Pasak Jono Meko, su kuriuo D.Naujokaitį siejo ne tik nuoširdi draugystė, bet ir ypatingi kūrybiniai saitai, šis muzikantas yra genialus perkusijos meistras, pastaruoju metu pradėjęs diriguoti ir kurti muziką. „Jis yra nenormalus! Visiškai užvaldytas savo meno, ir niekas kitas jam nerūpi! Pametęs protą dėl muzikos mūzų, jis eina į priekį nenuspėjamai ir pavojingai, kaip ir visi poetai“, – teigė J.Mekas. Nekantriai laukdami premjeros, su Dalium Naujokaičiu-Nojo kalbamės ne tik apie bendradarbiavimą su Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru, bet ir apie muzikinį gyvenimą Niujorke, apie tai, kaip jis dirba sodininku, puoselėdamas augalus ant dangoraižių stogų, galiausiai apie tai, kas jam yra laisvė ir kodėl jis niekada nevėluoja. Kalbino Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
– Šiuo metu gyveni Niujorke. O iš kur esi kilęs? Kur tavo šaknys?
– Aš vilnietis. Nors mama kilusi iš Raseinių, o tėtis – iš Lukšių, aš gimiau Vilniuje, Jurgio Savickio gatvėje, netoli Lukiškių aikštės.
– Ir kaip tavo kelias pasuko prie muzikos? Kas įkvėpė, paskatino ja domėtis?
– Prie muzikos pasukau per brolį (šviesaus atminimo tapytojas Audrius Naujokaitis (1961–2012) – K. N.), jis vyresnis septyneriais metais. Audrius turėjo juostinį magnetofoną ir patefoną, tad nuolat klausydavom įrašų – man labiausiai patiko tai, kad garsiai (juokiasi). Muzika buvo visokia: The Beatles, The Rolling Stones, Led Zeppelin – daugiausia augau klausydamasis roko. Be to, brolis mušdavo būgnus, kietai taip... Jis grojo mokykloje, buvo sukūręs namų ansamblį ir mane išmokė poros ritmų, tuomet buvau dar labai „jaunas“ – penkerių ar šešerių (juokiasi). Aprengdavo mane kaip nors ypatingai, peruką uždėdavo... Liepdavo dainuoti ir groti. Ir nuo to užkibau...
– Jau tada supratai, kad muzika yra tavo kelias?
– Jaunystėje grodavom su draugais tokiam mūsų kiemo rūsy... Paskiau iš kažkur gavom džiazo muzikos plokštelę, berods, Woody Hermano (amerikiečių džiazo klarnetininkas, saksofonininkas – K. N.). Nuo to pradėjau domėtis džiazu. Kažkas iš draugų sužinojo, kad Tallat-Kelpšos konservatorijoje atidaromas džiazo skyrius. Bičiuliai ėmė įkalbinėti mane būtinai ten stoti. Pabandžiau ir įstojau. Tai štai tokia istorija (juokiasi).
– O kodėl patraukė būtent prie džiazo?
– Aš neapsiriboju tik džiazu, klausau ir domiuosi visokia muzika.
– Esi būgnininkas, perkusininkas. Ar meilė mušamiesiems instrumentams irgi iš brolio paveldėta?
– Taip, pirmas ir pagrindinis skiepas buvo iš brolio (juokiasi).
– Gal turėjai kokių autoritetų, mokytojų ar muzikantų, kuriais žavėjaisi, norėjai būti panašus?
– O, kai buvom dar nedideli – dešimties ar dvylikos metų – eidavom į „Neringą“, prie durų, – klausydavom Petro Vyšniausko kvarteto, vėliau bėgdavom ir į filharmoniją klausytis Viačeslavo Ganelino trio, man tai buvo stebuklas, labai įkvėpė. Paskui, įstojęs į Tallat-Kelpšos konservatoriją, sutikau Juozą Milašių (gitaristas, kompozitorius, performansų autorius – K. N.), Tomą Kutavičių (džiazo pianistas, kompozitorius – K. N.) ir kitus ir pradėjom groti savo avangardą. Tuomet dar veikė legendinis „Lango“ klubas, ten daug grojome, šita patirtis buvo labai naudinga, daug davė. Tuomet tai buvo vienas geriausių muzikos klubų. Vėliau su Juozu Milašium ir Tomu Kutavičium subūrėm savo grupę, darėm savo kompozicijas. Mes trise buvom pagrindiniai grupės nariai, o tuos, kurių mums trūkdavo – vokalistų, klavišininkų ar grojančiųjų pučiamaisiais instrumentais, – pakviesdavom prisijungti.
– Jau beveik tris dešimtmečius gyveni Niujorke. Kaip ten atsidūrei?
– Mano brolis Audrius išvažiavo į Ameriką 1992 metais. O jau 1993 m. atsidūrė Niujorke, čia sutiko Joną Meką, jiedu susidraugavo. Audrius Jonui papasakojo, kad aš groju būgnais, domiuosi džiazu ir visokia kita muzika, davė paklausyti porą mūsų su Juozu Milašium įrašytų eksperimentinės muzikos kompozicijų. Netrukus gavau laišką – iškvietimą iš Jono, parašytą spausdinimo mašinėle, kuriame jis primygtinai teigė, kad turiu atvažiuoti į Niujorką ir susipažinti su Niujorko muzika. Gavau vizą ir 1995 m., būdamas dvidešimt šešerių, išvažiavau keliems mėnesiams. Atvykęs iškart supratau, kad man labai patinka visa ta Niujorko muzika, energija, visas tas menas ir t. t. Ir kažkaip užsibuvau, nutariau pasilikti.
– Ir kaip vyko toji pažintis su vietine muzika: lankėtės klubuose, koncertuose?
– Taip, nuolat eidavom į klubus, koncertus, buvo be galo įdomu sužinoti, kokia muzika skamba Niujorke. Vėliau su menininku ir muzikantu Eugenijum Varkaliu, broliu Audrium, filmininku Julium Ziz ir kitais draugais pradėjom groti „Antologijoje“ („Antologijos“ filmų archyvai, Jono Meko įkurtas filmų muziejus ir kino teatras – K. N.). Visi šitie mano draugai ir brolis buvo neatskiriama „Antologijos“ dalis. Turiu daugybę tais laikais įrašytų kasečių. Esame išleidę du Free Music on Second Street („Antologija“ yra Antrojoje gatvėje) albumus (kompaktines plokšteles).
Jonas mums davė studiją rūsy, kur nuolat grodavom ir įrašinėdavom. Vieną mano solo koncertą „Antilogijoje“ Jonas įrašė į kasetinį magnetofoną ir tą muziką panaudojo trijuose savo filmuose. Jaučiausi pakylėtas, nes man labai patinka J.Meko filmai, pats Jonas man labai svarbus. Jeigu ne jis, nežinau, ar būčiau pasilikęs Niujorke. Mudu su Jonu susidraugavom, mums patikdavo eiti į „Antologiją“ ir žiūrėti filmus – tokius, kokių nerodo tuose įprastuose, regular, kino teatruose: Luis Buñuel’io, Jeano-Luco Godard’o, Kenetho Angerio, Stano Brakhage’o, Jono Meko, Jacko Smitho, brolių Liumjerų (Brothers Lumieres) ir daug daug kitų... Fantastika. Man tiesiog pasisekė atsidurti teisingoj vietoj, teisingu metu ir susitikti su tinkamais žmonėmis.
– Ar tais 1995 m. atvykęs į Niujorką ir pamatęs, išgirdęs, kaip ten atliekamas džiazas, pajutai didžiulį skirtumą tarp to, kas tuomet vyko Lietuvos džiazo padangėje, ir to, kaip, koks džiazas skamba Niujorke?
– Niujorke viskas buvo kitaip – ta laisvė, energija, žmonės... Kalbos beveik nemokėjau, tik šiek tiek, bet įspūdis atvykus buvo stiprus. Mudu su Jonu susidraugavom, pradėjom muzikuoti su mano minėtais draugais, aš atsivežiau būgnus, ėmiau groti keliose grupėse – tiesiog susipažinom su vietiniais muzikantais – viskas vyko labai paprastai, natūraliai. Ėmėm koncertuoti klubuose, ir taip viskas užsisuko.
– O iš karto žinojai, kad nori likti ten ir gyventi?
– Kažkaip pajutau iš karto. Matai, Niujorkas yra pasaulio centras. Ir muzikos, ir meno... Labai patraukė tas įvairumas – ten daug žmonių, daug įvairios muzikos, kasdien kaip grybai dygsta visokie nauji muzikantai ir projektai, atsiranda vis kažkas naujo, tai labai įdomu – stebėti ir dalyvauti. Ir man labai pasisekė, kad sutikau Kenny Wolleseną. Jis labai žymus, fantastiškas muzikantas, irgi būgnininkas, vibrafonistas. Kenny supažindino mane su kitais labai aukšto lygio muzikantais, tarp jų – ir su Jonathonu Haffneriu (pasaulyje žinomas saksofonininkas – K. N.). Kenny buvo subūręs didžiulį ansamblį „Himalayas“. Kartais koncerte ant scenos vienu metu grodavo 160 muzikantų. Šitam mieste jau nuo seno yra susibūrusi savotiška didžiulė Niujorko muzikantų šeimyna. Kenny grojo su Butchu Morrisu (amerikiečių kornetistas, kompozitorius ir dirigentas – K. N.), šis buvo atradęs ir naudojo savo dirigavimo ženklus. Aš taip pat pradėjau groti tame orkestre ir išmokau šiuos dirigavimo ženklus. Vėliau, kai subūriau savo orkestrą, ėmiau naudoti tuos dirigavimo ženklus pats, tačiau įvedžiau ir savų.
– Tiems ženklams batuta reikalinga?
– Reikalinga.
– O tu save labiau laikai vilniečiu ar Niujorko gyventoju?
– Per pusę. Niujorke turiu savo draugų ratą, studiją, koncertus, repeticijas, darbą... Dvi dienas per savaitę dirbu sodininku. Kodėl? Nes man patinka! Ir prisiduriu pinigų. Dirbu ant dangoraižių stogų. Būna, kad ir apačioje dirbam, bet daugiausia ant stogų – penthouse. Ten prižiūrim, sodinam, persodinam, apkarpom augalus. Man labai patinka, tai kaip meditacija. Be to, viršininkas yra mano geras draugas, muzikantas. Todėl mūsų santykiai nėra įprasti viršininko ir pavaldinio. Visada išleidžia, kai turiu važiuot groti kur nors. Be to, sodininku dirbu tik dvi dienas per savaitę, tad nespėja nusibosti (juokiasi). Niujorke aš – kaip rojuj. Dirbu, groju, turiu studiją, grupes ir draugus.
– O kaip atrodo Daliaus diena?
– Įvairiai, skirtingai. Nebūna taip, kad kiekvieną dieną tas pats. Būtų labai neįdomu. Tiesiog darau, ką reikia. Žinau, kur, kada turiu būti, ir pagal tai planuojuosi savo dieną. Niekada nevėluoju. Šito išmokau iš Jono Meko. Jeigu jam reikėdavo būti kur nors, tarkim, šeštą valandą, jis ateidavo be dešimt šešios. Visada anksčiau. Arba gavęs elektroninį laišką, atrašydavo iškart.
– Ko dar išmokai iš Jono?
– O, daugǃ Pavyzdžiui, per rimtai nežiūrėti į viską (juokiasi). Kenny Wollesenas vieną dieną man pasakė tokias tris Niujorko taisykles, kurios būtinos, jeigu nori būti tikras profesionalas: 1) visada pasirodyk laiku; 2) grok, vaidink ar daryk tai, ką darai, 100 procentų. Ne 95, o 100. Ir 3) – nesiremk į nieką kitą, pasikliauk vien savimi ir savo jėgomis, nepermesk atsakomybės kitam, negalvok, kad kitas tave išsuks, pridengs, išspręs... Jei laikausi šitų trijų taisyklių, tuomet viskas būna tvarkoj.
– Kaip, kada gimė „NoJo Airlines“?
– Anksčiau turėjau keletą orkestrų, vienas iš jų buvo orkestrėlis „Untytė“, mes grodavome lietuviškas sutartines, bet atlikdavom jas instrumentais. Pakviesdavom ir dainininkių, bet ne lietuvaičių. Tarp jų būdavo ir amerikiečių, ir prancūzių, buvo viena latvė... Paskui atsirado mano orkestras, kuris vadinosi „NoJo Orchestra“. Visai neseniai, prieš porą metų, per pandemiją, sėdėjau namie, Niujorkas buvo uždarytas, ir sugalvojau internetiniu būdu įrašyti tokį ilgą ilgą gabalą, įtraukdamas į šį sumanymą draugus iš viso pasaulio: Prancūzijos, Brazilijos, Niujorko, Paryžiaus, Vokietijos. Aš pirmas įrašiau būgnų partiją, o jie savo atliekamas partijas „lipdė“ ant viršaus – aš jiems pasakydavau, kas turi būti, kokią minutę. Tuomet dėliojau garsus, balsus ir tekstus kaip mozaiką į vieną visumą. Taip su beveik 50 muzikantų iki šiol tebeįrašinėju ilgą originalią kompoziciją.
Tai didelis darbas, ir šiais 2022 metais darau daug paskutinių įrašų bei suvedimų. Padedant puikiam garso režisieriui Michaelui Colemanui ir garso dizaineriui Juliui Zubavičiui, šis įrašas turėtų pasirodyti dar šių metų rugsėjo pabaigoje. Galvojau, kaip pavadinti šį projektą, ir tada vieną dieną šovė mintis – „NoJo Airlines“. Šiandien jau nelabai atsimenu, kodėl būtent taip. Bet kai įsiklausai, lyg ir išryškėja, kodėl. Vėliau, kai pandemija ėmė blėsti, „Vilnius Jazz“ festivalyje įvyko pirmasis gyvas „NoJo Airlines“ koncertas su vietiniais muzikantais ir Jonathonu Haffneriu.
Paprastai per mūsų pasirodymus vienu metu ant scenos būna daug muzikantų. Štai šią vasarą koncerte Marijampolėje ant scenos vienu metu grojo 43 muzikantai. Performanse „Infinity“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre „NoJo Airlines“ gros mažesne sudėtimi. Kiekvienąkart lankydamasis Lietuvoje sutinku ir atrandu vis naujų muzikantų, su kuriais norėčiau pagroti kartu. „NoJo Airlines“ orkestras – kaip gyvas organizmas. Manau, muzikantai prisijungia prie mano orkestro todėl, kad jiems tiesiog įdomu, ir tai jaučiu ne tik aš, bet ir publika.
– Dažnai žmonės, svarstydami, ar imtis kokio nors naujo projekto, naujos veiklos, randa savotiškų kliuvinių ar pasiteisinimų, kodėl visgi neišdrįsta pradėti. Dažniausiai sako: neturiu laiko arba pinigų. Ką tu apie tai manai? Ko reikia, kad visgi išdrįstum ir pradėtum?
– Nesąmonė (juokiasi)ǃ Manau, reikia noro ir, sakyčiau, savotiško apsėdimo. Kitaip neveikia. Man labai įdomu konstruoti muziką būtent šią akimirką. Nes kiekviena diena, kiekviena akimirka turi kažką savo, ir kai valdai didžiulį orkestrą, konstruoji muziką čia ir dabar, tai veikia.
– O kaip atsirenki žmones, su kuriais groji? Ar jie įsilieja natūraliai?
– Viskas vyksta labai paprastai: man patinka, ir aš klausiu: „Ei, nori groti kartu?“ Na, vienas gali, nori, kitas ne – visaip būna. Žinoma, yra tam tikri kriterijai, nes aš maždaug įsivaizduoju, kiek ir kokių instrumentų, muzikantų reikėtų, ir pagal tai ieškau žmonių, kurie galėtų prisijungti. Visada skambinu geriausiems. Orkestro pagrindą sudaro aukščiausio lygio muzikantai – tikri savo srities profesionalai. O chorą sudaro ne vien tik dainininkai. Yra rašytojų, filosofų, komikų, aktorių ir t. t. Beje, šią vasarą Marijampolėje važiavome į koncertą taksi ir įsišnekėjom su vairuotoju – papasakojau, kad mes grojame, šiandien koncertuosime. Klausiu jo: „Pats gal irgi groji?“ Pagalvojau, kaip būtų įdomu kada nors pakviesti į savo orkestrą pagroti taksistą (juokiasi).
– Kaip paprastai atrodo jūsų orkestro pasirodymas? Ar tai būna vien grojimas, ar esama ir tam tikrų intarpų: skaitymo, performansų ir pan.?
– Niekada nebūna taip, kad tiesiog atsisėdame ir atgrojame tai, kas suplanuota. Jau pats dirigavimas yra savotiškas performansas. O šiaip mūsų pasirodymus dažnai papildo įvairūs skaitymai, poezija, būna net šokio elementų...
– Kaip publika priima jūsų pasirodymus? Ar įtraukiate į muzikinį vyksmą ir žiūrovus?
– Nežinau, kodėl, bet man atrodo, kad publikai patinka. Ir – taip, aš įtraukiu žiūrovus į pasirodymą. Visi pradeda leisti kokius nors garsus (taip nutiko ir per mūsų koncertą Malonny festivalyje Marijampolėje), įvyksta savotiškas kontaktas. Publikai patinka, nes tai visiškai kitoks reiškinys, renginys, nei jie yra pratę matyti, lankytis. Tai visai kitokia patirtis.
Tai visai kitokia patirtis.
– O tau pačiam būtų įdomu groti tradiciniame orkestre? Atlikti sustyguotą, sušukuotą džiazą?
– Nuobodu (juokiasi). Aš turiu savo muzikinių idėjų, kurias noriu įgyvendinti, jaučiu, kas turi būti tuo momentu. Arba pasiruošiam savotišką struktūrą, grojam tam tikras kompozicijas, bet man patinka, kad diriguodamas galiu konstruoti muziką, ir ji skamba taip, lyg būtų užrašyta partitūroje. O groti kaip įprastam akademiniam koncerte man būtų tiesiog neįdomu.
– Kiek laiko jums reikia repetuoti? Iš viso, ar reikia repetuoti?
– Reikia. Bet kartais užtenka ir vieno karto. Geri muzikantai greitai pagauna, ko iš jų noriu. Paprastai pereinam dainas, gabalus, paskui parodau dirigavimo ženklus, ir viskas. Vėliau tai, kas vyksta per koncertą, yra grynai tai, kas gimsta tuo momentu, išskyrus iš anksto numatytas kompozicijas, dainas. Paprastai tik parodau didelį užrašą, kokia bus daina, visi jį mato, ir pradedam. Tarp tų gabaliukų vyksta spontaniškas dirigavimas. Diriguojam aš ir mano geras draugas, fantastiškas muzikantas Jonathonas Haffneris. Jis man labai padėjo organizuojant tuos didžiulius „NoJo Airlines“ koncertus. Be Jonathono viskas būtų kitaip.
– Žodžiu, tai yra niekada daugiau nepasikartojantis įvykis, nes kiekvienąkart pasirodymas būna vis kitoks?
– Taip. Bet tam tikra struktūra yra. Kitaip būtų chaosas. Muzikantai turi žinoti ženklus, suprasti, kas vyksta.
– Kalbant apie bendrą VVMT ir „NoJo Airlines“ projektą, ar tai pirmas tavo bendradarbiavimas su teatru apskritai?
– Kažkada seniai su Juozu Milašium ir Valdu Pranuliu (šviesaus atminimo (1965–2006) aktorius, režisierius, buvęs Vilniaus senamiesčio teatro vadovas – K. N.) dirbom prie spektaklio „Moteris smėlynuose“ pagal Kobo Abę Nacionaliniame dramos teatre. Tačiau ten mes buvome surepetavę viską nuo–iki: tekstą, judesius. Tad čia, Vilniaus mažajame teatre, visiškai nauja, kitokia patirtis.
– Ko laukti žiūrovui, arba ko jūs laukiate iš žiūrovų?
– Nieko (juokiasi). Kartais būna, kad po pasirodymo žiūrovai sako: „Aš nelabai supratau, bet man labai patiko.“ Kaip sako mano geras draugas Kenny Wollesenas (iš tiesų tai pasakė kažkoks filosofas, bet Kenny mėgsta tai kartoti): „Mes girdim ir matom ne ausimis ir akimis, o širdimi.“ Bet taip ir vyksta – visi girdi ir mato širdimi.
– Ką jums apskritai reiškia grojimas Lietuvoje, pabuvimas su savais?
– Man tiesiog įdomu ir apima geras jausmas. Niujorke manęs laukia geri draugai, darbai, grupės ir t. t. Bet lygiai taip pat ir čia. O šiais laikais viskas įmanoma – sėdi į lėktuvą, ir viskas, tu jau vietoJ.Man smagu, gera groti ir Niujorke, ir Lietuvoje, Japonijoje ar dar kur kitur. O Lietuvos muzikantai, tas talentingas ir atviras jaunimėlis, čia man tapo savotiška šeima.
– O ką reiškia teatras tavo gyvenime?
– Na, aš nesu labai didelis žinovas, bet esu matęs tikrai labai gerų, stiprių spektaklių, kurie veikia. Esu matęs ir labai nuobodžių spektaklių. Seniai, dar jaunas buvau. Gal aš kažko nesupratau, bet buvo jau taip nuobodu... Ir išeit negali (juokiasi)ǃ
– O kas tau yra geras teatras?
– Toks, kuris veikia, kaip muzika. Toks, kuris pagauna tave, sužadina emocijas. Beje, mano orkestro pasirodymai taip pat yra teatrališki, tačiau, net gerai nesuprasdamas, kas gi yra tas teatrališkumas, darau viską iš nuojautos. Labai svarbus „NoJo Airlines“ dalyvis yra poetas, menininkas, astrologas, Giordano Bruno žinovas, geras Jono Meko draugas Giuseppe Zevola iš Neapolio. Jis įneša nepaprastai geros energijos, šilumos ir meilės į mūsų koncertus. Kai improvizuojame, visi muzikantai, choristai 100 procentų atsiduoda tam, kas vyksta scenoje. Nes jie negroja „nuzulintos“ kompozicijos, arba tik sau. Jie nepataikauja žiūrovams, bet daro viską 100 proc., kad tai suveiktų. Ir tai jaučia visi.
– O ko tu pats dabar klausaisi? Kokios muzikos? Ar pasikeitė kas nors nuo tų laikų, kai su broliu klausydavot The Beatles, The Rolling Stones ar Led Zeppelin?
– O, dabar klausau visko, labai įvairios muzikos – ir klasikinės, ir modernios, ir roko, ir triukšmo (noise’o).
– Vilniuje neseniai koncertavo Nickas Cave’as. Gal buvai koncerte?
– Taip, buvauǃ Visi grojo 100 procentųǃ Liūdnos tos jo dainos, bet ir jis pats liūdnas, ir dainos geros. Beje, Nickas Cave’as yra Jono Meko fanas. Turiu mūsų draugo Peterio Sempelio darytą nuotrauką, kurioje Nickas Cave’as laiko Jono knygą.
– Pabaigai noriu paklausti, kaip tu reaguoji į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Kadangi ir spektaklyje bus plėtojama režimo tema, gėrio ir blogio kova, kalbama apie laisvę ir tuos, kurie nori viską sutvarkyti, koks tavo požiūris į visa tai? Kiek tu domiesi tuo, kas vyksta? Kiek tai tave liečia?
– Labai domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje, šiuo metu – Ukrainoje. Visada žiūriu žinias, seku įvykius. Manau, karas paveikia visus ir viską. Duok Dieve, kad šita beprotystė baigtųsi!
– Daliau, kas tau yra laisvė?
– Nežinau, kas ta laisvė yra, bet mėgstu viską daryti taip, kaip noriu. Paprastai tas idėjas tiesiog kažkaip nujauti, išmedituoji, susapnuoji, užsirašai... Visa tai kaupiasi, kol pasidaro tiek, kad jau gali surengti koncertą, performansą ir pasidalyti visu tuo su publika. Niekada nebūna taip, kad ateini ir darai bet ką. Nors scenoje mes improvizuojame, visada turim jausti kitą, įdėti į savo atliekamą muziką dalelę savęs, nes instrumentas – tik priemonė, svarbiausias visada yra žmogus. Laisvė man nėra kvailiojimas ar išsidirbinėjimas. Laisvė – kai jautiesi laisvai, man tai – galimybė daryti, ką noriu, realizuoti savo sumanymus nedarant žalos kitam, visada pastebint, matant, girdint, jaučiant kitą. Nedaryti bet ko ir bet kaip. Galbūt tai skamba kaip taisyklių sąvadas. Bet tegu ir skamba.
Spektaklio „Infinity“ premjera – spalio 8, 9, 11, 12 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Bilietus platina bilietai.lt.
