Neseniai pasirodė šios dailėtyrininkės straipsnių rinktinė „Daugiakalbiai peizažai 1971–2021“, kurioje publikuojami svarbiausi R.Jurėnaitės kritikos straipsniai, jos kuruotų parodų dokumentacija, kuri, anot Arūno Gelūno, „sukuria įtaigią ir patrauklią Lietuvos pastarųjų penkių dešimtmečių meno istorijos panoramą“.
Pasak R.Jurėnaitės, nors dailės kritika, o ir apskritai visa kultūra bei humanitarika, Lietuvoje yra atsidūrusi itin sudėtingoje situacijoje, nepaisant to, vis tiek atsiras atkaklių žmonių, kuriems ši knyga, padėta šalia kitų autorių bei institucijų darbų, taps vienu iš fragmentų, leidžiančių susigaudyti tame, kas vyko mūsų dailės gyvenime.
Po šios daugiau nei 600 puslapių knygos sutiktuvių su dailėtyrininke susėdome pasikalbėti apie ankstyvąsias meno patirtis ir kelią į meno istorijos studijas, netikėtai sovietmečiu atsivėrusias keliones į Rytų Vokietiją ir pažintį su draudžiamo meno lobiais, skalsią dailės kritiko duoną bei menotyrininko galią veikti dailės procesus bei meno rinką.
Protinga, kaip Kantas, kad ir su kupra
– Jau daugiau nei penkis dešimtmečius gyvenate menu: rašote tekstus, rengiate parodas, sudarinėjate kolekcijas bei leidinius, skaitote paskaitas ir bendraujate su menininkais. Kokiu vienu žodžiu galėtumėte apibūdinti šią savo patirtį?
– Vienu žodžiu – tai niekaip nepavyktų. Su dailės pasauliu susidūriau nuo pat mažumės, mat gimiau dailininko Eduardo Jurėno šeimoje. Tuomet dailininkų nebuvo tiek daug, kaip dabar, todėl bendravimas tarp jų buvo betarpiškas ir nuolatinis. Dažnai jie rinkdavosi mūsų namuose – tėvai buvo labai svetingi, todėl čia dažnai užsukdavo ne tik vietiniai kūrėjai, tačiau ir svečiai iš tuometinės Sovietų Sąjungos. Neretai tėvai ir patys vykdavo į bičiulių parodų atidarymus, o mane pasiimdavo drauge. Matyt, nuo mažų dienų turėjau polinkį į meną: augau su dviem seserimis, tačiau į parodas dažniausiai veždavosi būtent mane.
Tėvų auklėjime buvo ir dar viena ypatybė, kuri man suveikė kaip tam tikras katalizatorius, vėliau nulėmęs gyvenimo kelio pasirinkimą. Gimtadienio proga mums, vaikams, leisdavo pasirinkti dovaną: šventę su draugais, kokią nors dovaną arba kelionę. Vyriausioji sesuo visuomet rinkdavosi šventę, jauniausioji – dovaną, o aš – kelionę.
Pirmoji ypatingą įspūdį palikusi išvyka buvo sulaukus vos devynerių. Tuomet tėvai mane vieną įsodino į lėktuvą ir išsiuntė į Maskvą.
Pirmoji ypatingą įspūdį palikusi išvyka buvo sulaukus vos devynerių. Tuomet tėvai mane vieną įsodino į lėktuvą ir išsiuntė į Maskvą pas jų pažįstamą menotyrininkę. Ši nepaprastos inteligencijos bei išsilavinimo moteris supažindino mane su senąja Maskvos architektūra, vedžiojo po muziejus ir jų fondus, rodė tai, kas buvo prieinama tik profesionalams bei ekspertams. Tai man paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
– Būtent tai ir nulėmė apsisprendimą vėliau rinktis meno istorijos studijas?
– Neabejotinai tai turėjo labai didelę reikšmę. Tiesa, pradžioje aš svajojau tapti rašytoja. Kaip pasakojo namiškiai, nuo mažų dienų turėjau pasakotojos talentą – prisigalvodavau visokių istorijų ir jas visiems pasakodavau. O jei nieko nebūdavo šalia, pasakodavau jas pati sau... Tad jei būčiau gyvenusi kitokioje šalyje – šalyje be cenzūros – būčiau bandžiusi užsiimti grožine kūryba. Tačiau kadangi gan anksti suvokiau sovietinės sistemos ypatumus, šios idėjos atsisakiau.
Nuo jaunų dienų labai daug skaičiau grožinės literatūros, todėl mažai laiko likdavo mokslams, o tai, be abejo, atsispindėjo ir mano pažymiuose. Tačiau būtent tai man padėjo pramokti kalbų: kai baigdavosi knygos lietuvių kalba, ieškodavau rusiškai, vokiškai arba lenkiškai. Po mokyklos būčiau galėjusi rinktis germanistikos studijas, tačiau niekada nemėgau gramatikos ir taisyklių, o to filologijoje išvengti nebūtų pavykę. Kita vertus, svetima kalba, mano galva, yra labai geras profesijos papildymas, bet ne pagrindinė veikla. Tad ir ši profesija natūraliai atkrito.
Jei būčiau gyvenusi kitokioje šalyje – šalyje be cenzūros – būčiau bandžiusi užsiimti grožine kūryba.
Mane taip pat labai domino psichologija bei filosofija – nieko neverčiama skaičiau Hegelį bei Kantą, tačiau ir tai buvo labiau pomėgis. Beje, savo vaikystės fantazijose svajojau būti tokia protinga, kaip Kantas, o mainais už tai buvau pasirengusi nešioti kuprą (juokiasi).
Mokslams vidurinėje mokykloje einant į pabaigą, dailininkas Jonas Švažas mane pasiėmė į Leningradą, kur dar su keliais dailininkais Ermitaže aplankėme tuomet eksponuotą žymiausių Europos impresionistų parodą. Būtent po šios parodos man nebeliko jokių abejonių, ką turėčiau studijuoti.
Tačiau čia iškilo svarbus praktinis klausimas: tuomet stojant į meno istoriją reikėjo išlaikyti piešimo ir akvarelės egzaminą. Įprastai šias studijas rinkdavosi arba jaunuoliai, baigę Čiurlionio meno mokyklą, arba tie, kurie mokėsi vakarinėje dailės mokykloje šalia Černiachovskio aikštės (dabar – V.Kudirkos aikštė). O aš piešimo praktikos neturėjau – tam visada priešinosi mama. Tačiau stojamiesiems egzaminams artėjant, galiausiai, pasidavė ir ji.
Pirmasis mano mokytojas buvo tėvo bičiulis Leonas Žuklys – ramus, preciziškas žmogus, kuris į pirmąją pamoką atsinešė gipsinę deivės Gatamelatos galvą – glotnią, taisyklingą ir parodė, kaip piešti. Tačiau man nieko nepavyko. Tuomet tėvas pakvietė Joną Mackonį – visišką L.Žuklio priešingybę – spalvingą ir charizmatišką asmenybę. Jis iškart pamatė, kad su Gatamelata nieko nebus ir davė man piešti gipsinę Cezario galvą. Kadangi ji buvo gerokai išraiškingesnė, turinti specifinių bruožų, man sekėsi žymiai geriau. Šitaip po kelių J.Mackonio pamokų, galiausiai man pavyko sėkmingai išlaikyti piešimo egzaminą ir taip prasidėjo mano studijos tuometiniame Vilniaus dailės institute.
Išsiveržti iš tvenkinio
– Stebėtina tai, kad mokydamasi pirmame kurse, 1971 metais, debiutavote kaip dailės kritikė. Sakykite, iš kur turėjote tiek drąsos?
– Labai svarbu tai, kad meno istoriją mes studijavome ne universitete, bet Dailės institute kartu su dailininkais. Juk meno, ypač šiuolaikinio, pažinimui neužtenka vien knygų, reikia gyvo santykio su kūrėjais, taip pat kūrybinio proceso išmanymo ir jo pajautimo.
Dailės kritiko ar menotyrininko darbe labai svarbu yra ne tik tai, ką jis dabar daro, bet ir per metų metus sukaupta patirtis bei išmanymas. Tad vargu ar būčiau galėjusi pradėti rašyti recenzijas taip anksti, jei nebūčiau turėjusi ankstesnės patirties – bendravimo su menininkais tėvų namuose, jų išsakytų vertinimų apie kolegų darbus, parodų lankymo bei knygų skaitymo. Visa tai manyje kaupėsi, brendo, o vėliau pasireiškė recenzijomis bei apžvalginiais straipsniais, paskaitomis ir parodų kuravimu.
Dailės kritiko ar menotyrininko darbe labai svarbu yra ne tik tai, ką jis dabar daro, bet ir per metų metus sukaupta patirtis bei išmanymas.
Žvelgdama į pusę amžiaus savo darbo patirtį, galiu pasakyti, kad man labai daug davė bendravimas su užsienio kolegomis ir diskusijos su jais. Knygos yra svarbu, tačiau kur kas daugiau duoda santykis su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, lankydamasi užsienyje pirmą kartą matomoje parodoje, būdavau priversta spontaniškai reaguoti į kolegų, kuriems toks menas nebuvo jokia naujiena, pasakymus bei replikas. Tai vertė mane pasitempti, greitai mąstyti, improvizuoti. Ir tai visada teikė nepaprastą kūrybinį malonumą, grįžus namo įkvėpdavo daugiau gilintis ir plėsti savo pažinimą.
– Sovietmečiu vakarietiška muzika žmones pasiekdavo radijo bangomis arba plokštelių pavidalu, įdomesnė literatūra – samizdatu ar per rusų kalba leidžiamą žurnalą „Inostranaja literatura“. O kokie anuomet buvo šiuolaikinio Vakarų meno šaltiniai?
– Vakarietiškų meno albumų buvo galima rasti Maskvos ar Leningrado antikvariatuose. Žinoma, jie kainavo nemažus pinigus, tačiau docentas tai laisvai galėjo leisti iš savo algos. Taip pat mano tėtis prenumeravo Lenkijos, Rytų Vokietijos ir net Rumunijos meno žurnalus, kurie buvo gerokai liberalesni nei sovietiniai ir čia galima buvo pamatyti net ir tokių meno krypčių reprodukcijas, kurios Lietuvoje buvo nutylimos.
Įdomu tai, kad su laiku meno apribojimas kito ir pas mus. Pavyzdžiui, mano tėvų kartai nebuvo dėstomi impresionistai ir postimpresionistai – visa, kas iki jų – galima, kas vėliau – draudžiama. Tuo tarpu mano studijų metais nutylima buvo viskas, kas prasidėjo XX amžiaus pradžia – jokios abstrakčios ar šiuolaikinės dailės.
Mano studijų metais nutylima buvo viskas, kas prasidėjo XX amžiaus pradžia – jokios abstrakčios ar šiuolaikinės dailės.
Svarbiu šaltiniu buvo ir parodos Maskvoje bei Leningrade, į kurias nuolatos važiuodavome ar net nuskrisdavome. Įsivaizduokite – galėdavau sau tai leisti net ir iš padidintos stipendijos. Kelioms dienoms apsistojusi pas pažįstamus, vaikščiodavau po muziejų sales ir godžiai tyrinėdavau įvairių laikmečių meną.
Šiuolaikinio meno pažinimui didelės reikšmės turėjo privačios kelionės į Rytų Vokietiją, kurios tapo įmanomos po atsitiktinės pažinties Vilniuje su šios šalies menotyrininkų grupe. Tuomet man buvo vos penkiolika. Šie žmonės domėjosi lietuvių grafika ir norėjo pabendrauti su kūrėjais be oficialaus – saugumo išrūpinto – vertėjo. Šitaip aš ir atsidūriau jų akiratyje. Vertėjavau jų viso vizito metu ir mes taip susibičiuliavome, kad galiausiai jie kasmet mano tėvams rašė laiškus, prašydami išleisti mane pasisvečiuoti pas juos.
Pirmą kartą ten atsidūriau būdama studente, o paskui reguliariai bent mėnesiui važiuodavau kasmet. Man tai buvo tikras rojus. Žmonės, kurie manimi rūpinosi, buvo meno ekspertai, menotyrininkai, o vienas jų – Berlyno muziejų salos generalinio direktoriaus pavaduotojas. Šitokiu būdu man atsivėrė neaprėpiamos galimybės pažinti meno istoriją, net ir tą, sovietinėje Lietuvoje draudžiamą, matyti, kaip jie dirba, aptaria ir rengia parodas bei ekspozicijas, kaip diskutuoja apie meną ir kūrybą.
Man visada buvo įdomiau ką nors nuspręsti pačiai, o ne dirbti su tuo, ką prieš mane jau įvardijo kiti.
Maža to, jie man surengdavo pažintines keliones po Rytų Vokietiją: suorganizuodavo maršrutus, muziejus, nakvynę ir aš keliaudavau ir gerdavau į save šias unikalias meno patirtis, vaizdus bei įspūdžius. Man išties labai pasisekė sutikti nuostabus žmones, kurie nuoširdžiai mane mylėjo ir davė tai, ko aš nebūčiau gavusi tuometinėje Lietuvoje.
– Ar ši netikėtai atsivėrusi galimybė prisiliesti prie šiuolaikinio meno galiausiai ir jus pačią paskatino daugiausia domėtis būtent modernia raiška?
– Man visada buvo įdomiau ką nors nuspręsti pačiai, o ne dirbti su tuo, ką prieš mane jau įvardijo kiti, tuo tarpu tau belieka tik tyrinėti detales. Niekada nebijojau galvoti savo galva, nebijojau klysti, o kartu siekiau profesionalumo. Man buvo svarbu savo intuiciją pagrįsti geru konteksto suvokimu bei teorinėmis žiniomis, pamatyti mūsų menininkus žymiai platesniame meno lauke, iškelti galvą iš to tvenkinio, kuriame tuomet mes visi gyvenome.
Kiek pamenu, tokia buvau nuo pat vaikystės. Vasaromis, kurias leisdavau pas senelius kaime, ramiai galėdavau išsėdėt savaitę, daugių daugiausia, dešimt dienų. O tada močiutė pamatydavo kad jau spirgu, nebeišsėdžiu ir liepdavo seneliui kinkyti arklius ir pavėžėti mane kiek toliau, kad pamatyčiau, kas slypi ten už horizonto...
Mane be galo vilioja galimybė ir pačiai veikti procesus.
Vėliau, būdama užsienyje, visada pasinaudodavau galimybe aplankyti ir senosios dailės parodas, archeologijos muziejus, tačiau pati dirbti norėdavau ir tebenoriu su savo laikmečio menu. Būtent tai man suteikia galimybę apsispręsti pačiai, galvoti savo galva, vertinti ir mąstyti kritiškai, o ne remtis kitų sugalvojimais.
Taip pat mane be galo vilioja galimybė ir pačiai veikti procesus. Juk jei aš pastebiu tam tikrus dalykus, kurių nemato kiti, esu pasiruošusi už juos pakovoti, kad jiems taip pat atsirastų vietos po saule, o jaunas, tačiau dar nežinomas, arba senas, bet primirštas menininkas, taptų matomas.
Honoraras – du puodeliai kavos
– Esate minėjusi, kad sovietmečiu dailės kritika turėjo gerokai didesnę reikšmę nei šiandien – dailininkai šių publikacijų nekantriai laukdavo, diskutuodavo dėl kiekvieno žodžio, o patys tekstai neretai tapdavo kultūros gyvenimo įvykiais. Įdomu, kaip per laiką keitėsi dailės kritika bei požiūris į ją?
– Tiek sovietmečiu, tiek ir dabar dailės kritika rūpėjo ir teberūpi mažai žmonių daliai ir, visų pirma, patiems dailininkams. Esminis skirtumas tarp to laiko ir dabar yra tas, kad anuomet spausdinto žodžio, kaip ir įvykių, buvo gerokai mažiau, todėl visa, kas įdomesnio nutikdavo, būdavo gerokai labiau matoma ir sureikšminama.
To meto spaudoje tokiems tekstams buvo gan ribota vieta, maža to, veikė cenzūra, kuri apie vienus dalykus rašyti leido, o apie kitus – ne. Tiesa, honorarai, kaip ir šiais laikais, už tekstus buvo gan kuklūs: už mažesnį išeidavo du kavos puodeliai. Na, o jei parašydavai didesnį, galėdavai gauti ir kokius devynis rublius. O tai jau buvo šis tas, tad dar kiek pasitaupiusi, jau galėdavau nusipirkti ir bilietą į Maskvą.
Menotyrininkas – tai lėtai subręstanti profesija.
Kaip jau minėjau, dailės kritiko profesijoje reikia gerokai daugiau laiko profesiniams įgūdžiams suformuoti, savitam požiūriui ir kalbai išgryninti. Tai, mano galva, yra arčiau mediko, o ne menininko, profesijos. Galima sakyti, menotyrininkas – tai lėtai subręstanti profesija.
Lygiai taip pat ir norint parašyti išsamią, dalykišką recenziją, reikia ne tik sukaupti žinių bagažą, bet ir tyrinėti kontekstus, pasidomėti įvairiais šaltiniais, galų gale, visam tam rasti laiko. O honorarai už šitokį darbą dabar yra niekiniai. Pasakykite man, kokioje srityje žmogus profesionaliai galėtų dirbti už tokią niekingą sumą? Jokioje. Todėl Lietuvoje dabar ir turime tokią absurdišką situaciją, kai parodos katalogas užsienyje kainuoja daugiau už tavo straipsnį. Visa humanitarinė kultūra mūsų šalyje gyvena tokiomis sąlygomis, kad belieka tik stebėtis, kaip ji iki šiol dar egzistuoja...
Kita vertus, galima sviesti akmenėlį ir į dailės kritikos darželį. Dažnai jų tekstai tėra kritikų bei kritikių nuotaikų bei jausmų išklotinė, o ne informacija apie parodą, kūrinių analizė bei vertinimas. Todėl neretai patys kritikai ir pražudo platesnės visuomenės domėjimąsi savo straipsniais bei apskritai kritika kaip žanru. Juk žmonės, norintys geriau suprasti meno reiškinius bei tendencijas, neturi laiko ir noro irstytis per kritikų jausmų bangas.
Visa humanitarinė kultūra mūsų šalyje gyvena tokiomis sąlygomis, kad belieka tik stebėtis, kaip ji iki šiol dar egzistuoja...
Deja, Lietuvoje turime daug spaudos, tačiau nė vieno leidinio, be kurio negalėtum gyventi. Visko po truputį ir visur tik pusbadžiu. Tuo tarpu žymiai geriau būtų mažiau, tačiau kokybiškiau tiek turinio, tiek ir atlygio autoriams prasme.
O atvykusi į Berlyną, pirma, ką padarau, tai nusiperku spaudos – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Die Welt“ ar kitus. Tai man yra gyvybiškai būtinas poreikis. Ir jei yra įdomiai parašyta, mielai skaitau ne tik straipsnius apie meną, tačiau ir politiką, mokslo atradimus bei mediciną. Tai yra aukščiausio lygio žurnalistika iki kurios mums, deja, dar labai toli.
Parodų karuselė
– Pakalbėkime apie jūsų patirtis rengiant parodas. Kalbant profaniškai, gali susidaryti įspūdis, kad paroda – tai tiesiog tinkamai sukabinti paveikslai ir gražiai išdėlioti objektai. O kaip jūs, kaip profesionalė, žvelgiate į parodos kūrimą? Ar čia egzistuoja kokios mados ar tendencijos?
– Yra gausybė būdų surengti žiūrovų susitikimą su meno kūriniais. Galima padaryti labai prastą konceptualią parodą, lygiai, kaip ir labai gerą tradicinę. Esmė yra ne žanre, o kokybėje.
Dabar Lietuvoje parengiama labai daug parodų. Tiesą sakant, per daug, todėl jos dažniausiai yra iki galo neišbaigtos. Nutinka net ir taip, kad atidaroma didžiulė paroda, tačiau nespėjama parengti katalogo. Tai – nedovanotinas apsileidimas. Mano galva, parodos turėtų būti ruošiamos rūpestingiau, labiau reklamuojamos ir ilgiau rodomos.
Dabar Lietuvoje parengiama labai daug parodų. Tiesą sakant, per daug.
Tuo tarpu dabar jos sukasi tartum nesustojanti karuselė, o keičiamos taip dažnai, kad net profesionalai ne visada spėja apsilankyti. Tai užkerta galimybes sekti procesus, gaudytis įvykiuose bei reiškiniuose, galiausiai atrasti naujus vardus bei kūrinius.
Per savo darbo metus įsitikinau, kad kuo geriau parengta paroda, tuo didesnio dėmesio ir lankomumo ji sulaukia. Tačiau tam būtina kaip reikiant pasukti galvą, įsijausti į kontekstą, suprasti, kuo šiandien gyvena visuomenė. Kartais ekspoziciją galima daryti artumo, kartas kontrasto principu. Žmonės instinktyviai jaučia, kuri paroda padaryta įdomiai, ir jiems net nebūtina būti tos srities specialistais.
O rengti nelankomas parodas man yra neįdomu. Juk jei išvirei sriubos, nori, kad ir kiti ją valgytų su pasimėgavimu. Tad ką jau kalbėti apie parodą... Štai kodėl šiame darbe turi ne tik pati žavėtis tuo, ką rodai, tačiau ir parodyti kitiems, kad ir jie tai pamatytų ir galėtų mėgautis.
Kaip paveikti meno rinką?
– Tačiau menotyrininkai yra ne tik tarpininkai tarp kūrinio ir žiūrovo, tačiau ir tarp menininko bei kolekcininko. Šia prasme būtent jie turi galią vienus kūrėjus ir jų darbus sureikšminti, iškelti ir padaryti perkamus, o kitus – ignoruoti ir tokiu būdu palikti kultūrinio gyvenimo paraštėse. Kaip pati susiduriate su šia savo galia?
– Išties, tokia galimybė egzistuoja. Bet niekas menotyrininkui juk nedraudžia įkurti savo galerijos ir ten prekiauti tuo, kas jam atrodo vertinga. Maža to, reikia pripažinti, kad tai daug labiau apsimoka, nei rašyti tekstus ar dėstyti.
Tačiau net jei dailės kritikas ir neturi galerijos, jis vis tiek tebėra tarpininkas tarp meno kūrinio ir žiūrovo ar meno kolekcininko. Jo tekstai bei vieši pasisakymai veikia tuos, kurie domisi menu: jie skaito kritiko žodžius, diskutuoja su jo požiūriu, įsiklauso į tai, ką jis sako.
Net jei dailės kritikas ir neturi galerijos, jis vis tiek tebėra tarpininkas tarp meno kūrinio ir žiūrovo ar meno kolekcininko.
Esminis dalykas – dailės kritikas turi būti jiems autoritetu. Juk gali rašyti nors ir tekstą per savaitę, bet jei tai neveikia kitų, jei į tavo nuomonę neatsižvelgiama, tai ji ir nedaro jokio poveikio nei meno rinkai, nei dailės procesams. Tos publikacijos gal ir gali lemti kokią premiją, stipendijos skyrimą autoriui, bet kolekcionierių tai absoliučiai neveikia.
– O kas tuomet juos veikia?
– Autoritetingas požiūris ir nuomonė. Tie žmonės turi matyti, kad meno kritikas žino, ką kalba, pats tiki tuo ir jo požiūris per laiką pasitvirtina. Net jei savo laiku jis kalbėjo ne taip ir ne apie tuos, kaip visi kiti, tačiau su metais būtent jo požiūris pasitvirtina ir net tampa visuotine norma.
Štai kodėl meno kritikui būtina turėti akį – matyti ne tik tuos kūrinius, kuriuos jau iškėlė kiti, tačiau ir pačiam iškelti į paviršių ir dėmesio centrą tuos, kurie šiandien yra niekam nežinomi. Tam, be jokios abejonės, reikia ir drąsos bei gebėjimo daiktus matyti kuo platesniame kontekste: kas tame originalaus ir naujo, o gal tai tėra nevykusi kartotė. Ne kiekvienas tai geba pamatyti. Ir apskritai, tokių žmonių maža visur, ne tik Lietuvoje.
Nuostaba – tai prabanga
– Ar lankydamasi parodose pati šiandien dažnai nustembate?
– Dabar jau retai. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyje. Tiesa, ne taip seniai Berlyne lankiausi Beiruto aukso amžiui, skaičiuojamam nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos iki 1975 m., skirtoje parodoje. Ši meno scena man buvo visiškai nežinoma, todėl joje išvydau paveikslų, kurių iki šiol niekada nebuvau mačiusi. Oh, koks tai buvo malonumas...
– Na, o jaunoji karta? Negi ji jūsų niekuo nestebina?
– Deja, jaunoji karta nebeateina su trenksmu, kaip tai būdavo anksčiau. Ir tai taip pat yra visuotinė problema. Nesakau, kad jie nekūrybingi. Ne, tiesiog gyvenimas stipriai pasikeitė ir išlikti mene šiandien yra be galo sudėtinga.
Gyvenimas stipriai pasikeitė ir išlikti mene šiandien yra be galo sudėtinga.
Jauni žmonės nori gyventi ir gyventi dabar, o ne po penkerių ar dešimties metų. Todėl nemažai gabių žmonių pasirenka kitus kelius: reklamą, dizainą ir pan. Žinoma, tai pragmatiška, tačiau tai bent jiems leidžia gyventi oriai.
Tuo tarpu pagalvokime, koks šiandien yra jauno menininko kelias? Baigęs studijas, jis yra priverstas nuomotis studiją, pirkti visas medžiagas, kurios būtinos kūrybai – o tai kainuoja ne taip jau ir mažai. Bet jei tam nėra bent minimalių sąlygų, natūralu, kad mažėja žmonių, kurie prisiima neįtikėtinus vargus bei riziką, nežinodami, pasiseks ar ne.
Nėra paprasta kūryboje atsistoti ant savo kojų. Anksčiau dar buvo galima kažko atsisakyti, dėl meno apriboti save, tačiau dabar ir tokios prabangos jaunimas nebeturi – kol uždirbsi 600 eurų, neliks nei laiko, nei jėgų kūrybai. Maža to, pusę šios sumos reikės atiduoti už dirbtuvės nuomą, tad pragyvenimui liks ne kažin kas.
Kūryba turi būti nuotykis – tiek su jį lydinčiomis duobėmis, tiek ir su sėkmėmis...
O juk kūryba turi būti nuotykis – tiek su jį lydinčiomis duobėmis, tiek ir su sėkmėmis...
Svarbus ir dar vienas, globalus, aspektas. Šiuolaikiniu menu dabar domisi vis daugiau žmonių, žiūrovų skaičiai auga tiek parodose, tiek ir meno mugėse, daugėja privačių muziejų. Maža to, per pastaruosius metus pasaulio aukcionuose apie 20 proc. išaugo šiuolaikinio meno pardavimas – tokių skaičių iki šiol niekada nėra buvę. Šiuolaikinis menas šiandien generuoja milijardines sumas.
Tačiau pažvelgę giliau, pamatytume, kad didžioji dalis finansų yra pasiskirstę tarp gana nedidelio kiekio galerijų, kurios labai brangiai pardavinėja ant bangos esančius menininkus. Disponuodamos protu sunkiai suvokiamomis sumomis, tokios galerijos tampa galingesnės net už muziejus. Tad meno rinka šiandien yra siaubingai iškreipta, o į ją patekti jaunam kūrėjui beprotiškai sudėtinga.
Daugybė dailininkų negali išgyventi iš savo kūrybos, nes pasauliniu mastu susiorientuota pirkti tik pačius brangiausius menininkus.
Dabar daugybė dailininkų negali išgyventi iš savo kūrybos, nes pasauliniu mastu susiorientuota pirkti tik pačius brangiausius menininkus. O juk dar ne taip seniai vietiniai žmonės rėmė savo miesto ar miestelio menininkus pirkdami jų kūrinius ir tai padėjo ne tik menininkams toliau užsiimti kūryba, bet ir iškilti ne vienam klasika šiandien tituluojamam kūrėjui. Šiandien mes neturėtume Edvardo Muncho bei kitų menininkų, jei jų darbų nebūtų pirkę vietiniai gydytojai, mokytojai ir miestelių buržua.
