2009 metais profesionalūs breiko šokėjai A. ir R.Gataveckai nustebino televizijos šou „Lietuvos talentai“, o šiemet jie jau pribloškė kaip dailininkai.
Trečiojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS A.Gataveckas buvo išrinktas geriausiu jaunuoju menininku, o žinomas kolekcininkas Viktoras Butkus savo kuriamam Modernaus meno muziejui nupirko visus iki šiol sukurtus menininko projekto „Poveikis“ paveikslus.
Ši sėkmė dailininkui buvo netikėta – iš mugės organizatorių gavęs kvietimą dalyvauti, A.Gataveckas net nežinojo apie čia vykstantį konkursą.
Asmeninio archyvo nuotr./Socialinio meno projekto „Poveikis“, kurį menininkai vykdys dar dvejus metus, pirmieji penki paveikslai |
Tačiau projektas „Poveikis“, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į globos namuose augančius vaikus, sužavėjo ne tik kompetentingus vertintojus, bet ir ARTVILNIUS lankytojus. Sudėtinga technika sukurtus viso ūgio fotorealistinius globos namų auklėtinių portretus menininkas papildo interviu su šiais herojais, leisdamas jiems patiems save suvokti, o kitiems juos pažinti kaip asmenybes.
Šį projektą, kuris bus plėtojamas dar dvejus metus, broliai kuria kartu, todėl ir įvertinimu džiaugiasi abu, sakydami, kad „mūsų gyvenimas – kaip vieno“.
„Pripažinimas veikia dvejopai, nes jis gali sugadinti menininką, leisti jam pasipūsti, galvoti, kad jis – geriausias Lietuvoje. O juk tokie konkursai – kaip gražuolių rinkimai: kita komisija, kita ir gražuolė“, – atsargiai apdovanojimą vertino A.Gataveckas.
Jam pritarė ir brolis R.Gataveckas: „Kai gauni apdovanojimą, nebegali suklysti – nuo šiol viską turi daryti gerai. O juk menininkui būtina klysti, nes jis ieško, eksperimentuoja. Kita vertus, kai gauni apdovanojimą, pajunti, kad kažką darai teisingai.“
„Tik svarbiausia nepradėti galvoti, kad viską darai teisingai, nes tokie dalykai labai įtikina. Gerai, kad brolį turiu, tai jis man su šluota per galvą trenkia...“ – žvilgtelėjęs į dvynį šypsojosi A.Gataveckas.
„Jau šiandien jam truputį pasakiau... Neva neturėjo laiko ir nesuvalgė košės, tai daviau velnių, – juokdamasis išdavė R.Gataveckas. – Duosiu aš tau, „supaškudinai“ košę!“
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algirdas ir Remigijus (kairėje) Gataveckai |
– ARTVILNIUS mugė jums buvo sėkminga ne tik moraliniu, bet ir finansiniu įvertinimu – galėsite košę pakeisti kitais patiekalais...
Remigijus: Mes net ir milijoną laimėję pusryčiams valgysim košę, o pietums – sriubą. Taip mus išauklėjo (šypsosi).
Algirdas: Man daug reiškia, kad nupirko neplanuotus parduoti kūrinius ir jie bus eksponuojami kuriamame Modernaus meno muziejuje. Tačiau visi mano paveikslai buvo pažadėti globos namų vaikams, todėl gautus pinigus atiduosime jiems – tik džiaugiuosi, kad vaikai geranoriški ir sutiko kompensuoti mūsų išlaidas paveikslų rėmams. O jie – labai brangūs!
– Paveikslus kuriate labai neįprasta technika – iš toli jie atrodo kaip fotografija, bet reikalauja ilgo ir sunkaus darbo.
Algirdas: Taip, net gerai išmanantys dailę, patys piešiantys anglimi ar pastele, nelabai supranta mūsų naudojamos
Asmeninio archyvo nuotr./„Ramunė“, 2011, pop., pastelė, sangina, anglis, plaukų lakas, 194x102 cm. |
technikos. Net mūsų mokytojas Arūnas Jonikas, pamatęs pirmąjį piešinį, paklausė, kaip čia padaryta. Aš nustebau. Mano mokytojas ir klausia, kaip čia padaryta! (Juokiasi) Šią techniką atradome natūraliai, ilgai piešdami paprastomis priemonėmis: anglimi, pastele, sangvinu. Tiesiog mes piešiame tiek sluoksnių, kad nebesupranti, kas tai yra.
– Kiek užtrunka sukurti tokį realistinį paveikslą?
Algirdas: Piešdami Ramunę, kuri paveiksle su megztuku, užtrukome tris mėnesius – pradėjome žiemą, o baigėme jau vasarą, dirbome kasdien po penkias valandas. Kitiems paveikslams reikėjo maždaug dviejų mėnesių. Tokia technika ilgai užtrunka išgauti reikiamas spalvas, drabužio klostes, raukšles, šešėlines dėmes.
Remigijus: Tai ir yra koncepcijos dalis. Šiuos paveikslus piešiame Alytuje, globos namuose, ir taip rodome vaikams sudėtingą piešimo procesą – kad sunkūs dalykai greitai nedaromi. Norime, kad tai būtų pavyzdys vaikams, kai jie išeis iš vaikų namų ir turės gyventi savarankiškai.
Algirdas: Aš jokiu būdu nebandau jų mokyti geriau piešti – aš įvedu juos į kūrybinę erdvę, bet nebūtinai meninę. Skatinu juos siekti nebūtinai materialinių gėrybių – galima siekti ir daugiau. Jiems esu kaip vyresnis brolis, į kurį turėtų lygiuotis. Vienas vaikas džiaugėsi: „Oho, aš būsiu legendinis Tauškė, kurį nupiešė legendinis Gataveckas – kaip legendinę Moną Lizą nupiešė legendinis Leonardas da Vinci. (Juokiasi)
Remigijus: Brolis sėkmingai bando atsakyti į klausimą, kuris iškyla dailėtyrininkams: kam taip piešti, jei galima nufotografuoti. Bet fotografija yra trumpalaikis veiksmas, per kurį negali gauti bendravimo. O kai piešiame vaikus, patys ten gyvename – nuolat kalbamės, žaidžiame įvairius žaidimus, šokame breiką. Tai jiems labai svarbu.
– Breikas jūsų gyvenime užima svarbią vietą – esate pelnę ne vieną apdovanojimą, dalyvavę televizijos projekte „Lietuvos talentai“ ir vis dar aktyviai treniruojatės. Kuo jis jus traukia?
Algirdas: Esame gatvės vaikai ir hiphopo kultūrą turime širdyje nuo paauglystės. Šiais laikais atsirado daug hiphoperių mamyčiukų, kurie prabangiai apsirengę lanko hiphopo pamokas ir apsimetinėja hiphoperiais. Bet tai – daugiau vaidyba.
Kai mums buvo septyniolika, per televizijos „Viva“ kanalą pamatėme vaizdo klipų, kuriuose šoka breiką. Pradėjome domėtis, bandyti įvairius triukus, vėliau susiradome Alytaus breiko grupę ir nėrėme į tą terpę.
Šokdavome ant žolės, kaimo plento, akmenų. Buvome pametę galvas, labai užsivedę – dabar tokio užsidegimo pas jaunuosius breikerius nebematau. O juk jie turi tiek medžiagos, yra „Youtube“, daugybė vaizdo klipų!
– Kaip jūsų gyvenime dera dailė ir breikas?
Algirdas: Akademijoje man sako: „Tu studijuoji doktorantūrą, gal mesk tą breiką, ir taip laiko neturi.“ Bet metęs vis tiek nedirbsiu 24 valandas per parą – tada tas dvi laisvas valandas pražiūrėsiu televizorių. Dabar per tą laiką išsikraunu, pamirštu visas problemas ir psichologiškai pailsiu.
Remigijus: O po treniruotės nusiperkame kokių saldumynų, žiūrime filmą ir degraduojame. Ypač po kokių peržiūrų sakome: „Einam prisigerti ir degraduoti.“ Tai reiškia – nusipirksime saldumynų. (Juokiasi)
– Tikrų svaigalų jūs nevartojate?
Remigijus: Ne. Koks mes būtume pavyzdys vaikams, jei gertume ir rūkytume!
– Iš jūsų sklinda stipri teigiama energija, nors gyvenime esate patyrę nelengvų išbandymų. Iš kur semiatės tikėjimo, ryžto, pozityvumo?
– Algirdas: Mums gyvenime padėjo labai daug žmonių – tiek finansiškai, tiek morališkai. Kiti kartais sako, kad Lietuva tokia ar anokia, bet aš taip nepasakyčiau – mes sutikome nesveikai gerų žmonių!
Remigijus: Pavyzdžiui, kai dalyvavome „Lietuvos talentuose“, susipažinome su kitų dalyvių šeima ir labai susidraugavome. Jie iki šiol mus kviečia atvažiuoti, jei kokia problema atsiranda – iš karto puola gelbėti: man čiužinį patogiam miegojimui ant grindų parūpino, nuolat mums veža maistą, daržoves ir braškes, atrodo, tik dėl mūsų augina. Ir tokių žmonių daug!
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algirdas ir Remigijus (kairėje) Gataveckai |
– Kaip svajojate gyventi?
Algirdas: Noriu gyventi iš meno, kad nereikėtų daryti „chaltūrų“.
Remigijus: Ir dar labai norėčiau turėti savo būstą.
– Savo ar bendrą su broliu?
Remigijus: Oi, čia jokio skirtumo. Dabar su draugu trise nuomojamės mažytį kambariuką, kuriame ir miegame, ir kuriame. Ant jo sienų jau nebetelpa žymių Lietuvos dailininkų paveikslai, kuriuos nusipirkome už „chaltūrų“ pinigus. (Šypsosi)
Algirdas: Dar norėčiau studijos palėpėje su langais, kur galėčiau normaliai dirbti. Ir žmonos virtuvėje, kad virtų pietus ir kviestų valgyti. O aš sakyčiau: „Gerai gerai, tuoj, dar nebaigiau.“ (Šypsosi)
Remigijus: Ir tada žmona savo draugei skųstųsi: „Ai, tas kai užsidirba, tai net maistas atšąla!“
Algirdas: Ta draugė klaustų jos: „O tau patinka jo darbai?“ O žmona sakytų: „Ai, nežinau, man tai pačiai nelabai“ (Abu juokiasi)
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Algirdas ir Remigijus (kairėje) Gataveckai |