Apskritai B.Easthamas yra labai universalus autorius. Karjeros pradžioje jis dirbo su BBC. Metęs žurnalisto darbą viename didžiausių portalų pasaulyje Rytų Londone įkūrė mažytį privatų knygyną bei ėmėsi rašyti prestižiškiausiems kultūriniams leidiniams, kaip antai „ArtReview“, „London Review of Books“, „New York Times“, „Mousse“, „The Times Literary Supplement“, „Fantastic man“, „Acne Paper“ bei „Financial Times“.
„Pradžioje rašiau recenzijas apie knygas ir tik vėliau įnikau į meno kritiką“, – apie savo karjerą pasakojo B.Easthamas ir juokaudamas pridūrė, kad taip atsitiko dėl didesnio meno žurnalų kiekio bei geresnio honoraro. „Visgi dauguma man patinkančių kritikų nėra iš meno pasaulio, turiu omeny, jie nedirbo akademinėje srityje, bet patys kūrė literatūrą. Galima manyti, kad kritinių tekstų rašymas yra pragmatiška veikla, tačiau ji suteikė galimybę rašyti tokiems autoriams, kaip Charles‘is Baudelaire‘as, Guillaume‘as Apollinaire‘as, Émile‘is Zola“, – mąstė pašnekovas.
– Savo paskaitoje išskyrėte du kritikų tipus – saloninius bei viešuosius. Kaip manote, kaip kritikai turėtų rašyti masinėje žiniasklaidoje?
– Šis skirtumas man yra labai svarbus, nes jis puikiai iliustruoja švelnų nesusipratimą dėl meno kritiko vaidmens. Saloninis kritikas rašo menininkams, suteikia jiems atgalinį ryšį, įprastai jis yra stipriai įsitraukęs į meno pasaulį. Tuo metu viešasis kritikas turi atsakomybę kalbėti plačiajai visuomenei, padėti jai suprasti meno kūrinį, apmąstyti jį pasaulinių įvykių, kasdienybės kontekste. Jis pastato save į žiūrovo, kuris nebūtinai yra ekspertas, poziciją.
Pastarojo tipo kritikų šiuo metu yra labai mažai.
Pastarojo tipo kritikų šiuo metu yra labai mažai, todėl daugelis žmonių jaučiasi nusivylę žanru (ir kartais pačiu menu), nes autoriai tiesiog rašo sudėtingai, pernelyg smulkmeniškai. Esu įsitikinęs, kad šis dviejų kritikų tipų išskyrimas saugo tiek pačių menininkų, tiek skaitytojų nervus.
– Būti viešuoju intelektualu nėra lengva.
– Ko gero, tai lengva ir sudėtinga tuo pačiu metu. Meno kritika kalba apie tai, ką reiškia žiūrėti ant sienos kabantį paveikslą, nesvarbu, kuriame amžiuje, XVII ar XXI, jis buvo nutapytas. Ji bando suprasti, ką menas mums pasako, kaip jis yra susijęs su pasauliu, kuriame šiandien gyvename. Pats tekstas tikrai neturi būti sudėtingas, bet negali ir nuolaidžiauti skaitytojams ir mokslininkams. Dažnai manoma, kad visuomenė negali įkirsti sudėtingų idėjų, tačiau taip mąstyti klaidinga. Jeigu kritikas negeba iškomunikuoti reikšmių skaitytojams, vadinasi, nesėkmę patyrė jo darbas, bet ne žmonės. Esu įsitikinęs, kad geriausi kritikai geba šioje sferoje išlaikyti balansą.
– Meno kritikoje svarbią vietą užima ir asmeninis skonis. Kaip apibūdintumėte savąjį?
– Manau, kad apie šį aspektą kalbame labai mažai. Tikėtis, kad kritikas išlaikys transcendentinį objektyvumą, bus nešališkas teisėjas, yra neadekvatu. Šie kriterijai labiau taikytini meno istorikams. Tikrai geras meno kritikas visada leis suprasti savo poziciją, todėl jis privalo išlikti skaidrus, atskleisdamas, koks jo skonis, kokios jo politinės pažiūros ir t.t., ir jokiais būdais neapsimesti objektyvus.
Bet nereikėtų kūrinio suvokti it užkonservuoto kažkokioje laiko kapsulėje.
Na, o į meną žvelgiu su lūkesčiu, kad jis mane ko nors išmokys apie pasaulį. Pasaulį, kuriame jis ir buvo sukurtas. Nesvarbu, kokiame amžiuje paveikslas buvo nutapytas, žiūrėdamas kartais pajaučiu ryšį su man nepažįstama erdve ir laiku, patirtimi, kultūra. Bet nereikėtų kūrinio suvokti it užkonservuoto kažkokioje laiko kapsulėje. Vertėtų bandyti ieškoti sąsajų su savimi bei pasauliu, kuriame gyvename. Štai pažvelkite į Francisco Goya‘os (1746–1828) katastrofinės tapybos seriją, galinčią padėti suprasti konfliktą, pavyzdžiui, Ukrainoje. Taigi visada yra būdų, kaip per meną užmegzti abipusį ryšį su kultūromis ir sąmonėmis. Tai yra savotiškai politinė meno suvokimo prieiga (politinė – tai nereiškia, kad propagadinė ar didaktinė).
– Savo paskaitoje rodėte Pieto Mondriano paveikslą „Composition B (No.II) with Red“, saugomą Tate'o galerijoje Londone. Sakėte, kad tai pirmasis paveikslas, į kurį žiūrėdamas pajutote katarsį?
– Užaugau šeimoje, kurioje nebuvo aktyviai domimasi menu. Gyvenome mažame miestelyje, tad vaikščiojimas į muziejus nebuvo mūsų kasdienybės dalis. Man vaikystėje tai atrodė kaip visiškai kitas, paslapčių kupinas pasaulis didžiuosiuose miestuose. Pirmą kartą į Tate‘o galerija nuėjau būdamas maždaug 16-os. Didžiosios dalies darbų nesupratau, nes paprasčiausiai neturėjau tam įrankių, bet mane prikaustė būtent šis P.Mondriano darbas – paprastutė geometrinė kompozicija.
Pradžioje niekaip negalėjau suprasti, kodėl ši drobė man taip įsirėžė. Iš tikrųjų „Composition B (No.II) with Red“ yra sudėtingas modernizmo abstrakcijos darbas, suveikęs revoliucingai, mat buvo neįtikėtinai intelektualiai paprastas, elegantiškas ir aiškus. Jame kalbama apie kraštutinį reikšmės nuredukavimą, kas man ypač imponavo.
Ilgainiui supratau, kad rašydamas meno kritiką neįtikėtinai daug sužinojau apie patį save – kodėl tam tikras darbas man patinka. O jeigu koks šedevras ir nesukelia susižavėjimo, tai nebūtinai reiškia, kad esu neišsilavinęs. Rašant kritinį tekstą tokiam darbui svarbiausia nemeluoti pačiam sau – visuomenėje pripažintas darbas nebūtinai turi patikti. Racionaliai suprantu, kad Markas Rothko yra didis tapytojas, bet stovėdamas prieš jo paveikslus panyru į juos nenoriai, nejaučiu jokio ryšio.
Visgi grįžtant prie to, ką reiškia būti kritiku, tai galima daryti išvadą, kad tai ir nuolatinis savęs, savo įsitikinimų kvestionavimas, ir pasitikėjimas savo mąstymu.
– Kalbate kaip meno kritikos psichoterapeutas.
– Taip! Labai tikslu! Recenzija nėra tiesiog meno pasauliui naudingas dalykas, piršto bedimas į „gerą“ ar „blogą“ darbą, būdas užtikrinti, kad muziejai įsigis talentingo tapytojo paveikslus. Meno kritika – tai savęs ir pasaulio aplink save supratimas. Deja, šiandieniniame pasaulyje erdvės tą daryti vis mažėja, nes visuomenė stipriai poliarizuojasi, todėl tikiu, kad pokalbiai apie meną gali tapti visuomeniniams debatams reikalinga platforma. Meno įtaka yra didelė ir tai suprasdami kai kurie radikaliosios dešinės pažiūrių politikai į meno muziejų vadovų pareigas paskiria sau patogius žmones...
– Esate gerai susipažinęs su Londono bei Niujorko meno lauku. Ar karas Ukrainoje jį pakeitė?
– Kadangi menas visada atliepia tai, kas vyksta pasaulyje, o karas Ukrainoje neįtikėtinai dramatiška situacija, žmonės stipriai pasikeitė. Jie tapo sąmoningesni, mažiau pasitikintys, nerimastingi. Jie ėmė kvestionuoti seniai apmąstytus dalykus.
– Pavyzdžiui?
– Tam tikrus užtikrintumus. Ilgą laiką žmonės turėjo prielaidą, kad Vakarų kapitalizmas laimėjo ir jis nuolatos plečiasi. Tai atsispindėjo ir šiuolaikiniame mene. Per globalumą, prisitaikymą prie rinkos taisyklių, ypač universalias kūrybines idėjas, kurios kartais priminė vienos formos meną.
Mes turime kiek įmanoma atkreipti savo dėmesį į lokalius pasakojimus, tautiškumus, identitetus.
Pastaraisiais metais tai nutrūko ir privertė žmones suprasti, kad šiandieniniame pasaulyje egzistuoja daug skirtingų, konkuruojančių istorijų bei tradicijų, todėl vieno globalaus šiuolaikinio meno konceptas yra neteisingas.
Mes turime kiek įmanoma atkreipti savo dėmesį į lokalius pasakojimus, tautiškumus, identitetus. Todėl pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama ir Rytų Europos, Baltijos šalims, nes viskas yra daug sudėtingiau, fragmentiškiau nei kažkoks vienas hegemoninis blokas, kurį turime dekolonizuoti. Karas Ukrainoje iš tiesų išjudino tai, kaip menininkai mąsto ir kuria.
Galiausiai Niujorke, Londone ir Berlyne šiuo metu labai padaugėjo Ukrainos menininkų parodų. Iš institucijų jaučiama viltis, kad galbūt pavyks suprasti bei populiarinti ukrainiečių meną, jų identitetą. Visai neseniai Niujorke žmonės galėjo apsilankyti nuostabaus Ukrainos menininko Nikitos Kadano parodoje.
– Kokias dar tendencijas pastebite Londono ir Niujorko mene?
– Manau, kad pastaraisiais metais šiuose miestuose labai ryškėja meno dekolonizacija. Sakyčiau, kad ji prasidėjo nuo „Black Lives Matter“ protestų bei diskusijų apie tai, kas saugoma muziejų kolekcijose. Pavyzdžiui, ar britų muziejus turi teisę laikyti senovės Graikijos marmurą ar kitus artefaktus iš viso pasaulio... Iš esmės taip būti neturėtų. Todėl šiandien muziejai stengiasi eksponuoti kiek įmanoma daugiau skirtingų darbų ne tik iš Europos ir Amerikos bei priminti, kad šiuolaikinis menas nėra viena universali idėja.
– Pabaigai – jeigu turėtumėte visas galimybes pasaulyje, su kuo norėtumėte išgerti kavos?
– Su šiuo žmogumi jau esu gėręs kavą ir tai buvo viena įsimintiniausių patirčių mano gyvenime. Tai buvo Jonas Mekas, su kuriuo susitikau keleri metai prieš jam mirštant. Jis yra ir puikus menininkas, ir nuostabus žmogus.
