyvena 10 milijonų, ši dalis tikrai buvo gan didelė.
Žmonės išgyveno emocinį pakilimą, nes pamatė, kiek daug yra tokių, kurie mąsto panašiai ir nori gyventi laisvoje, europietiškomis vertybėmis grįstoje šalyje. Ir jie tikėjo pergale, palaikė vienas kitą ir visais įmanomais būdais rėmė. Ir net kai jėgos struktūros nužudė vieną iš protestuotojų, žmonės ir toliau ėjo į gatves puikiai suvokdami, kuo jie rizikuoja.
Net kai jėgos struktūros nužudė vieną iš protestuotojų, žmonės ir toliau ėjo į gatves puikiai suvokdami, kuo jie rizikuoja.
Deja, A.Lukašenka buvo pasirengęs šaudyti ir jis tikrai būtų tai daręs. Mes neturėjome galimybių pasipriešinti nei taikiai, nei jėga. Baltarusiško Maidano scenarijus buvo neįmanomas, nes mes neturėjome realios vidinės politikos, kuri taptų atsvara diktatūrai. Tai buvo europinės visuomenės kategorijomis mąstančių šviesių, inteligentiškų žmonių maištas, prieš kuriuos buvo nukreipta žiauri ir negailestinga smurto jėga.
Manau, kad daugelis protestuotojų vylėsi, jog egzistuoja žmonių gynybos mechanizmas iš šalies ir tarptautinė bendruomenė neleis vykti kruvinam susidorojimui su tauta. Kaip minėjau, galimybių pakeisti situaciją iš vidaus nebuvo jokių – Lukašenkos voratinklis yra apvijęs tiek šalies parlamentą, tiek ir teismus. Politinės ir teisinės priemonės keisti situaciją iš tautos buvo atimtos dar dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Deja, žiauriai numalšinti protestai atskleidė, kad tarptautinėje teisėje nėra mechanizmų, kurie apsaugotų ir apgintų individą nuo jo šalį valdančio monstro.
Deja, žiauriai numalšinti protestai atskleidė, kad tarptautinėje teisėje nėra mechanizmų, kurie apsaugotų ir apgintų individą nuo jo šalį valdančio monstro, į savo rankas paėmusio visą galią: teismus, politikus, žiniasklaidą, ginklus ir juos naudojančio savo valdžiai ir įtakai plėsti bei apsaugoti.
O ką turėjo žmonės? Solidarumą ir svajonę. Tačiau visos politinio veikimo priemonės iš jų buvo ir tebėra atimtos. Tad kas beliko? Tik sukilti. Ir žmonės sukilo – ne ginklais, bet laisva nuomone ir laisvu žodžiu.
– Stebėjome, kaip šie protestai buvo žiauriai malšinami, o žmonės sulaikomi ir išvežami į kalėjimus. Kaip situaciją šalyje apibūdintumėte šiandien, praėjus dvejiems metams po šių įvykių? Kas nutiko su tais žmonėmis ir kur dauguma jų yra dabar?
– Skaičiuojama, kad vienuolika tūkstančių humanitarinių vizų baltarusiams buvo išduota vien Lietuvoje. Tačiau reikia suprasti, kad nemaža dalis žmonių išvyko ne humanitariniu pagrindu, bet pagal darbo sutartis, tad tikslus jų skaičius Lietuvoje nėra žinomas. Taip pat daug kas apsigyveno Lenkijoje, Ukrainoje, Sakartvele, Vokietijoje ir kitose Europos bei pasaulio šalyse.
Vis dėlto, dauguma negali išvažiuoti iš Baltarusijos dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kai kurie pasilieka iš principo nepaisydami grėsmės būti suimti. Kai kurie jų išties dabar jau yra kalėjime. Kai kurie vis dar gyvena laisvėje, tačiau su nuolatiniu jausmu, kad šiandien gali būti paskutinė jų diena namuose.
Kai 2021-ųjų vasarą mes išvažiavome iš Baltarusijos, kalėjimuose buvo šeši šimtai žmonių, pripažintų politiniais kaliniais. Dabar, po metų, jų yra 1324.
Po pirmosios kratos savo namuose su vyru gyvenome labai panašiai: ryte atsikeldavome anksti, paklodavome lovą ir klausydavomės, ar laiptinėje negirdėti neįprastų garsų.
Represijos tebesitęsia ir šiandien. Kai 2021-ųjų vasarą mes išvažiavome iš Baltarusijos, kalėjimuose buvo šeši šimtai žmonių, pripažintų politiniais kaliniais. Dabar, po metų, jų yra 1324. Milicija ieško ir baudžia tuos, kurie dalyvavo 2020-ųjų protestuose. Sulaiko tuos, kurie skaito pokalbių svetaines, valdžios paskelbtas ekstremistinėmis, tuos, kurie komentuoja socialiniuose tinkluose – ir tai yra dešimtys, net šimtai žmonių kiekvieną mėnesį.
– Ar galima sakyti, kad žmonės Baltarusijoje šiandien turi keturis pasirinkimus: emigruoti, eiti į pogrindį, prisitaikyti arba būti pasodinti?
– Taip. Jau minėjau, kad žmogaus teisių gynėjai šiandien priskaičiuoja 1324 politinius kalinius, tačiau per pastaruosius keletą metų įkalinimo įstaigose buvo atsidūrę dešimtys tūkstančių žmonių. Žinoma, šis skaičius tik apytikslis, nes dalis iš baimės nepraneša apie sulaikytus savo artimuosius manydami, kad kuo tyliau jie gyvens, tuo bus geriau. Deja, šiandien Baltarusijoje absoliučiai niekas nebėra tikras dėl nieko.
Protestams prasidėjus Lukašenka pasakė, kad kiekvienas, kuris dalyvavo šiose akcijose, sulauks atsako. Ir tai realiai vyksta štai jau dvejus metus.
Protestams prasidėjus Lukašenka pasakė, kad kiekvienas, kuris dalyvavo šiose akcijose, sulauks atsako. Ir tai realiai vyksta štai jau dvejus metus.
2021 metais buvo uždarytos iki tol dar veikusios nevyriausybinės organizacijos: jos įvardytos kaip penktoji kolona ir vėžys Baltarusijos visuomenėje. Šitokiu būdu savo veiklą buvo priverstos nutraukti apie 300 organizacijų – nuo kovojusių už neįgaliųjų teises iki žaliųjų aktyvistų.
Dabartinė valdžia turi gausybę filmuotos medžiagos, sudarinėja kartotekas ir persekioja tuos, ką randa, kas dar neemigravę iš šalies. Pas mano bičiulę, kuriai šešiasdešimt treji metai, atėjo liepos mėnesį ir išsivedė. Tris mėnesius ji laukia teismo uždaryta tardymo izoliatoriuje. Nežinau, kuo ji yra kaltinama, nes net ir advokatai, prisidengiant tyrimo slaptumu, negali apie tai viešai kalbėti.
Beje, advokatai, ginantys politinius kalinius – tai atskira rizikos grupė. Kai kurie jų yra uždaryti į kalėjimus, dešimtys neteko advokato licencijos ir teisės dirbti savo darbą. Teismai vyksta už uždarų durų, o į juos įleidžiami išimtinai tik teisiamųjų giminaičiai.
Universitetuose „išvalyti“ visi, kurie dalyvavo protestuose. Lygiai tas pats nutiko daugumoje valstybinių įstaigų.
Darbo priverstinai netenka ir kitų profesijų žmonės. Pavyzdžiui, universitetuose „išvalyti“ visi, kurie dalyvavo protestuose. Lygiai tas pats nutiko daugumoje valstybinių įstaigų. Tą liudijo bičiulė, dirbusi vienoje leidykloje: vadovė gavo du sąrašus – viename pavardės tų, kuriuos reikia nedelsiant atleisti, kitoje – pavardės tų, su kuriais reikia pakalbėti.
Štai prieš kelias dienas pasiekė žinia, kad Baltarusijoje uždaromos visos privačios mokyklos. A.Lukašenka jau nebesislėpdamas aktyvius piliečius, dar išlikusius nevyriausybinio sektoriaus darbuotojus, vadina priešais, nes, jo žodžiais tariant, jie skleidė vakarietiškas idėjas ir bandė sunaikinti Baltarusijos suverenitetą.
Tokiu būdu jis taiko į sovietinio mentaliteto žmones, kurių, žinoma, Baltarusijoje taip pat netrūksta. Egzistuoja ir naujieji komjaunuoliai – Baltarusijos respublikos jaunimo sąjunga, kuri jaunuoliams suteikia galimybes ne tik naudotis valstybiniais resursais, tačiau ir daryti karjerą. Žodžiu, tai veikia lygiai tokiu pačiu principu, kaip ir sovietmečiu.
Visa, kas iki tol Baltarusijoje buvo šiuolaikiška, europietiška, dabar yra nuosekliai naikinama. Tad kaip jaučiasi čia likę žmonės? Jie jaučia nuolatinį pavojų ir jiems baisu – niekas negali būti tikras nei dėl savo laisvės, nei dėl savo gyvybės.
Tai yra atviras A.Lukašenkos karas prieš tautą. Ir ką jis daro, yra tiesioginė grėsmė žmonių gyvenimams. Kiekvienam asmeniškai.
Tad kaip visa tai galima įvardyti? Tai yra atviras A.Lukašenkos karas prieš tautą. Ir ką jis daro, yra tiesioginė grėsmė žmonių gyvenimams. Kiekvienam asmeniškai. Vykstančio karo žiaurumas yra baisus, tačiau nepaskelbto karo žiaurumas yra ne mažiau baisus ir tragiškas. Žmogaus bejėgystė prieš valdžią užgrobusį tironą tiesiog sukrečia. Ir ką žmogus gali daryti? Kaip tam pasipriešinti?
Jei ateitumėte prie Baltarusijos ambasados pastato Vilniuje, pamatytumėte keliasdešimties žmonių portretus. Tai baltarusiai, kurie mirė smurtine mirtimi, o dėl jų žūties kalta valstybė. Tarp jų esama tokių, kurie buvo pagrobti ir nužudyt neaiškiomis aplinkybėmis, kalėjime arba savo pačių namuose...
– Tad kokias matote savo šalies perspektyvas? Ar laukiama, kuo viskas pasibaigs Ukrainoje, viliantis, kad su Rusijos pralaimėjimu subyrės ir Lukašenkos režimas?
– Mes tikime, kad Ukrainos pergalė prieš Rusiją padės ir baltarusiams. Juk blogis ir liga – tai ne tauta, ne nevyriausybinės organizacijos, ne pilietinė visuomenė, bet A.Lukašenka ir jo sukurta sistema.
Progresyvi pasaulio bendruomenė XXI amžiuje nesugebėjo sukurti teisinės sistemos, kuri galėtų užkirsti kelią tokiai barbarybei kaip diktatūra.
Žinoma, paprasti žmonės viliasi, kad A.Lukašenka ir V.Putinas mirs ir viskas savaime pasikeis. Tokią idėja ne kartą girdėjau ir čia, Lietuvoje. Be jokios abejonės, tai yra labai graudu, nes progresyvi pasaulio bendruomenė XXI amžiuje nesugebėjo sukurti teisinės sistemos, kuri galėtų užkirsti kelią tokiai barbarybei kaip diktatūra ir todėl žmonėms tenka laukti arba diktatoriaus mirties, arba patirti karo siaubą ir viltis, kad bent tokiu būdu teisingumas galiausiai triumfuos.
Tačiau kokia apgailėtina, kokia tragiška ši situacija... Juk dabar Rusijoje ir Baltarusijoje mes kaip tik ir matome pasekmes to, kai diktatoriams leidžiama su savo valdžia daryti ką tik nori: iš pradžių jie pasikėsina į savo tautą, o tuomet jau imsi ir kitų tautų bei jų žemių.
– Lietuvoje mums labai sunku suprasti rusų tautą, kuri štai jau pusę metų besitęsiant karui taip ir neišėjo į masinius protestus prieš režimą. Vyrai, pašaukti į mobilizaciją, renkasi ne maištą prieš jų gyvenimus griaunančią valdžią, o bėgimą iš šalies. Kaip jūs matote šią situaciją? Gal gyvenimas režimo sąlygomis jums ir pačiai atvėrė kiek kitokio žvilgsnio perspektyvą?
– Aš matau, kaip stipriai tauta priklauso nuo valdžios ir kaip stipriai tauta priklauso nuo televizijos bei per ją skleidžiamos propagandos. Vadinasi, bent jau tokiais atvejais, tauta sprendžia mažiau, nei mes manome arba esame įpratę galvoti. Egzistuoja toks psichologinis terminas kaip „išmoktas bejėgiškumas“, kai žmogus nieko nedaro, nes mano, jog nuo jo niekas nepriklauso.
Mano nuomone, rusų tauta yra tokia pati, kaip ir visos kitos. Tačiau urmu jiems visiems – gyviesiems ir mirusiems – klijuodami imperialistinį mąstymą, patys juos ir paverčiame kažkokiais ypatingais ir išskirtiniais. Tai toks pats kliedesys, kaip ir V.Putino kalbos apie Vakarų pavojų ir jų skleidžiamą blogį. Tai tas pats naratyvas, tik kitoje rankoje. Tad ar taip kalbėdami mes kuo nors skiriamės nuo tų, kuriuos teisiame ir niekiname?
Rusų tauta yra tokia pati, kaip ir visos kitos. Tačiau urmu jiems visiems klijuodami imperialistinį mąstymą, patys juos ir paverčiame kažkokiais ypatingais ir išskirtiniais.
Mes piktinamės tuo, kad dauguma rusų patikėjo propaganda, tačiau juk kritiškai mąstančių žmonių bet kurioje, net ir demokratinėje visuomenėje, yra absoliuti mažuma.
Kita vertus, pastaruosius kelis dešimtmečius vakarietiška civilizacija buvo statoma ant pasitikėjimo pamatų. Juk kišdamas pinigų kortelę į bankomatą, žmogus nežino, ar ji bus grąžinta jam atgal, bet jis pasitiki.
O kai žmogus žiūri televizorių, kodėl jis turėtų elgtis kitaip – juk jis nežino, kad kažkas planingai manipuliuoja juo ir bruka sukonstruotą ir kažkam viršuje naudingą pasakojimą. Tad gal jis išties kvailys, bet ar kaltas dėl to, kad yra patiklus? Be abejo, tai yra jo bėda ir nelaimė, bet ar tikrai ir kaltė?
Man iš principo svetimas mąstymas tautomis, todėl neteisinga sakyti, kad tai Rusija užpuolė Ukrainą. Ne, tai padarė V.Putinas ir visų pirma jis ir jo parankiniai atsakingi už tą blogį.
Man iš principo svetimas mąstymas tautomis, todėl neteisinga sakyti, kad tai Rusija užpuolė Ukrainą. Ne, tai padarė V.Putinas ir visų pirma jis ir jo parankiniai atsakingi už tą blogį, kurį šiandien patiria ukrainiečiai. Neteisinga kaltinti individą vien už tai, kad jis gimė toje šalyje ir turi šios šalies pilietybę. Žinoma, žmonių yra visokių, bet pagal konkrečius jų darbus ir reikia juos vertinti.
Rusijoje žmonės neišeina į milijonines demonstracijas todėl, kad valdžiai nusipjauti į jų nuomonę. Ir jie supranta, kokia yra didelė kaina, kurią jiems gali tekti sumokėti už savo protestą – tai laisvės ir gyvenimo kaina. Nepaisant to, net ir tokiomis aplinkybėmis, esama žmonių, kurie vis tiek eina į gatves ir moka šią kainą.
– Papasakokite, kuo jus pati šiandien gyvenate ir kaip jaučiatės atsidūrusi Vilniuje – fiziškai, rodos, prie pat gimtosios šalies, tačiau emociškai, matyt, nepakeliamai toli.
– Iš savo šalies pasitraukiau prieš metus po to, kai vienu metu mano bei sūnaus namuose buvo atliktos kratos ir demonstratyviai mums parodyta, kad nuo šiol Baltarusijoje niekados nebegalėsime jaustis saugūs. Tuomet mėnesiui su vyru išvykome į Sakartvelą, o paskui persikraustėme į Vilnių. Štai jau metai kaip gyvename čia.
Mano gyvenimas Baltarusijoje yra sunaikintas. Metus nesu buvusi namuose, nemačiau savo tėvų, mylimos katės ir savo knygų. Nežinau, kas bus rytoj, dėl nieko nesu tikra. Kadangi mano viza baigiasi, laukiu leidimo laikinam gyvenimui Lietuvoje. Kas tuomet? Redaguosiu, rašysiu, gausiu pajamas, mokėsiu mokesčius „Sodrai“ ir gyvensiu.
Mano gyvenimas Baltarusijoje yra sunaikintas. Metus nesu buvusi namuose, nemačiau savo tėvų, mylimos katės ir savo knygų.
Žinoma, nuolatos galvoje krebžda mintis sugrįžti į namus – kad ir kas benutiktų. Jei nori, tegu suima, juk aš nepadariau nieko blogo, neturiu jokios kaltės. Tačiau mano sąžinė vis primena, kad tai aš išvykau iš savo šalies, palikau saviškius, palikau draugus – ši kaltė yra siaubingai skausminga.
O kur dar iš viešosios erdvės nuolatos primetama kaltė, kad baltarusiai yra Rusijos sąjungininkai ir iš mūsų šalies teritorijos leidžiamos raketos, kurios naikina Ukrainos miestus ir žudo taikius gyventojus. Deja, taip iš tiesų ir yra. Ir jei jums atrodo, kad aš esu dėl to kalta, galite spjauti man į veidą arba trenkti – gal jums dėl to palengvės. Bet aš nesu Baltarusijos valdžia, aš jos nerinkau ir niekados jai nedirbau. Priešingai, visas mano laikas, jėgos ir darbas buvo skirtas apginti individą ir jo teises į gyvenimą, nuomonę ir laisvą žodį.
O kur dar iš viešosios erdvės nuolatos primetama kaltė, kad baltarusiai yra Rusijos sąjungininkai ir iš mūsų šalies teritorijos leidžiamos raketos, kurios naikina Ukrainos miestus ir žudo taikius gyventojus.
Man šiurpą kelią tai, kad XXI amžiuje mes gynėme ir saugojome mažumų ir net gyvūnų teises, tačiau šiandien, valdžios įsakymu, vidury dienos ginkluoti asmenys gali išlaužti tavo namų duris ir priversti eiti žudyti kitų žmonių. Kaip tai absurdiška, beprotiška ir nesuvokiama.
Tenka pripažinti, kad technine prasme mes esame labai išsivystę, tačiau etine prasme gyvename dar ikikrikščioniškais laikais.
– Ar Vilniuje jaučiatės saugi?
– Tik atvykusi kurį laiką turėjau refleksą žvalgytis atgal, ar niekas manęs neseka. Jei matydavau įtartiną žmogų, bandydavau nuo jo atsiplėšti. Grįžusi namo iki šiol pradžioje atrakinu duris ir keliasdešimt sekundžių lukteriu, o tik tada žengiu į vidų. Tai iš Minsko išmoktos pamokos ir įpročiai – nėra paprasta jų atsikratyti.
Žinote, net ir interviu pasiryžti dar visai neseniai man buvo tikras iššūkis. Juk aš šitiek laiko ruošiausi tardymams ir bandžiau psichologiškai nusiteikti tylėjimui. Tad ką gi aš turėčiau papasakoti? Aš nežinau jokios karinės paslapties, nedalyvauju slaptame perversme prieš Lukašenka. Esu žurnalistė, kuri tiesiog domisi tuo, kas vyksta. Žinoma, esu prieš Lukašenkos režimą ir linkiu jam kuo greitesnio galo.
Aš šitiek laiko ruošiausi tardymams ir bandžiau psichologiškai nusiteikti tylėjimui. Tad ką gi aš turėčiau papasakoti?
Tačiau viešai kalbėdama pasveriu savo žodžius, kad nepasakyčiau ko nereikia, neįvardyčiau pavardžių, dėl ko Baltarusijoje likę žmonės galėtų nukentėti. Galiausiai – kodėl turėčiau palengvinti darbą saugumui – tegu jie patys knisasi ir ieško.
Nepaisant išvardytų atsargumo refleksų, Vilniuje jaučiuosi labai gerai. Man patinka šis miestas ir žmonės, su kuriais bendrauju. Lietuviai yra šilti, jautrūs ir gilūs žmonės, su jais bendraudama patiriu didelį malonumą ir atradimo džiaugsmą.
– Pažįstu ne vieną poetą Lietuvoje, kurie nuo karo Ukrainoje pradžios neparašė nė vienos eilutės, nes kūryba jiems tiesiog atsitraukė į šalį. Taip pat teko skaityti ne vieno ukrainiečio bei ukrainietės eilėraštį, kuriuose sudėtas karo siaubas, baimė ir mirtis. O kaip jums? Kaip matote kūrybos reikšmę dabartiniame laike?
– Daugybę metų jau gyvenu tokiomis sąlygomis ir būtent eilėraščiai suteikė man galimybę, jei galima taip pasakyti, realizuoti savo teisę į laisvę. Negalėčiau pasakyti, kad rašau „protesto poeziją“ arba eilėraščius apie karą. Tačiau nepaisant to, eilėraščiai rašosi ir juos, kaip ir anksčiau, publikuoju savo „Facebooke“.
Per pastaruosius dvejus metus parašiau ne mažiau kaip šimtą eilėraščių. Kadangi nuolatos domiuosi ir seku tai, kas vyksta, jaučiu moralinį ir fizinį skausmą. Eilėraščiai sugeria visas šias būsenas.
Daugybę metų jau gyvenu tokiomis sąlygomis ir būtent eilėraščiai suteikė man galimybę, jei galima taip pasakyti, realizuoti savo teisę į laisvę.
Deja, mano tekstai jau nebėra tokie linksmi ir guodžiantys kaip ankstesni. Labai noriu rasti paguodos ir džiaugsmo žodžių, tačiau kartais tai labai sunku, beveik neįmanoma.
Žinote, prieš kurį laiką man kilo tokia idėja: aš versiu rožinius ir kai jų bus šimtas, viskas ims keistis į gera. Tad sėdžiu, veriu ir bandau tokiu būdu priartinti pokyčius. Gal aš kiek ir perdedu su tokia idėja, gal per daug į savo rankas sudėjau, bet tai geriau nei nieko. Dabar esu padariusi 47 rožinius, tad dar šiek tiek trūksta. Todėl ir toliau tęsiu tai. Kas žino, gal tai turės lemiamos reikšmės pokyčiams į šviesiąją pusę. Būtų apmaudu neišnaudoti šios galimybės. Bent išbandyti ją.