Pagrindiniai jų akcentai: naujieji lyderiai, už kuriuos rinkimų išvakarėse pasirašė šimtai tūkstančių baltarusių; jungtinis moterų štabas, kurį Marija Kolesnikova ir Veronika Cepkalo suformavo apie registruotą kandidatę Svetlaną Tichanovskają; begėdiškas Aleksandro Lukašenkos režimo rinkimų falsifikavimas; plataus masto protestų pradžia ir Lukašenkos paleista represijų mašina, kurios pasekmė šiandien – per 1 300 politinių kalinių, šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Baltarusijos, ir Lukašenka vis nesustoja. Tai tik keli 2020 m. baltarusių visuomenės sukilimo prieš Lukašenkos diktatūrą štrichai. Savo knygoje „Revoliucijos veidas moteriškas“ šį sukilimą vadinu revolution-in-progress, o jo varomąja jėga laikau įvairias solidarumo formas.
Šioje naujoje Rusijos karo Ukrainoje fazėje Lukašenkos režimas yra bendraagresorius.
Šiame sukilime baltarusių moterys atliko esminį vaidmenį, papildė solidarumą empatija ir rūpesčio praktikomis, tapusiomis reakcija į nusikaltimu žmoniškumui[1] įvardytus brutalius baltarusių režimo veiksmus. Tokio tipo solidarumo praktikos, kurias apibūdinu seserystės ir rūpesčio solidarumo sąvokomis, matomos ir šiandien, tik jau kitame kontekste – 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijai užpuolus Ukrainą.
Šioje naujoje Rusijos karo Ukrainoje fazėje Lukašenkos režimas yra bendraagresorius. Tačiau baltarusių visuomenė nenori su tuo taikytis. Kaip 2020 m., taip ir dabar baltarusių moterims atitenka svarbiausias vaidmuo, o rūpesčio solidarumas jungia jų ir ukrainiečių moterų pastangas. Sykiu iškyla teisė palyginti dvi pasipriešinimo situacijas: su ginklu rankose vykstant tiesioginiam karui ir per 2020 m. baltarusių revoliuciją. Feministinė perspektyva kvestionuoja tokio palyginimo korektiškumą ir siūlo argumentus „už“ ir „prieš“.
Moterų emancipacijos prieštaros per karą
Kas nutiko rūpesčio praktikoms, rūpesčio solidarumui ir seserystei po 2022 m. vasario 24 d., kai Rusijos Federacija pradėjo didelio masto karą Ukrainoje? Pirmais karo mėnesiais rūpesčio solidarumo apraiškos buvo matomos dienoraščiuose ir interviu: tiek ukrainiečių moterų ir vyrų, tiek baltarusių, kurie, nepaisant karo eskalavimo, liko Ukrainoje arba migravo šioje šalyje ar už jos ribų.
2022 m. vasario 26-ąją, pačioje karo pradžioje, 2021 m. prieglobstį nuo Baltarusijos režimo Kyjive radęs ir net karo veiksmams prasidėjus Ukrainoje likti nusprendęs baltarusių menininkas Aleksejus Lunevas viename interviu sakė:
Juntamas kažkoks neįtikėtinas žmonių mandagumas ir labai tausojantys tarpusavio santykiai.
„Žmonės ramiai eina į slėptuves, ramiai ten būna, ramiai bendrauja, juokauja. Vaikai miega. Žmonės kalbasi tyliai, šnibždėdamiesi. Beje, tai irgi mane nustebimo – juntamas kažkoks neįtikėtinas žmonių mandagumas ir labai tausojantys tarpusavio santykiai. Būdamas slėptuvėse, o jose žmonių daug, gali matyti, kaip kažkas išeina parūkyti, kažkas sugrįžta, dar kažkas plikosi arbatą – viskas daroma pabrėžtinai tyliai ir tvarkingai. Žmonės kalbasi taip, kad niekam netrukdytų. Septintą ryto pasibaigė komendanto valanda, visi ramiai susirinko ir išėjo. Daryti savų reikalų. Kažkas – į darbą.“[2]
Jam antrino kitas balsas iš mano feisbuko juostos: „Kol kas tvyro visuotinės meilės ir pagalbos atmosfera. Visi labai nori vieni kitiems padėti, nelikti nuošaly. Ne visada aišku, ką galima padaryti. Bet kas į galvą šauna, tą ir daro (2022 m. kovas).“
Kovo 18 d. Irina Savinyč, dar viena Ukrainoje migruoti priversta karo liudininkė, savo feisbuko paskyroje parašė: „Kelyje galvoju apie tai, kiek daug rūpestingų ir dėmesingų žmonių sutinku. Anksčiau, iki karo, nė nemaniau, kad aplink tiek daug gerų sielų.“[3]
Remiantis balandžio mėnesio JTO ataskaita, moterys ir vaikai sudarė 90 proc. išvykusiųjų iš Ukrainos.
Remiantis balandžio mėnesio JTO ataskaita, moterys ir vaikai sudarė 90 proc. išvykusiųjų iš Ukrainos. Šioje šalyje ir už jos ribų migruojančios moterys rūpinasi vaikais, vyresniais žmonėmis, neįgaliaisiais[4]. Tačiau moterys prisiėmė ar prisiima ir kitas rūpesčio, savitarpio pagalbos ir pasipriešinimo formas: ne tik savanoriauja įvairiuose pagalbos centruose, bet yra jų vadovės ir vadybininkės; tapo politinės Volodymyro Zelenskio aplinkos dalimi (ryškiausias pavyzdys – Irina Vereščiuk, Ukrainos laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministrė); vadovauja Nacionalinės policijos padaliniams; dėsto (kaip visą pavasario semestrą tai darė mano kolegė, lyčių studijų mokslininkė Irina Žerebkina iš Charkivo) ir kalba palaikydamos Ukrainą už jos ribų. Puikus pavyzdys – Nastia. Šios jaunos moters iš Irpinės, evakavusios neįgalius šunis, nuotrauka plačiai paplito ir apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą.
2022 m. kovo pradžioje 59 proc. ukrainiečių moterų buvo pasirengusios su ginklu rankose priešintis rusų armijai ir okupantams.
Pasak britų tyrimų agentūros ORB, 2022 m. kovo pradžioje 59 proc. ukrainiečių moterų buvo pasirengusios su ginklu rankose priešintis rusų armijai ir okupantams[5].
Kaip pastebi ukrainiečių kultūros kritikė Katerina Botanova, visa tai reiškia paradoksalią ukrainiečių moterų emancipaciją per karą. Paradoksalu, kad dalies savo veiksmų ir darbų moterys, pavyzdžiui, priverstos dėl vaikų ir tėvų saugumo išvykti iš Ukrainos, nesirenka[6]. Taip pat jos yra kariuomenės dalis – Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, 2021 m. pradžioje jos sudarė 22,8 proc. visų tarnaujančiųjų šalyje (plg. Vokietijoje – 12 proc.), o Rusijai įsiveržus į Ukrainą, moterų skaičius kariuomenėje tik išaugo, nes jos kartu su vyrais stojo į teritorinės gynybos padalinius (apie konkrečius skaičius šiuo metu kalbėti keblu)[7].
Vis dėlto šis karas, kaip ir bet koks kitas, stiprina seksualizuotą ir patiriamą lyties pagrindu smurtą būtent prieš moteris, nes dėl patriarchalinio karo struktūravimo į jas vis dar žiūrima kaip į trofėjus ir karo pergalių simbolį.
Būtent toks brutalus Putino pradėto karo prieš Ukrainą pobūdis ir deramo tarptautinio palaikymo trūkumas ukrainiečių visuomenei nepalieka kitos išeities, tik ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau tokio pobūdžio kova tapo iššūkiu tiek taikios baltarusių revoliucijos gynėjams ir gynėjoms, kurioms priklausau ir aš, tiek visam feministiniam diskursui. O jis smarkiai susijęs su XX a. antrosios pusės neprievartinio pasipriešinimo praktikomis.
Prievartos kontrolė per revoliuciją ir karą: feministinių organizacijų vaidmuo
Ar, kalbant apie teisę į ginkluotą pasipriešinimą, galima brėžti tiesioginę analogiją tarp visuomeninių, revoliucinių protestų strategijos ir taktikų bei karo (šio irgi) būdų? Manau, nevisiškai.
Tai patvirtina rusų kariuomenės brutalumas.
Vykstančio karo atveju kalbame apie aukščiausiu politiniu Ukrainos lygiu priimamus sprendimus. Kariuomenė ir prezidentas bendradarbiauja ir veikia atliepdami valstybės ir visuomenės interesą. Prezidentas – teisėtas, o kariuomenės ir visuomenės veiksmai šį teisėtumą patvirtina: pajėgos paklūsta prezidentui, o visuomenė atsako solidarizuodamasi. Tai reiškia, kad jėgos taikymą ir ginkluotą pasipriešinimą, su visomis išlygomis, valdžia kontroliuoja saugodama visuomenės interesą. Atsisakymas tokį pasipriešinimą vykdyti reiškia ne tik Ukrainos valstybės sunaikinimą, bet ir milijonų ukrainiečių kančias ir mirtį. Tai patvirtina rusų kariuomenės brutalumas; ji bombarduoja mokyklas, teatrus ir gyvenamuosius namus, kankina ir žudo taikius gyventojus laikinai okupuotose teritorijose.
2020 m. vykstant baltarusių masiniams protestams, prezidentas ir jėgos aparatas veikė prieš baltarusių visuomenę – visuomenę, kuri vienytis pradėjo tik per revoliuciją. Taikų revoliucijos pobūdį simbolizavo į politinę sceną žengusi su režimu nesutinkanti dauguma, kuri formavosi reiškiantis skirtumui nuo režimo. Būtent todėl savo knygoje „Revoliucijos veidas moteriškas“ ją vadinu „horizontaliai veikiančia bendruomene“ ir priešinu Baltarusijos autoritarinei „valdžios vertikalei“, kuri remiasi įvairiomis organizuotomis prievartos praktikomis. Horizontaliai veikianti bendruomenė nenorėjo ir negalėjo taikyti prievartos, nes matė save demokratine, t. y. siekė neprievartiniu demokratiniu būdu įvykdyti socialinę ir politinę transformaciją.
Tuomet svarbios yra ne vien intencijos, žmonių siekis veikti taikiai ar neprievartiniu būdu, bet ir tokio veiksmo organizacinės ir kitos aplinkybės.
Vis dėlto gretinimų su besiginančios Ukrainos kariniais veiksmais pasigirsta, nes Baltarusijoje, kaip ir Ukrainoje, būta smurtinių ir ginkluotų išpuolių. Tiesa, ne kitos šalies – šiuo atveju valstybės aparatas veikė prieš savo piliečius. Svarbu suprasti, kad šis aparatas turi sąjungininkę – Rusiją, pasirengusią palaikyti jį įvairiais būdais, jėga irgi. Baltarusijos atveju ginkluotas pasipriešinimas galėjo reikšti viena: visuomenė su šiuo aparatu dėl valdžios kovotų tomis pačiomis priemonėmis, kurias taiko jis pats. Tuomet svarbios yra ne vien intencijos, žmonių siekis veikti taikiai ar neprievartiniu būdu, bet ir tokio veiksmo organizacinės ir kitos aplinkybės. Baltarusijoje, kur žengę į gatves žmonės tik pradėjo mokytis veikti drauge, tokios sąlygos vargu, ar egzistavo.
Tačiau joms vis dėlto susiklosčius, iškiltų dar vienas klausimas: jei visuomenė laimės, ar netaps prievarta, o ne demokratinės praktikos ir procedūros esminiu naujo politinio ir socialinio gyvenimo organizaciniu principu? Taikaus protesto etosas, kaip ir valstybės per karą taikoma prievartos kontrolė, yra svarbi tolesnės demokratinės raidos prielaida. Anot lenkų istoriko Antonio Dudeko, ne pasirengimas jėga nuversti režimą, o būtent programinis lenkų opozicijos darbas karinės padėties 1980–1988 m. sąlygomis tapo demokratinės šalies transformacijos dirva: „T. y. opozicija atliko didžiulį programinį darbą. Varžėsi pačios įvairiausios idėjos, žmonės ginčijosi ir rungėsi. Tai tapo lenkų demokratijos pagrindu, kai po 1989 m. susiklostė tarptautinės sąlygos. Todėl, mano nuomone, atkaklumo ir kantrybės baltarusiams dabar reikia labiausiai.“[8]
Kalbant apie Baltarusiją, tokios problemos formuluotės aktualumą stiprina ir Vladimiro Putino parama Lukašenkos režimui. Po 2022 m. vasario 24 d. šis palaikymas iš esmės priklauso nuo Rusijos karo Ukrainoje rezultato: Putino pralaimėjimas reikš ir Lukašenkos susilpnėjimą. Tokiu atveju būtent baltarusių visuomenės būklė ir organizuotumas lems ir tolesnius mūsų šalies įvykius. Jei lenkų atvejį laikysime orientyru, naujoms protodemokratinėms pilietinėms struktūroms atitenka gerokai svarbesnis vaidmuo nei jėgos struktūroms. Šių pilietinių struktūrų uždavinys bus formuoti kažką panašaus į pilietinę administraciją, kuriai sukarintos struktūros, jei tokių atsiras, bus pavaldžios. Jei tokio pavaldumo nebus, iškils pavojus, kad naujoji chunta užgrobs valdžią. Tiek šios vizijos ir, pagal galimybes, pačių demokratinių institutų (tarp jų ir kariuomenės) formavimas, tiek prievartos taikymo kontrolė turi tapti šių pilietinių struktūrų svarbiausiomis veiklos kryptimis.
Tai matome ir Ukrainoje per karą, kai pilietinės visuomenės atstovai ir organizacijos imasi visuomeninės prievartos kontrolės funkcijos – pirmiausia agresoriaus, bet ir pavienių ukrainiečių ir valdžios institutų. Feministinėms iniciatyvoms šioje situacijoje atitenka ypatingas vaidmuo. Ukrainiečių feministės, lyčių srities ir feministinės organizacijos atsiduria situacijoje, kai yra priverstos kovoti, iš vienos pusės, su ginančiaisiais teisę į ginkluotą pasipriešinimą, nes, „jei ukrainiečių visuomenė sudės ginklus, ukrainiečių visuomenės nebebus“[9], iš kitos, su kovojančiaisiais už žmogaus teises, kurioms, kad ir kaip neigtų Ukrainos kapituliacijos šalininkai[10], per šį karo vietos Ukrainoje yra.
2022 m. liepos 7 d. buvo paskelbtas feministinis manifestas. Jį parengė ukrainiečių feministinė iniciatyvinė grupė ir, rugpjūčio 18 d. duomenimis, pasirašė 68 organizacijos bei 777 jų atstovės iš daugiau nei 50 šalių, Baltarusijos – irgi. Manifestas kalba apie įvairių teisių užtikrinimą, taip pat atskirai apie moterų, mergaičių ir LGBTQ+ žmonių teises. Dokumente nurodyta ne tik teisė į gynybą nuo prievartos lyties pagrindu, efektyvų Europos Tarybos (Stambulo) konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo įgyvendinimą, mergaičių ir moterų reprodukcinių teisių užtikrinimą, bet ir kalbama apie moterų matomumo ir jų aktyvaus vaidmens antiimperialistinėje kovoje garantavimą, moterų kaip lygių įtraukimą į visus visuomeninius procesus ir sprendimų priėmimo mechanizmus tiek karo, tiek taikos metu. Ypatingą dėmesį manifestas skiria rūpesčio praktikoms – reikalauja suteikti prioritetą socialinės reprodukcijos sričiai (vaikų darželiams, mokykloms, medicinos įstaigoms, socialinei rūpybai ir kt.) atstatant Ukrainą po karo ir užtikrinti saugumą ir socialines garantijas visoms pabėgėlėms bei pabėgėliams, taip pat bet kokios kilmės asmenims, išvietintiems šalies viduje per karą.
Kalbėjimas apie šias teises susijęs su būtinybe kontroliuoti prievartą net sudėtingiausioje – karo – situacijoje. Tai įmanoma ne tik todėl, kad veikia feministinės ir kitos visuomeninės organizacijos, bet ir dėl politinės valios Ukrainoje – būtent jos pastangomis 2022 m. birželio 20 d., t. y. karui vykstant, tapo įmanoma ratifikuoti Stambulo konvenciją[11]. Tai disonuoja su daugelio baltarusių demokratinių politinių jėgų pareiškimais esą dabar ne laikas kreipti dėmesį į su lytimi susijusias problemas, pagaliau liudija šių jėgų politinės brandos stoką.
Tekstą vertė profesorė Natalija Arlauskaitė.
Olgos Šparagos knygą „Revoliucijos veidas moteriškas. Baltarusijos atvejis“ lietuvių kalba išleido leidykla LAPAS, vertė profesorė Natalija Arlauskaitė.
[1] „Эксперты ООН по правам человека: Беларусь должна прекратить пытки над протестующими и предотвратить насильственные исчезновения“, Пресс-служба ООН, 2020 09 01, https://www.ohchr.org/ru/2020/09/un-human-rights-experts-belarus-must-stop-torturing-protesters-and-prevent-enforced?LangID=R&NewsID=26199.
[2] „«Не знаю, как объяснить, но я рад, что тут нахожусь»: художник Алексей Лунев – о том, что происходит в Киеве, и о своей позиции“, Reform, 2022 02 25, https://reform.by/299374-ne-znaju-kak-objasnis-no-ja-rad-chto-tut-nahozhus-hudozhnik-aleksej-lunev-o-tom-chto-proishodit-v-kieve-i-o-svoej-pozicii.
[3] Tačiau 2022 m. karas Ukrainoje rodo ir rūpesčio solidarumo ribas, kai žmonės tiesiogine prasme susitikdavo su mirtimi. Pavyzdžiui, tą akimirką, kai į namą, kur jie tuo metu buvo, pataikė raketa. Patyrusi tai moteris pasekmes aprašė taip: „Nebeturiu emocijų. Nieko nejaučiu. Ir nesuprantu, ar kada nors galėsiu būti gera ir mylinti“, https://www.facebook.com/1355181925/posts/10223451301694784/?d=n.
[4] Tamara Martsenyuk, „Women’s Participation in Defending Ukraine in Russia’s War“, Global Cooperation Research - A Quarterly Magazine, 2022, https://www.gcr21.org/publications/gcr/gcr-quarterly-magazine/qm-1/2022-articles/qm-1-2022-martsenyuk-womens-participation-in-defending-ukraine-in-russias-war?fbclid=IwAR3ZV9RfjKiUKprFhY00-Hk6j6otfMAD_Z03IqtJ5gwaTY4veSLtqYU0GbY.
[5] Ten pat.
[6] Kateryna Botanova, „Das weibliche Gesicht des Krieges – die Frauen der Ukraine sehen sich vor Entscheidungen gestellt, die man niemandem zumuten möchte“, Neue Zuericher Zeitung, 2022 06 11, https://www.nzz.ch/meinung/aporie-ohne-ende-das-weibliche-gesicht-des-kriegs-in-der-ukraine-ld.1684625?fbclid=IwAR1ykFvKlXfQ8gK2EmpAvIp9aGB9j3HUZiV9NVkLw11O0epyug_1IqkST-0 .
[7]„«Ми не боїмося смерті»: журнал Vice оприлюднив матеріал про жінок Збройних Сил України“, TCH, 2022 03 04, https://tsn.ua/ukrayina/mi-ne-boyimosya-smerti-zhurnal-vice-oprilyudniv-material-pro-zhinok-zbroynih-sil-ukrayini-1997029.html?fbclid=IwAR1AdK3v5pnkaPUelQzfy6fEeJpgyTcVpTExy6zN_4_CtEehCQJT7E2UoGA,
„Скільки жінок-військовослужбовців служать у Збройних Силах України — нові дані Кадрового центру“, АрміяInform, 2021 12 04, https://armyinform.com.ua/2021/12/04/skilky-zhinok-vijskovosluzhbovcziv-sluzhat-u-zbrojnyh-sylah-ukrayiny-novi-dani-kadrovogo-czentru/?fbclid=IwAR2C12XrdMjhmaZQmnadwqUSeSjY-B3iuMuYJh_butGflWt1Xg7iedVbtno.
[8] Дзьмітры Гурневіч, „«Падзел апазыцыі аказаўся яе сілай». Што рабіла «Салідарнасьць», калі яе «закачалі ў асфальт», і як яна перамагла камунізм“, Свабода, 2022 02 14, https://www.svaboda.org/a/31694922.html.
[9] „Право на сопротивление: феминитский манифест“, Спільне, 2022 07 07, https://commons.com.ua/ru/right-resist-feminist-manifesto/.
[10] Pavyzdys – vokiečių feministinio žurnalo Emma laiškas, kurį pasirašė per 300 tūkst. vokiečių rašytojų ir intelektualų: Emma, https://www.emma.de/artikel/offener-brief-der-28-chronik-der-reaktionen-339483.
[11] „Про ратифікацію Конвенції Ради Європи про запобігання насильству стосовно жінок і домашньому насильству та боротьбу із цими явищами“, https://ips.ligazakon.net/document/t222319?utm_source=jurliga.ligazakon.ua&utm_medium=news&utm_content=jl03&_ga=2.126557453.1257431255.1660833173-221859614.1660833173.
