Kūrybinio kelio pradžia – Lietuvoje
B.Šacą (1866-1932) galima pavadinti tikru pasaulio piliečiu. Gimtuosiuose Varniuose jis neužsibuvo: išvyko studijuoti į Vilnių, tuomet į Varšuvą, galiausiai – į Paryžių. Gavęs Bulgarijos karališkųjų rūmų kvietimą dešimtmetį darbavosi Sofijoje, o sulaukęs keturiasdešimties nepabijojo darkart pradėti gyvenimo nuo pradžių ir įgyvendinti kiekvieno sionisto svajonę – įsikurti Izraelio žemėje.
B.Šacas, dar žinomas kaip Šlomo Zalmanas Dovas Baruchas, gimė religingų Lietuvos žydų šeimoje. Nors tėvai norėjo, kad vaikinas taptų rabinu, studijos ješivoje pasirodė esančios ne jam. Apie šį laikotarpį B.Šacas savo autobiografijoje rašė taip: „...kad ir kiek mėginau negalvoti apie dalykus, kurie skatina daryti nuodėmes, jie ateidavo į mano mintis... Tada aš pradėjau piešti ir mėgti žmonių portretus. Ir šiandien juose randu įdomiausios medžiagos menui...“). Norėdamas lavinti savo talentą, B.Šacas įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą. Tuo pat metu jis įsitraukė į grupės Hovevei Zion (liet. Siono mylėtojai) veiklą. Sionizmo – žydų grįžimo į istorinę tėvynę – idėjos B.Šacą veikė visą likusį gyvenimą.
Europos didmiesčiuose
1888 metais B.Šacas išvyko į Varšuvą, kur išgarsėjo sukūręs skulptūrą „Hendel“, vaizduojančią skarmaluotą žydų elgetą, kurį menininkas buvo matęs stumdomą vaikų. „Aš dirbau su pranašo ir menininko, kuriančio savo pirmąjį, visą sielą užpildantį darbą, aistra. Troškau parodyti, atverti elgetos – alkio ir šalčio kamuojamo, žmonių elgesio sužeisto žydo sielą; gyvos būtybės, žmogaus sielą, kurią slepia juokingi žydo skarmalai“, – taip skulptūros gimimą apibūdino jos autorius. Gyvendamas Varšuvoje, B.Šacas sukūrė ir garsių to meto asmenybių – sero Mozės Montefiore, Juozapo Ignoto Kraševskio – portretus bareljefe.
Aš dirbau su pranašo ir menininko, kuriančio savo pirmąjį, visą sielą užpildantį darbą, aistra. Troškau parodyti, atverti elgetos – alkio ir šalčio kamuojamo, žmonių elgesio sužeisto žydo sielą; gyvos būtybės, žmogaus sielą, kurią slepia juokingi žydo skarmalai, – taip skulptūros gimimą apibūdino jos autorius
1889 m. B. Šacas trumpam grįžo į Vilnių ir vedė. Po vestuvių jaunavedžiai įsikūrė Paryžiuje. Čia B.Šacas tapybos mokėsi iš Ferdinando Cormono, skulptūros meno – iš Vilniuje gimusio Marko Antokolskio, pas kurį dirbo pameistriu. Norėdamas išlaikyti šeimą, B.Šacas darbavosi ir keramikos fabrike, kur pradėjo vertinti dekoratyvųjį meną.
Paryžiuje B.Šacas kūrė bareljefus, kuriuose įamžino savo mokytoją M.Antokolskį ir kitus to meto veikėjus. Šiuo laikotarpiu gimė ir garsioji (deja, neišlikusi) Matatijo ben Jochanano skulptūra, kuriai menininkas suteikė savo senelio, litvakų rabino, bruožus. II a. pr.m.e. gyvenęs Matatijas, kilęs iš kohenų (šventikų) giminės, pasipriešino įsakymui Jeruzalės Šventykloje garbinti graikų dievus ir jiems aukoti. Jo įkvėpti, žydai sukilo prieš užkariautojus seleukidus, atkovojo ir pašventino pagonių išniekintą Šventyklą – būtent šią pergalę švęsdami Chanuką mini viso pasaulio žydai.
Vis dėlto kaip ir Varšuvoje, taip ir Paryžiuje kylantis menininkas neužsibuvo. B.Šacą traukė nauji iššūkiai ir nauji horizontai, todėl jis nedvejodamas priėmė Bulgarijos princo, sužavėto Matatijo skulptūros išraiškingumo, kvietimą atvykti į Sofiją.
Bulgarijos karališkajame dvare
1895 metais B.Šacas išvyko į Bulgariją, kuri, neseniai išsilaisvinusi iš Otomanų imperijos gniaužtų, siekė per meną stiprinti savo naujai kuriamą nacionalinę tapatybę. B.Šacas su šeima įsikūrė Sofijoje, kur dirbo karališkuoju princo Ferdinando I-ojo skulptoriumi bei tapo vienu iš Bulgarijos menų akademijos įkūrėjų ir dėstytojų. Bulgarijoje pradėjęs pedagoginę veiklą, B.Šacas neapleido ir kūrybos. Jis nulipdė bareljefų, kuriuose įtaigiai atskleidė Bulgarijos karališkosios šeimos narių charakterius. Pagal B.Šaco projektą buvo įrengtas Karūnavimo rūmų ceremonijų salės interjeras, o už skulptūrą „Senos moters biustas“ jis buvo apdovanotas aukso medaliu. Ilgainiui Bulgarijoje sukurtuose B.Šaco darbuose ėmė atsirasti vis daugiau biblinių ir kitokių žydiškų temų, pavyzdžiui, 1903-1904 m. datuojamuose reljefuose jis pavaizdavo tradicinius žydų papročius, kuriuos prisiminė iš vaikystės Lietuvoje.
Pasak paties B.Šaco, „Nacionalinis menas yra tas, kuris kyla iš širdies ir harmoningai dera su tautos širdimi“.
B.Šacą lydėjusi sėkmė buvo tik profesinė – jo šeimyninis gyvenimas nesusiklostė menininko žmonai Eugenijai (Ženiai) užmezgus romaną su Andrėjumi Nikolovu, vienu talentingiausių B. Šaco mokinių, vėliau tapusiu Bulgarijos nacionaliniu skulptoriumi. 1903 m. Borisas ir Eugenija oficialiai išsiskyrė. Iš pradžių sunkiai išgyvenęs išsiskyrimą, netrukus B.Šacas atrado naują įkvėpimo šaltinį ir gyvenimo tikslą – per meną prisidėti prie žydų nacionalinio atgimimo Izraelio žemėje (Palestinoje). Pasak paties B.Šaco, „Nacionalinis menas yra tas, kuris kyla iš širdies ir harmoningai dera su tautos širdimi“.
1903 m. menininkas susitiko su Vengrijos žydu Teodoru Hercliu, šiandien tituluojamu politinio sionizmo tėvu. T.Herclis tikėjo, kad vienintelis priešnuodis prieš Europoje stiprėjantį antisemitizmą yra žydų valstybės įkūrimas. Kupinas jaudulio B.Šacas T.Hercliui pristatė savo idėją Izraelio žemėje įkurti dailės ir amatų mokyklą. Jai menininkas ketino suteikti biblinio menininko Becalelio vardą – būtent Becalelis sukūrė kilnojamą šventyklą, naudotą žydų, pabėgusių nuo vergovės Egipte, kelionių per dykumą metu. 1905 m., T.Hercliui jau mirus, savo idėją apie Becalel įkūrimą B.Šacas pakartojo septintajame Pasauliniame sionistų kongrese. Kongresas idėjai pritarė, tad beliko ją įgyvendinti.
Biblinio Becalelio atgimimas
Sulaukęs kongreso dalyvių palaikymo, B.Šacas netruko visam laikui atsisveikinti su Bulgarija ir atvykti į Jeruzalę, kur 1906 m. atidarė Becalel mokyklą. Tuo metu Jeruzalė priklausė Osmanų imperijai, tačiau viso pasaulio žydai ją laikė savo dvasiniu centru, savo praeitimi ir ateitimi, nes būtent į Jeruzalę turįs ateiti žydų laukiamas mesijas. Sionistai skatino tėvynainius nelaukti dieviško įsikišimo, o atvykus į Izraelio žemę savo pačių pastangomis atkurti žydų valstybę. Becalel gimimas – puikus sionistinių idėjų įgyvendinimo pavyzdys.
Kadangi iš įvairių Europos šalių atvykę studentai kalbėjo skirtingomis kalbomis, Becalel mokykloje jie studijavo ne tik meno dalykus, bet ir hebrajų kalbą, kurią dėstyti buvo pakviestas litvakas Eliezeris Ben Jehuda – šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvas, sukūręs tokius hebrajiškus naujadarus kaip „traukinys“, „laikraštis“ ir „ledai“. Greta mokyklos buvo įkurtos dirbtuvės, kuriose veikė kilimų gamybos, medžio drožinėjimo, sidabro, pintų baldų, litografijos ir kiti departamentai.
Jo gyvenimą galima apibūdinti paties menininko žodžiais: „Į meną žiūrėjau kaip į šventyklą, į menininkus – kaip į šventikus. Svajojau tapti vyriausiuoju šventiku, patarnaujančiu šventajam menui...“
Ypač sėkmingas buvo sidabrakalystės departamentas, kuriame dirbo daugiausia iš Jemeno kilę žydai. Jemeno žydų bendruomenėje darbas su tauriaisiais metalais neretai būdavo perduodamas iš kartos į kartą, tad ilgaamžes tradicijas ir patirtį sukaupę Jemeno sidabrakaliai buvo itin vertinami. Becalel kūrė ir plakatus, skatinusius imigruoti į Izraelio žemę. Juose buvo populiaru vaizduoti „naująjį žydą“ – fiziškai stiprų, saulėje įdegusį, istorinės tėvynės žemę dirbantį pionerių.
Nors B.Šacas siekė kurti šiuolaikinį žydų meną, jo vadovaujamos mokyklos stilius išliko gana konservatyvus. Vaizduodama biblines ar sionistines temas, Becalel mokykla derino realizmo stilistiką, secesijos (art nouveau) meninės raiškos priemones ir Oriento ornamentus, taip apjungdama Europos ir Rytų kraštų meną. Trečiajame dešimtmetyje dalis studentų ėmė maištauti prieš mokyklos konservatyvumą, o po B. Šaco mirties visiškai apleido tradicines formas ir sionistinių idėjų raišką, atsiverdami šiuolaikinio meno tendencijoms.
Boriso Šaco palikimas
Antrojo pasaulinio karo metais Becalel patyrė didelių finansinių sunkumų, o mokyklos įkūrėją osmanai ištrėmė į Galilėjos regioną. Čia B.Šacas parašė futuristinę knygą apie Jeruzalę 2018-aisiais, pavadintą „Atstatyta Jeruzalė“. 1929 m. Becalel mokykla buvo laikinai uždaryta, o 1932 m. lėšų rinkimo kampanijos JAV metu B. Šacas netikėtai mirė. Jo gyvenimą galima apibūdinti paties menininko žodžiais: „Į meną žiūrėjau kaip į šventyklą, į menininkus – kaip į šventikus. Svajojau tapti vyriausiuoju šventiku, patarnaujančiu šventajam menui...“
B.Šacas yra palaidotas Jeruzalės Alyvų kalno kapinėse. Jį pergyveno antroji žmona, meno kritikė Olga ir vaikai Becalelis ir Zohara, taip pat tapę pripažintais menininkais. Nors B.Šaco įkurta mokykla per šimtą dešimt veiklos metų patyrė tiek pakilimų, tiek nuosmukių, šiandien tai – pasauliniu lygiu pripažįstama akademinė institucija, kurioje menus ir dizainą studijuoja daugiau nei 2000 studentų. Becalel mokykla, įkurta drąsios Boriso Šaco vizijos ir ištikimybės sionistiniams idealams dėka, ilgainiui tapo tikra menininkų kalve, Izraeliui padovanojusia ne vieną pasaulinio garso menininką.
Parengta pagal dr. Vilmos Gradinskaitės sudarytą knygą „Litvakų dailė privačiose kolekcijose“, dr. Dalios Manor knygą „Art in Zion: The Genesis of Modern National Art in Jewish Palestine“ ir Šacų namų Jeruzalėje tinklalapį www.schatz.co.il.
