Gegužės 18 dieną R.Varnaitei sukaks 85-eri. Bet gyvybingumo jai gali pavydėti net dvidešimtmetis. Tas užkrečiantis „varnaitiškas“ juokas ir nuolat besišypsančios akys. Iš kur tai?
„Jei juokas „varnaitiškas“ – tai jau įgimta, bet norint juo „prajuokinti“ vieną ar kitą personažą, reikia ir meistriškumo, kuris, be abejo, įgyjamas darbu. Gera nuotaika? Tai jokia paslaptis – „kas tiktai nuo Dievo duota – viskas, broli, prakaituota...“ – akį mirkteli R.Varnaitė.
– Pirmasis savotiškai pasveikinti su gimtadieniu Jus suskubo Kaunas. Kaip jaučiatės, tapusi šio miesto Garbės piliete?
– Jaučiuosi labai pagerbta. Šis apdovanojimas man buvo gana netikėtas.
Kauno miesto garbės pilietės titulas – pagarba teatrui, kuriame vaidinu ištisus dešimtmečius. Kauno dramos teatras – Lietuvos teatrų lopšys. Jame „supuosi“ nuo to laiko, kai Ukmergėje baigiau vidurinę mokyklą. Iškart įstojau į Kauno dramos teatro studiją. Studijuodama režisieriaus Antano Sutkaus vadovaujamame kurse, turėjau galimybę kone kiekvieną vakarą žiūrėti Kauno muzikinio dramos teatro spektaklius. Kauno dramos studijoje sutikau ir didžiąją gyvenimo meilę – aktorių Vytautą Eidukaitį.
– Esate prieškario vaikas nuo Ukmergės. Papasakokite apie laiką, kai pradėjote suvokti save ir aplinkinį pasaulį.
– Mano tėvelis Rapolas Varnas kilęs iš Kaušų kaimo netoli Ukmergės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis išvyko į Žitomyrą (Ukraina), baigė mokslus ir įgijo žemės matininko specialybę. Mano tėveliai susituokė Ukrainoje. Ten gimė pirmieji vaikai – dukra ir sūnus. Tačiau jų gyvastis pasiglemžė dizenterija. Po karo tėveliai grįžo į Lietuvą. Su kelerių metukų mano broliuku Eriku. Aš gimiau Ukmergėje. Tai vis mamos pasakoti dalykai.
Save prisimenu nuo Gerdaviškių kaimo netoli Ukmergės laikų. Tėtis ten nusipirko ūkį ir įkurdino šeimyną. Man buvo 4–7 metai. Žaidimų ir pažinties su gamta metas.
Džiaugiuosi, kad aplinkui tiek daug gerų žmonių. Dėl to aš niekada nesu vieniša.
Vasarą tėvelis vykdavo į įvairiausias vietoves žemės matuoti. Į namus grįždavo ne kiekvieną savaitgalį, tačiau visuomet su lauktuvėmis. Mudu su broliu Eriku prižiūrėjo mama. Oi, kaip mes siausdavom! Kol mes gyvenome kaime, tėvelis pastatė namus Ukmergėje, Liepų alėjoje. Šiuose namuose užaugau, baigiau mokyklą.
– Mokyklos laikų prisiminimai. Ar dar ryškūs? Girdėjau, kad iki šiol klasės draugų susitikimai – jums šventas reikalas.
– Ukmergėje lankiau A.Smetonos gimnaziją. Mokyklos laikų prisiminimai – šilti šiltutėliai. Nors neblogai sekėsi visi dalykai, labiausiai laukdavau literatūros pamokų. Labai norėdavau, kad mokytojas pakviestų mane deklamuoti eilėraštį: visada būdavau pasiruošusi. Dalyvaudavau visuose mokyklos renginiuose. Prisimenu, buvome išmokusios šokti „gėlių šokį“. Turėjome važiuoti į Utenos mokyklą. Per naktį lanksčiau gėlytes iš spalvoto popieriaus... O ryte išgirdome, kad karas prasidėjo... Šokis nuvyto taip ir neprasiskleidęs.
Po kelių dešimtmečių klasės draugai (puikiausiai visus prisimenu!), kurie liko gyventi Ukmergėje, pradėjo rengti susitikimus. Iš pradžių – kas penkerius metus, vėliau – kasmet. Ir taip kiekvieną birželį. Tik laikas nenumaldomai bėga ir mūsų gretos retėja...
– Kas paakino pasukti aktorės keliu? Esate prasitarusi, jog kadais, pažvelgusi į atspindį šulinio vandenyje, supratote, kuo būsite.
– Pašaukimą vaidinti pajutau vaikystėje. Mama pastebėjo mano polinkius ir padrąsino siekti savo tikslo. Šešiolikos metų pradėjau lankyti Ukmergės Profsąjungos rūmų dramos būrelį, kuriam vadovavo mano rusų kalbos mokytoja aktorė Olga Kupstienė, aktoriaus ir režisieriaus Aleksandro Kupsto žmona.
Ukmergėje prie savo namų, Liepų alėjoje, turėjome labai gilų, 22 rentinių, šulinį, iš kurio kasdien semdavome vandenį. Kodėl vieną rytą, priėjusi prie šulinio ir pažvelgusi gilyn, pajutau, kad būsiu aktorė – nežinau. Tik prisimenu aiškią nuojautą, vėliau virtusią tvirtu apsisprendimu – studijuosiu aktorinį meną. Ir, žinoma, svajojau apie menininkų Meką – Paryžių.
– Papasakokite apie studijas Maskvoje. Kaip atrodė tuometis Valstybinis teatro institutas – GITIS'as?
– Lietuvių kursui vadovavo Dailės teatro aktoriai Vasilijus Orlovas ir Grigorijus Konskis, teatro pedagogė Marija Orlova. Tuomet GITIS'e buvo estų, kazachų, turkmenų tautinių grupių. Kai atvykome į Maskvą, instituto koridoriuose girdėjome šnibždantis: „Zapad prijechal“ (liet. „Vakarai atvažiavo“).
Apgyvendino mus bendrabutyje – viename kambaryje net 11 žmonių. Bet mes sutarėme, o ir gyvenimo sąlygos nelabai rūpėjo: dienomis – institute, vakarais žiūrėdavome spektaklius. Po penkerių metų gavome aktorių diplomus ir visas kursas grįžome į Kauną.
– Šešiasdešimt metų scenoje. Daugybę kartų persikūnijote į įvairius personažus – komiškus ir dramatiškus. Ar turite kūrybinį širdies deimantą?
– Mano debiutas – Galčicha spektaklyje „Be kaltės kaltieji“ (pagal A.Ostrovskį). Buvau 25-erių, o vaidinau suvargusią senutę. Režisierius Romualdas Juknevičius liko patenkintas mano darbu. Tokios akimirkos nepasimiršta.
Suskaičiavau 88 vaidmenis teatre. Dar teko filmuotis kine, televizijos spektakliuose, serialuose, humoro laidose. Taigi apytikriai sukūriau apie šimtą vaidmenų. Įspūdingas skaičius, tiesa?
Vaidmenų būta įvairiausių: komiškų, tragiškų, netgi vyriškų. Tačiau kiekvienas personažas sukurtas nuoširdžiai ir atsakingai. Todėl neskirstau vaidmenų į pagrindinius ir epizodinius. Mano įkūnyta motušė Bejard spektaklyje „Ilga Kalėdų vakarienė“ scenoje buvo vos 10 min. Užtat kokių! Per šeštadalį valandos reikėjo įkūnyti žmogaus vienatvę, atskleisti meilę žmogui, kurio jau nėra šalia, o personažo išėjimą iš scenos sutapatinti su egzistenciniu pasitraukimu į nebūtį.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Magdalenos vaidmuo filme „Benjaminas Kordušas“ (1986 m.) |
Žiūrovai tikriausiai geriau prisimena mano Uršulę iš „Baltaragio malūno“ ar Izoldą iš „Šventežerio“, galbūt Juokdarį iš „Dvyliktosios nakties“ arba Bekampienę iš „Amerikos pirtyje“. Tačiau man brangūs ir tie personažai, kurie blykstelėjo trumpai, bet suteikė daug džiugių ir prasmingų kūrybinių akimirkų, pavyzdžiui, Beatričė iš „Meilė, džiazas ir velnias“ arba Auklė iš „Antigonė Sibire“.
– Ar jau suvaidinote savo svajonių vaidmenį?
– Dėkoju likimui ir dangui už suteiktą galimybę vaidinti. Ir sau. Už tai, kad tą šansą išnaudojau. Svajonių vaidmuo? Tikriausiai tokio nebuvo. Kiekvienu persikūnijimu stengiausi pradžiuginti žiūrovus. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, o scenoje kuriu įvairiausius vaidmenis. Be abejo, visuose personažuose yra dalelė mano gyvenimo – juk aš juos sukūriau, ne jie mane.
– Jūsų vyras – šviesios atminties aktorius Vytautas Eidukaitis. Ar nebuvo ankšta dviem asmenybėms po vienu stogu?
– Mus jungė ir namai, ir kūryba. Jau diplominiame darbe vaidinome vyrą ir žmoną Pritykinus (M.Gorkio „Barbaruose“). Vėliau – spektaklis „Visada tas pats“. Čia sukūrėme dviejų žmonių pasakojimą apie gyvenimą, meilę ir ištikimybę. Didžiausias smagumas buvo vaidinti kartu. Ir į repeticijas kartu eidavome, ir pasitarti galėdavome, o vykdami į gastroles, ir dukras kartu pasiimdavome.
Paskutinis mūsų bendras darbas – nykštukai „Bilbe Beginse“ (pagal Dž.T.T.Tolkino apysaką). Vytautas tuomet labai džiaugėsi, kad galime vaidinti vaikams, nes jau buvome sulaukę anūkų.
Gyvenime esu šiek tiek santūresnė nei scenoje. Užtat Vytautas tryško humoro jausmu ir šnekumu. Jis gebėjo prajuokinti netikėčiausiose situacijose. Ir nors jo pasakojamas istorijas girdėdavau ne pirmą kartą, juokdavausi iš naujo kartu su visais.
Tikriausiai todėl, kad su Vytautu, o dažnai ir su visa šeima, būdavome kartu, ta riba teatro ir namų buvo išnykusi, išsitrynusi. Ir šiandien namuose neužsisėdžiu, bet ir teatre per ilgai neužsibūnu. Nes vis dar vaidinu dviejuose spektakliuose.
– Serialas „Giminės. Po dvidešimties metų“. Koks jausmas susitikti su „giminėmis“ po tokios ilgos pauzės?
– Nereikia jokių kabučių! Mes iš tikrųjų jaučiamės kaip giminės. Juk nuo studijų laikų pažįstame vieni kitus, matėme, kaip auga mūsų vaikai ir anūkai. „Giminių“ filmavimo aikštelėje labai šilta, jauki atmosfera, dirba kūrybinga komanda. Dirbame be skubos ir įtampos – tai didelis komfortas.
– Spinduliuojate meile gyvenimui. Rodos, ir vargo nebuvo...
– Gyvenimas – margas lyg genys. O kaip gi kitaip? Labai myliu ir branginu mane supančius žmones. Pirmiausia, savo dukras. Nors jos nepanoro tapti aktorėmis, bet užaugo teatre. Nuo mažumės žiūrėjo visus spektaklius, kuriuose mudu su vyru vaidinome, ir atmintinai mokėjo mūsų sukurtų personažų tekstus.
Vyresnioji dukra Vyta, baigusi studijas, sukūrė šeimą ir išvyko į Kretingą. Aušra liko su mumis. Po tėvelio mirties, Aušra padeda man tęsti kūrybinę veiklą, vaidinti teatre, dalyvauti renginiuose, filmuotis. Be dukros nebūčiau galėjusi tiek visko padaryti. Bet Aušra tą patį sako apie savo seserį – esą be Vytos nieko nebūtų suspėjusi.
Mūsų šeima – lyg tvirtas kumštis. Vieninga ir draugiška. Ir labai didelė. Dukros, vaikaičiai, provaikaičiai, žento artimieji, anūkų žmonos ir jų tėveliai – tai žmonės, su kuriais susitinku šeimos šventėse ir sulaukiu pagalbos kasdieniniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad aplinkui tiek daug gerų žmonių. Dėl to aš niekada nesu vieniša.
