Muzikantas, praėjusį mėnesį grįžęs po koncertinio turo po Japoniją, mirė savo namuose pietryčių Prancūzijoje.
Praėjusiais metais jam teko atšaukti keletą koncertų dėl lūžusios rankos.
Bet dar penktadienį šis nedidelio ūgio atlikėjas prancūzų televizijai sakė, kad būtų laimingas galėdamas numirti ant scenos, nors švedų kilmės žmona jau prašo užbaigti dainininko karjerą.
„Aš visada einu pirmyn, – sakė atlikėjas, norėjęs kas dieną parašyti po dainą. – Man nėra žingsnio atgal.“
„Aš galiu tik gyventi, ir scenoje aš gyvenu. Aš ten esu laimingas, ir tai matyti“, – pridūrė Ch.Aznavouras.
Dainininkas planavo vėliau šį mėnesį vykti į gastroles. Pirmasis jo koncertas buvo numatytas spalio 26 dieną Briuselyje, o dar po dviejų savaičių – jo gimtajame Paryžiuje.
Užuojautą dėl šios netekties pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, išaukštinęs velionio „unikalų ryškumą“.
„Išdidus prancūzas, vidumi neatsiejamas nuo savo armėniškų šaknų, visame pasaulyje žinomas Charles'is Aznavouras tris kartas lydėjo džiaugsme ir skausme“, – sakė Prancūzijos vadovas.
Armėnijos prezidentas Nikola Pašinianas pavadino jį „nacionaliniu didvyriu“, o Ch.Aznavouro šeima socialiniame tinkle „Facebook“ parašė prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis, kad jo „palikimas gyvuos amžinai“.
Dramatiškas atlikimas
Ch.Aznavouras mokėjo daug kalbų, buvo nepailstantis keliautojas. Dėl dainininko pasaulinės šlovės 1998 metais televizija CNN jam skyrė „Amžiaus scenos artisto“ vardą.
Jis buvo naujos, labai emocingos atlikimo manieros pradininkas, kiekvieną savo dainą paversdavęs „vieno veiksmo spektakliu“.
Anglakalbėse šalyse jis dažnai būdavo vadinamas Prancūzijos Franku Sinatra, tačiau, kitaip nei amerikiečių garsenybė, dainas jis rašydavo pats. Jose Ch.Aznavouras jose dažnai laužydavo tabu, dainuodamas apie santuoką, homoseksualumą, paneigdamas, kad vyrai negali kalbėti apie savo išgyvenimus ir emocijas.
Ironiška yra tai, kad mėgstamiausia Ch.Aznavouro daina „La Boheme“ buvo viena iš vos kelių jo repertuare, kurios autorius buvo ne jis.
Dainininkas, kuris yra pardavęs daugiau kaip 100 mln. įrašų ir kurio tikrasis vardas yra Shahnouras Varinagas Aznavourianas, gimė Paryžiuje 1924 metų gegužės 22 dieną, armėnų imigrantų šeimoje.
Rezistencijos didvyrių šeima
Ch.Aznavouro tėvai iš turkų Osmanų imperijos pabėgo dėl tuomet vykdytų armėnų žudynių ir atvyko į Paryžių, kur laukė vizos vykti į Jungtines Valstijas.
Vizos jie taip ir negavo, tad įsikūrė Prancūzijoje ir rengė pasirodymus, kuriuose nuo pat vaikystės dalyvaudavo Ch.Aznavouras ir jo sesuo.
Po Antrojo pasaulinio karo jis ėmė bendradarbiauti su kita prancūzų legenda Edith Piaf. Kaip jos vadybininkas ir dainų kūrėjas Ch.Aznavouras su E.Piaf gyveno aštuonerius metus ir kartą yra pasakęs, kad matė daug ateinančių ir išeinančių jos meilužių, bet pats tarp jų nebuvęs, nes ji buvusi „ne jo tipo“.
Ch.Aznavouro pirmąjį savo hitą „Sur Ma Vie“ parašė 1956 metais. Po jo sekė vienas populiariausių jo visų laikų kūrinių „Je M'voyais Deja“.
Tačiau tarptautinę šlovę atlikėjui pelnė jo pagrindinis vaidmuo Francois Truffaut 1960 metų filme „Shoot the Piano Player“.
„Išmokau tolerancijos“
Šios šlovės lydimas 1963 metais jis šturmu užkariavo Niujorko koncertų salę „Carnegie Hall“, surengė pasaulinį koncertinį turą, o jo dainas pradėjo dainuoti ir kitos žvaigždės, pradedant Ray Charlesu ir baigiant Liza Minnelli ir Fredu Astaire'u.
Klasikiniu tapęs jo kūrinys „For Me... Formidable“ ir romantiška baladė „She“ pateko į juostos „Noting Hilas“ (Notting Hill) garso takelį.
Tapęs garbaus amžiaus Ch.Aznavouras be galo mėgdavo su savo klausytojais pasijuokti iš savo amžiaus, apsimesdamas, kad klysta arba užmiršta savo dainų žodžius.
„Žinote, esu labai senas, – sakydavo jis. – Pernelyg senas.“
Nors visą gyvenimą aktyviai siekė, kad 1,5 mln. armėnų žudynės būtų pripažintos genocidu, Ch.Aznavouras paskutiniame savo interviu ragino gerbti žmonių ir kultūrų skirtumus.
„Tolerancija yra svarbiausias dalykas“ žmonijai, sakė jis praėjusią savaitę. Būdamas vienu pirmųjų gėjų teisių gynėjų jis taip pat sakė esantis „100 procentų feministas“, nes „vyras visada turėtų pabandyti pasijusti moters vietoje“.
Sudaužytų širdžių ir kenčiančių įsimylėjėlių poetas buvo jau dukart vedęs ir išsiskyręs, kai susitiko savo žmoną švedę Ulla Thorel, su kuria pragyveno pusę amžiaus.
„Pirmą kartą buvau per daug jaunas, antrą – per daug kvailas, o trečią – vedžiau moterį iš visai kitokios kultūros ir išmokau tolerancijos“, – sakė jis.
„Aš iš ugnies, ji iš ledo. Stengėmės, kad būtų gerai“, – sakė šešių vaikų tėvas.
