Kalbėdamas apie būsimąjį debiutą Lietuvoje B.Lagaerto sako nenorintis per daug analizuoti spektaklio.
„Mano užduotis yra jį sukurti, o žiūrovui – priimti, interpretuoti ir vertinti. Vienos pagrindinės temos ar tikslios žinutės neturėjimas ir yra kūrinio pranešimas. Aš vengiu sukonkretinti detales, nes toks menas man primena pamokslavimą“, – teigė kūrėjas.
– Ko tikėtis žiūrovui? Kas spektaklyje sukels „deginančią trintį“?
– Spektaklis gausus vaizdų ir vaizdinių, kuriuose kiekvienas galės išskaityti savas prasmes. Tai bus garso ir vaizdo patirtis, tad ir prasmių nereikėtų ieškoti spektaklio struktūroje. Prasmes kviečiama kurti publika, asmeniškai ir betarpiškai interpretuodama vaizdus.
Žmogus visais laikais kovojo dėl teritorijos – tiek asmeniškai, tiek socialine, tiek politine prasme. Kova dėl teritorijos yra nesibaigianti, kaip, beje, ir dėl daiktų, kurie tampa mūsų fetišo objektais. Meilė ir neapykanta – čia taip pat daug trinties.
– Muzika spektakliui gimė kompozitoriui stebint repeticijas.
– Taip, muziką spektakliui gyvai ir betarpiškai bendradarbiaudamas su manimi ir šokėjais kuria belgų muzikantas Feliksas Machtelinckxas, grupės „Tin Fingers and White Dress“ vadovas. Jo muzika apima stilius nuo 80-ųjų sintetinio popso iki elektronikos.
Garso takelis bus ir romantiškas, ir tuo pat metu niūrus, ir labai intensyvus, leisiantis išsiskleisti šokėjų fiziškumui.
Feliksas žaidžia savo balsu taip, kad žodžiai būtų tarsi apvelti, nebūtų tiksliai suprantami. Mes siekėme melodinio „vaibo“, užuot perteikę prasmę per tekstą. Tiesa, kai kurios muzikinės dalys pakankamai akivaizdžiai atspindi tai, kas vyksta scenoje, kitos – priešingai, kontrastuoja.
– Butaforija šokio spektakliuose greičiau išimtis, nei taisyklė. Scenoje rekvizito neįprastai daug. Kodėl?
– Kiekvieną kartą išvydus šokį scenoje, jūs kaip žiūrovai esate priversti save perlaužti ir priimti scenoje staiga atsirandantį judesį. Būdamas publikos dalimi, neretai turiu problemų dėl to, kad negaliu priimti to, kas vyksta scenoje, nes nėra nieko, kas sietų vyksmą su pasauliu.
Naudodamiesi daiktais, mes turime galimybę sudominti auditoriją, nes jie atpažįstami, kiekvieną dieną naudojami, tad atpažįstami pagal formą, spalvą, kvapą, pojūtį, tekstūrą, kelia tam tikras asociacijas.
– Ką naujo patyrėte ar atradote kaip kūrėjas dirbdamas su „Auros“ trupe?
– „Aura“ šokėjai valdo tam tikras technikas, kurių aš pats nevaldau, tačiau kurias per juos galiu naudoti. Buvo įdomu stebėti, kaip mano viziją įtakojo „Auros“ šokėjų stiliai ir meninės spalvos.
Daug kalbėjome su jais apie spektaklio turinį. Daugelis choreografų prašo savo šokėjų sukurti medžiagą, bet niekada neprašo apmąstyti to, ką sukūrė. Mes tai darome. Tokiu būdu šokėjai gali pripildyti kūnus turiniu, suprasdami, iš kur jis atėjo.
Taip pat daug improvizuojame skirtingomis temomis, kas suteikia mums galimybę įtraukti į kūrybą pasąmonines asmenines patirtis. Tai, kaip kiekvienas žmogus išreiškia tą patį dalyką, šiuo atveju, per judesį, yra asmenybės pasireiškimas. Aš bandau išryškinti šiuos bruožus, užuot bandęs juos paslėpti.
Daugelis choreografų prašo savo šokėjų sukurti medžiagą, bet niekada neprašo apmąstyti to, ką sukūrė.
– Savęs nesaistote išskirtinai su šokiu, nors dirbate „Peeping Tom“ šokio kompanijoje. Kodėl?
– Aš išreiškiu savo idėjas šokiu, tačiau šokis nėra vienintelis būdas tai padaryti. Rene Magritte buvo menininkas ir filosofas, nusprendęs, kad tapyba yra geriausias būdas įgyvendinti idėjas. Jei nebūčiau susidūręs su šokiu, būčiau panaudojęs bet kurią kitą mediją, kuri leistų vizualizuoti mano idėjas.
Be to, šokis turi savo ribas. Štai kodėl aš naudojuosi teatru ir kitomis priemonėmis, leidžiančiomis užpildyti vienas ar kitas šokio „spragas“.
– Kokias vertingas patirtis įgijote dirbdami su „Peeping Tom“?
– Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos išmokau, yra meninis metodas, kurį sukūrė Peephas Tomas. Kuomet pradėjau šokėjo karjerą, turėjau aibes minčių, bet nežinojau, ką su jomis daryti. Dabar žinau.
Ir dabar, dirbdamas kaip choreografas, aš stengiuosi patobulinti dalykus, kurių man trūko pačiam būnant šokėju. „Peeping Tom“ suteikė galimybę man kaip atlikėjui pasitelkti savo kolegas scenų, vaizdų, choreografijos kūrime.
Tai reiškia, kad mes, atlikėjai, mokomės materializuoti savo menines vizijas, turėdami visas galimybes turėti „savo kompaniją“, tačiau nejusti jokio spaudimo. „Peeping Tom“ mane paruošė dirbti su kitais kūnais ir protais.
Spektaklio „Deginanti trintis“ premjera – lapkričio 29 dieną 19 val. Kauno kultūros centre.
