Paskutinės akcijos dienos! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Britų meno žvaigždė Nidoje pamatė kitą planetą: „Joje gali būti be instrukcijų“

Londone gyvenanti tapytoja ir režisierė Rosalinda Nashashibi, atvykusi į Nidą, pamatė, kad ši vieta galėtų tapti naujo jos filmo „Džinsinis dangus“ erdve. Kuršių nerijos estetika, ypač žiemą, savo tuštuma primena nežemišką planetą, tikina menininkė. Išskirtiniame interviu 15min kalbamės apie tai, kuo džinso medžiaga susijusi su jūra, kodėl jai svarbi intuicija bei ko ji apie žmogiškus santykius išmoko po trejų metų filmavimo.
Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda
Rosalinda Nashashibi / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Suprasti akimirksniu

  • R.Nashashibi gimė 1973 m. Londone palestiniečio ir Šiaurės airės šeimoje, šiuo metu gyvena taip pat Londone;
  • 2017 m. ji buvo nominuota prestižinei Turnerio premijai, tais pačiais metais dalyvavo parodose „documenta 14“ Kaselyje ir Atėnuose, jose taip pat pristatė filmus ir tapybos darbus;
  • 2019 m. ji tapo pirmąja menininke, pakviesta dalyvauti naujai atkurtoje Nacionalinės galerijos rezidencijų programoje Londone.

Kaip anksčiau rašė 15min, „Džinsinis dangus“ – tai pilnametražis filmas, kurį sudaro trys dalys, nufilmuotos per ketverius metus tarp 2018 iki 2021 m. Jis filmuotas Kuršių nerijoje, Edinburge, Londone ir Škotijos salose.

Jame filmavosi pati menininkė, jos vaikai ir draugai, tarp kurių – ir Lietuvos menininkai Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė ir Algirdas Šeškus, taip pat ir Narbutaitės mama Daina Narbutienė, britų menininkas Matthew Shannonas bei rašytoja Rose Bretécher.

Didžiąja dalimi būtent augančios draugystės su jais ir šeimos sampratos permąstymas pastūmėjo R.Nashashibi gilintis į vieną svarbiausių temų naujausioje savo kūryboje – meilę ir tvarių bei palaikančių ryšių kūrimą, ypač tokių, kurie neįsitenka į dviejų žmonių kuriamos šeimos sampratą.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda

Pirmojoje filmo dalyje jo veikėjai diskutuoja apie JAV mokslinės fantastikos rašytojos Ursulos K.Le Guin 1990 m. apsakymą „The Shobies’ Story“, kuriame taip pat tyrinėjama bendruomenės tema – žmonių poreikis burtis į grupes, susikalbėjimo (ne)galimybė bei darbo ir jausmų atskirtis.

Rašydama apie filmo, kuriame jungiasi fikcija ir dienoraščio žanras, pirmąją dalį meno kritikė Quinn Latimer sieja ją Jono Meko ir vėlyvąja Érico Rohmerio kūryba. Ji pastebi, jog šie kūrėjai taip pat buvo atidūs emociniams saitams bei prieraišumui, bendrystės, vietų ir sezonų kaitai, visa tai lydintiems bei įtvirtinantiems papročiams.

Naują personalinę parodą „Monograma“ bei filmą galite pamatyti Radvilų rūmų dailės muziejuje, Vilniuje.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda

– Virš kino salės, kurioje įvyko filmo „Džinsinis dangus“ premjera, užtapėte pavadinimą. Kodėl?

– Kaip ir žiūrovams parodyti studijoje nutapytus paveikslus man lygiai taip pat patinka ir spontaniškas erdvės paženklinimas. Jis parodai suteikia truputį daugiau gyvybės, leidžia pajusti praeitį ir dabartį vienoje vietoje. Be to, esu didelė kino plakatų fanė, tačiau dažnu atveju neturiu laiko jų kurti, tad šis paženklinimas yra savotiškas „Džinsinio dangaus“ plakatas.

– Ar filmui parinkote būdvardį „džinsinis“ dėl jame perteikiamos jūros spalvos?

– Mano požiūriu, ši laisvai atsiradusi asociacija tarp dangaus spalvos ir audinio medžiagos įprasmina filmo atmosferą. „Džinsinis dangus“ ir taip sudarytas iš trijų ilgus pavadinimus bei gilias reikšmes turinčių dalių, tad nebenorėjau sutirštinti istorijos ryškiais žodžiais. Visgi džinsas yra šiurkštus, kasdieniškas, dažniausiai naudojamas darbiniams rūbams, todėl jis puikiai atskleidžia emocinį filmo toną.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda

– Maniau, kad jums, kaip besidominčiai meno istorija, buvo svarbi džinsų istorija.

– Tai visai juokinga, kadangi kitą kartą filmas bus rodomas Nime, Prancūzijoje – tikrojoje džinsinio audinio tėvynėje. Tačiau istorinių sąsajų nesistengiau kurti.

– Deklaruojate, kad jūsų kūrybos varomoji jėga – intuicija. O kaip suderinate tai su žiniomis apie meną?

– Jungtys tarp įgytų žinių ir intuicijos vyksta nuolatos, nes abu dalykai ir yra tai, ką mes žinome bei ką pasakojame per savo kuriamą turinį. Informaciją žmogus kaupia keliuose lygmenyse, pavyzdžiui, intuicija ateina per patirtį, paveldėtą iš tėvų bei protėvių ir užkoduotą kažkur giliai pasąmonėje.

– Kada ėmėte pasitikėti savo intuicija? Galbūt tėvai jus stipriai palaikė, o studijos sustiprino?

– Augdama turėjau labai įvairios patirties su savo tėvais, todėl nebūtinai šis pasitikėjimas ateina iš jų. Veikiau tai ilgainiui atėjęs suvokimas, kokio tipo tapytoja ir režisierė esu. Man tiesiog patinka dirbti su asociacijomis, kurios nebūtinai gali būti logiškai suvokiamos. Dalykai, kuriuos ir taip suprantu, neturi galios išmokyti manęs ko nors naujo. Be kita ko, toks mąstymo būdas labai tinka kino kūrimui, nes istorija yra pasakojama prieš kamerą ir tu, kaip režisierius, negali iki galo visko kontroliuoti. Tiesa, atsakymo į šį klausimą aš nežinau (juokiasi). Turbūt tai asmenybės dalis, kurios niekas negali atimti? Visgi savo studentams kartais sakau: įsivaizduokite menininką, kuris jums patiems labai patinka, ir būkite juo. Būti savimi, būti tokia menininke, kokia noriu, tai mane veža!

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda

– Įdomu, kai kurie save vadinantys intuityviais menininkais negali būti tokiais pavadinti, nes jie savo intuicijos nekontroliuoja. Iš pirmo žvilgsnio „Džinsinis dangus“ gali pasirodyti itin poetiškas, tačiau jis turi ir aiškią struktūrą.

– Be abejo! Viskas yra apie tuos skirtingus sluoksnius. Intuicija tėra vienas jų. Tačiau norint, kad tarp tavęs ir žiūrovo įvyktų komunikacija, struktūra ypač reikalinga.

– Kodėl darbuojatės su 16 mm kamera?

– Skaitmeninės kameros neturi limito – gali filmuoti tiek, kiek nori. O juostinės neleidžia pernelyg išsiplėsti, užsižaisti su šviesomis, negalima atsukti medžiagos atgal ir ją peržiūrėti. Limituotos galimybės neverčia manęs kvaršinti galvos pernelyg ankstyvais apsisprendimais. Todėl daugiau jėgų lieka susikoncentravimui į momentą, kas atveria naujas gyvenimo dokumentavimo perspektyvas. Tai nėra kažkoks fetišas juostai, tačiau vaizdas juostoje vis tiek yra daug gyvesnis nei skaitmenoje, kurioje viskas plokščia ir subalansuota.

– Vienas iš filmo veikėjų sakė, kad meilė yra istorija. Kokią vietą „Džinsiniame danguje“ užima nostalgija? Kam jums reikalinga vintažinė estetika?

– Mes kalbame, kad meilės istorija yra linijinė, nes leidžiant laiką su savo mylimuoju, o ypač romantiniu, visada kalbama apie pirmą susitikimą, kas atsitiko vėliau. Taip pora kartu pasakoja savo linijinę istoriją ir ja kartu mėgaujasi. Neišvengiamai ateina ir pabaigos jausmas. Visai kitaip veikia bendruomeniška meilė, kurioje linijinė meilė netenka prasmės.

Kalbant apie nostalgiją, tai nesu tikra, ar su šiuo žodžiu jaučiuosi patogiai. Nes juo teigiama, kad dalykai anksčiau buvo geresni, gražesni, prasmingesni. Nesutinku. Mano požiūriu, atėjus toms svarbioms gyvenimo akimirkoms, laiko jausmas išsikristalizuoja, o gal net sustoja. Man svarbu užfiksuoti tai, kas vyksta dabar ir kur šio momento prasmingumas.

– Kodėl jūs esate taip labai susidomėjusi laiko dimensija?

– Mane domina skirtingi laiko tipai bei tai, kaip žmonės skirtingai jį jaučia. Jis toks elastiškas... Netgi šio interviu metu saulės šviesa kambaryje kelis kartus pakeitė kryptį. Nauja šviesa – naujas momentas. Visgi laikas nėra atskirtinas nuo erdvės, patirties, jis tarsi viso ko judesys. Netgi tokiame statiškame mene kaip tapyba ieškau judesio jausmo – kur objektas buvo, kur eina.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Rosalindos Nashashibi kūrybos paroda

– Jūsų tapyboje riba tarp primityvumo ir primityvizmo yra labai plona. Kaip aiškinate, kuo naujieji jūsų paveikslai siejasi su tuo, ką režisuojate?

– Tai yra itin platus klausimas, į kurį atsakymo nežinau. Filmai man padeda nagrinėti santykius tarp žmonių, pavyzdžiui, manęs ir mano vaikų, o tapydama gilinuosi į pačią save.

– Ką naujausiame savo filme išmokote apie santykius?

– Filmuodama savo gyvenimo laikotarpį tarp 2018 ir 2022 metų, bandžiau sužinoti, kaip būti ir su savo vaikais, ir su draugais. Tai nėra lengva, nes vaikai nori, kad mama būtų mama. Sakyčiau, kad eksperimentas visai pavyko – mokėmės būti visi kartu ir nepasidalinti į trikampius santykius. Iššūkiu tapo ir tai, kad per filmavimo laikotarpį pakeičiau romantinį partnerį. Tad teko permąstyti, ką reiškia įsitraukti į naujus santykius vėlesniame amžiuje bei turint vaikų. Būnant vieniša mama draugų kompanija yra didžiulis turtas ir šis filmavimo procesas tai dar kartą įrodė.

– Suderinti kūrybą ir gyvenimą nėra lengva. Kaip skirstėte laiką, kad nenukentėtų artimieji ir kartu praleidžiamos atostogos būtų kokybiškos?

– Taip, kai kuriuo požiūriu filmavimas sugadina galimybę būti kartu, kita vertus, mano draugai ir vaikai tapo svarbia filmo dalimi. Jie maitino mane idėjomis. Tikiu, tai dar labiau mus visus suartino – juk aš kūriau jų portretus. Žinoma, kompanijoje kartais norisi neturėti atsakomybių, bet juk bendruomenės taip veikia. Visi turi savo mažytes pareigas.

– Žaidėte kartu – skaitėte eilėraščius, įsivaizdavote, kad namelis Nidoje yra kosminis laivas.

– Būtent! Argi tai nėra nuostabiausias būdas ko nors išmokti?

– Ar Nida ir buvo tas kitas pasaulis, kurį kūrėte referuodama į Ursulos K. Le Guin apsakymą „The Shobies’ Story“?

– Na, pirmiausia į Nidą atvykau tiesiog atostogų, tad apie filmą dar nemąsčiau. Dabar matau, kad šio pusiasalio gamta yra labai dėkinga kuriant mokslinės fantastikos elementus. Ypač žiemą, kuomet Nida yra apledėjusi ir tuščia. Tai yra vieta, kurioje gali būti be instrukcijų.

– Akimirką tikėjausi, kad su tokia aliuzija vienu metu tikrai turėtų pasirodyti koks neoninis ateivis ar nukeliausime į tikrą kosmosą.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arūnas Gelūnas ir Rosalinda Nashashibi
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arūnas Gelūnas ir Rosalinda Nashashibi

– Filme tėra kelios fantastikos elementų turinčios scenos. Pirmojoje Elena dingsta iš kosminio laivo, nusileidusio kitoje planetoje, kuri buvo filmuota pajūryje. Antrojoje vaizduojama, kaip sninga į juodą upę. Pastarasis momentas buvo vienintelė nuorodą į kosmosą. Pažymėtina, kad tai nėra tiesioginė jo imitacija, bet viso labo apibūdinimas, nuoroda, kur nejudančioje juodybėje sklando balti gabalėliai.

Naują personalinę parodą „Monograma“ bei filmą galite pamatyti Radvilų rūmų dailės muziejuje, Vilniuje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas