Lietuvos sostinę skersai išilgai išvaikščiojęs, atgaivinęs daugybės jos reliktų atmintį, miestų tyrinėtojas į MIM atkeliavo dėl kelių priežasčių: malonumo dalintis savo žiniomis ir skleisti idėją apie tai, kaip Vilnius galėtų tapti meno galerija.
Apie šią idėją ir Vilniaus galimybes tapti galerija, atviras ir uždaras erdves, sostinės identitetą ir jo pokyčius, atradimus ir praradimus pasakoja D. Pocevičius.
– Jūsų pasirinkta tiek MIM paskaitų, tiek knygų, tiek vedamų ekskursijų tematika tam tikra prasme visada yra labai paprasta, tačiau turite gausų būrį gerbėjų. Kaip jums atrodo, kas juos vilioja tokiais visuotinio šurmulio laikais?
– Ši auditorija yra įdomi: tai yra žingeidūs, alternatyvių šaltinių ieškantys žmonės, kurie nesitenkina tuo, kas yra lengvai prieinama. O kadangi man pačiam nuolat kyla įvairių dvejonių, traukia įvairios alternatyvos ir norisi patikrinti, ar viskas yra taip, kaip dažnai pateikiama, tai tiesiog sutapo mano ir auditorijos poreikiai. Tiesiog toks tokį pritraukė.
– Vilnius kaip meno galerija – tokia visų Jūsų paskaitų tematinė linija. Iš kur atkeliavo ši idėja ir ar ją įmanoma įgyvendinti?
– Idėja gimė visai atsitiktinai Vilniaus klube, uždaroje elito ložėje, kur aš buvau pakviestas juos kuo nors nustebinti. Kai pokalbis pasisuko apie Vilniaus miesto muziejų ir jam reikalingas patalpas, aš pasiūliau neieškoti tų patalpų, o patį miestą paversti muziejumi.
Daug kas tą idėją suprato, nors ji – sunkiai įgyvendinama: juk dar ir žmonių mentalitetas ne toks, kad saugotų reliktus ar meno kūrinius, senos muziejininkystės tradicijos ir kt. Tad kol kas Vilnius kaip meno galerija gali būti tik gražia ateities utopija.
– Kalbėdamas apie Vilnių kaip meno galeriją, iškėlėte įdomią mintį-priešpriešą tarp atvirų ir uždarų meno erdvių. Kaip jūs „naudojatės“ atviromis Vilniaus erdvėmis mums puikiai žinoma, o koks jūsų santykis su uždaromis erdvėmis?
– Reikia nepamiršti, kad Laisvojo universiteto užsiėmimai vykdavo ne tik kavinėse ar auditorijose, bet ir kitose uždarose erdvėse, tokiose kaip meno galerijos. Ar ne prieš uždaras erdves, aš esu už didesnį jų atvirumą.
Štai man visada patikdavo nueiti į vieną tokią grafičiais išpaišytą trijų aukštų laiptinę, kuria buvo galima pereiti iš Jogailos į Vilniaus gatvę. Tai buvo keista ir tuo pačiu maloni vieta, pilna spalvų kokofonijos – tikra spalvų jūra, vandenynas, uraganas! Ir jei anksčiau ten buvo galima patekti surinkus kodą, dabar ši vieta yra užrakinta, nebeprieinama ir išnykusi. O prie jos nykimo greičiausiai prisidėjo ir Kultūros paveldo departamentas, – esą tie grafičiai gadino XIX a. pabaigos interjerą.
– Jei Vilnius būtų žmogus, kaip jį apibūdintumėte?
– Istorijos eigoje Vilnius labai keitėsi, bet vienas visais laikais jam būdingas bruožas buvo provincialumas. Tai sąlygojo ir geografinė padėtis, ir miestiečių negausa. Vilnius visada buvo nedidelis miestas – toks intymus, jaukus kaimas, tik sovietmečiu tapęs didmiesčiu, kurį užpūdo provincijos gyventojai iš kitų miestų ir miestelių. Tad čia nieko keista, kad auga morkos, burokėliai po daugiabučių langais ar džiaustomi skalbiniai lauke kaip kaime.
Kitas Vilniaus bruožas yra snobiškumas. Vilniečiai dažnai save laiko aukštesniais už kitus Lietuvos gyventojus, nors tai tėra nieko neparemtos, viduje susikurtos ambicijos.
Tad jei Vilnius būtų žmogus, jis būtų provincialus snobas. Galbūt tai nėra labai šviesus apibūdinimas, bet tikslus.
– Ar mūsų sostinė sugeba išsaugoti savo identitetą, dvasią ir ar būtina tai daryti?
Prieš gerą dešimtmetį aš buvau griežtas kovotojas už paveldo, senųjų kultūros vertybių išsaugojimą – gulėjau kryžiumi prie kino teatro „Lietuva“ ir daugybės kitų objektų. Tačiau bėgant laikui aš supratau, kad tai yra donkichotiška ir gal net šiek tiek žalinga kova su vėjo malūnais, nes trukdo miestui plėstis pagal to laikmečio dvasią. Kad ir kokia būtų ta miesto plėtra, net jei ji mano požiūriu ir neteisinga, aš turiu ją priimti, nes tai – laikmečio atspindys. Ne aš, o mano vaikai ir anūkai spręs apie jo išliekamąją vertę ir greičiausiai jie irgi bus tokie pat nepatenkinti kaip ir mes šiandien esame nepatenkinti sovietmečiu ar pirmuoju Sąjūdžio dešimtmečiu. Bet ta laikmečio dvasia turi vyrauti ir negalima jai trukdyti. Tik laikas parodys, kas yra vertybė, o kas – ne. O dabar tegul ta stichija siaučia.
– Kurie Vilniaus rajonai, jūsų nuomone, per pastaruosius dešimtmečius labiausiai pasikeitė, o kurie – mažiausiai?
– Visiškai praradę senąjį vaizdą yra Valakampiai. Tarpukariu tai buvo miškas, visiškai neurbanizuota ir nesukultūrina vietovė, toks laukinis parkas. Sovietmečiu Valakampiai tapo poilsio industrijos vieta – specialiai sutvarkytu vilniečių traukos centru. O dabar šis rajonas tapo naujomis turniškėmis – turčių rajonu, kuris išsiplėtė, užsitvėrė tvoromis ir šlagbaumais bei netruks tapti didžiuliu Laurų kvartalu. Tokia yra laikmečio dvasia.
O mažiausiai keičiasi vidutinio amžiaus miegamieji sostinės kvartalai, tokie kaip Lazdynai ar Karoliniškės. Renovacija stringa, gyventojai sensta ir iš kadaise buvusių modernių rajonų jie tampa socialiniais rajonais. Reikėtų kažką su jais daryti, bet tai – politinis klausimas ir sprendimų gali būti labai įvairių.
– Iš jūsų tyrinėjimų matyti, kad Vilnius – labai margaspalvis miestas, tačiau ne visi jį atspindintys laikotarpiai yra tokie pat ryškūs. Ko labiausiai pasigendate tyrinėdamas Vilniaus reliktus?
– Akivaizdu, kad kuo senesnis reliktas, tuo jis retesnis. Vilniuje galima rasti visko, tačiau man nepatinka kitas dalykas – pabrėžtinas kai kurių reliktų ir epochų iškėlimas. Pavyzdžiui, mano supratimu, nelabai pelnytai keliamas barokinio Vilniaus vaizdinys ir mažai skiriama dėmesio klasicizmui, nors abu reprezentaciniai pastatai – Rotušė ir Katedra – yra būtent šios epochos kūriniai. Tam tikra prasme tai yra menotyrininkų ir miesto vaizdo formuotojų kaltė, nes Vilnius yra visoks – baroko jame nėra tiek jau daug.
– Ką reiktų padaryti Vilniaus valdžiai, kad miestas pagaliau taptų ta tikra galerija po atviru dangumi?
– Reikia didinti viešų vietų skaičių ir jų viešumo laipsnį. Vilniuje turėtų atsirasti kuo daugiau viešų vietų, nes pastaruosius 30 metų einama priešinga linkme. Erdvės darosi vis labiau uždaros: jos tampa privačiomis arba jos suteikiamas specialus valstybinis statusas. Jei anksčiau miestą buvo galima pereiti skersai išilgai ne pagrindinėmis gatvėmis, o kiemais ir įvairiausiais užkaboriais, tai to dabar padaryti nebeįmanoma.
Dar vienas svarbus darbas – sustabdyti senų reliktų naikinimą. Negriauti net ir to sovietinio paveldo, bet pakeisti požiūrį – jis juk lygiai tiek pat vertingas, kiek ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldas. Tai yra mūsų istorija, jos neįmanoma išbraukti, kad ir kaip besistengtume. Ir nereikia tų reiktų diferencijuoti – juk koks nors senas parduotuvės užrašas yra tiek pat vertas kaip ir išlikęs užrašas hebrajų kalba.
– Jei reikėtų pristatyti atvykėliui Vilnių vos per keliolika minučių, kur pakviestumėte jį pamatyti ir suprasti, kokia ta mūsų sostinė yra?
– Yra tokių vietų, kurias aš labai mėgstu. Štai iš Ignoto gatvės pradžioje esančio buvusio bernardinių vienuolyno koridoriais per dvejas „slaptas“ dureles kaip paslaptingame mistiniame filme galima patekti į tokį apleistą sodą. Iš vienos pusės tas vienuolynas, iš kitos – Salomėjos Nėries mokykla, griuvėsiai aplinkui... Esi pačioje Senamiesčio širdyje, o aplink matai tarsi po karo apleistą ir pamirštą sodą. O jei ten žydi obelys ir vyšnios, nėra nuostabesnės vietos visame Vilniuje.
