Būdama beveik 35-erių ji nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja. Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą.
Tuomet ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę.
O.Laing dėmesio centre atsiduria poparto ikona Andy Warholas, tapytojas Edwardas Hopperis, menininkas ir aktyvistas Davidas Wojnarowiczius, dainininkas Klausas Nomi ir Henris Dargeris – niekam nežinomas ligoninės valytojas, kurio kūryba atrasta tik prieš pat jo mirtį, o šiandien yra pristatoma svarbiausiose pasaulio muziejuose.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš O.Laing knygos „Vienišas miestas“, kurioje ji atskleidžia intriguojančių ir mažai žinomų detalių apie šio menininko gyvenimą.
Knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“.
1892 metais Čikagos lūšnynuose gimęs Dargeris neabejotinai gyveno paraštėse. Jo motina mirė nuo karštinės, kai jam buvo ketveri, praėjus vos kelioms dienoms po sesers gimimo. Sesuo iš karto buvo įvaikinta.
Tėvas buvo luošys, tad sulaukęs aštuonerių Henry išsiųstas į katalikiškus berniukų namus, o paskui – į Ilinojaus psichinę negalią turinčių vaikų prieglaudą, ir ten jį pasiekė baisi žinia apie tėvo mirtį.
Būdamas septyniolikos pabėgo, pradėjo dirbti miesto katalikiškose ligoninėse ir ten pradirbo beveik šešis dešimtmečius – vyniojo tvarsčius ir šlavė grindis.
Dargeriui išvykus buto šeimininkas Nathanas Lerneris nusprendė išmesti iš kambario keturiasdešimt metų kauptas šiukšles.
1932 metais Dargeris išsinuomojo kambarį skurdžiame darbininkų rajone, Vebsterio gatvėje nr. 851, pensiono antrame aukšte. Ten gyveno iki 1972 metų, ir kai pasiligojo tiek, kad nebepajėgė savimi pasirūpinti, buvo išvežtas į Šv. Augustino katalikų misiją, kur – sutapimas – mirė ir jo tėvas.
Dargeriui išvykus buto šeimininkas Nathanas Lerneris nusprendė išmesti iš kambario keturiasdešimt metų kauptas šiukšles. Jis pasamdė šiukšliavežę ir paprašė kito nuomininko, Davido Berglundo, padėti jam išvilkti krūvas laikraščių, senų suplyšusių batų, sulūžusių akinių ir tuščių butelių, per metų metus sukauptų atsidavusio šiukšlių rinkėjo.
Kuopdamas Berglundas atkasė kone antgamtiškai spinduliuojančių meno kūrinių: nuostabiose, sunkiai perprantamose akvarelėse nuogos mergaitės su varpomis žaidė besidriekiančiuose peizažuose. Būta ir žavingų pasakiškų elementų: debesys su veidais ir danguje nardančios sparnuotos būtybės. Kituose paveiksluose – kruopščiai surežisuotos spalvotos masinių kankinimų scenos su subtiliai nutapytais raudono kraujo baseinais. Berglundas jas parodė Lerneriui – šis būdamas dailininkas iškart suvokė jų vertę.
Per kelis ateinančius mėnesius jie atkapstė didžiulį lobį – daugiau nei 300 paveikslų ir tūkstančius puslapių rašytinės medžiagos. Didžioji dalis veiksmo rutuliojasi kitame pasaulyje: Nerealumo karalystėse, kuriose Dargeris gyveno kur kas dinamiškiau ir aistringiau nei kasdienybėje Čikagoje.
Per kelis ateinančius mėnesius jie atkapstė didžiulį lobį – daugiau nei 300 paveikslų ir tūkstančius puslapių rašytinės medžiagos.
Daugelio žmonių gyvenimas suvaržytas, tačiau Dargerio atveju stebina kompensacinis jo vidinio pasaulio mastas ir turtingumas. Rašyti apie Karalystes jis pradėjo tarp 1910 ir 1912 metų, pabėgęs iš prieglaudos, nors kas žino, kiek laiko iki tol apie jas galvojo ar ten lankydavosi mintyse. „Pasakojimas apie Vivian mergaites vietoje, kuri vadinama Nerealumo karalystėmis, apie glandekų ir angelinų karo audrą, sukeltą vaikų vergų maišto“ (The Story of the Vivian Girls, in What is Known as the Realms of the Unreal, of the Glandeco-Angelinian War Storm, Caused by the Child Slave Rebellion) galiausiai išsitęs per 15 145 puslapius ir taps ilgiausiu žinomu grožinės literatūros kūriniu.
Iš ilgo pavadinimo galima spręsti, kad „Nerealumo karalystės“ vaizduoja kruvino pilietinio karo eigą. Veiksmas vyksta įsivaizduojamoje planetoje, aplink kurią Žemė skrieja kaip Mėnulis. Šis karas irgi vyksta dėl vergovės, kaip ir Amerikos pilietinis; šiuo atveju – dėl vaikų vergovės. Iš tikrųjų vaikų vaidmuo – vienas ryškiausių kūrinio elementų. Nors abiejose pusėse kovoja nuostabiai apsirengę suaugę vyrai, dvasinei kovai su piktaisiais glandekais vadovauja septynios dar paauglystės nesulaukusios seserys, o jų žiaurumo aukos – mažos mergaitės, dažnai be drabužių, su vyriškais lyties organais.
Vivian mergaitės yra be galo ištvermingos. Kaip komiksų herojės, jos gali atlaikyti bet kokį smurtą, išvengti įvairiausio pavojaus. Tačiau kitų vaikų tokia sėkmė nelydi. Kaip aiškiai matyti iš rašytinės ir vaizdinės medžiagos, Karalystėse vyrauja begalinis žiaurumas: nuogos mažos mergaitės nuolatos smaugiamos, nukryžiuojamos ir mėsinėjamos uniformuotų vyrų soduose tarp vešlių įspūdingo dydžio gėlių. Būtent šis kūrinio elementas vėliau sulaukė kaltinimų dėl sadizmo ir pedofilijos.
Bėgant metams Dargeris parašė ir antrą didžiulį romaną „Beprotnamis. Tolesni nuotykiai Čikagoje“. Taip pat paliko autobiografiją ir daugybę dienoraščių.
Bėgant metams Dargeris parašė ir antrą didžiulį romaną „Beprotnamis. Tolesni nuotykiai Čikagoje“ (Crazy House: Further Adventures in Chicago). Taip pat paliko autobiografiją ir daugybę dienoraščių.
Tačiau, nors buvo stulbinamai produktyvus, niekada nebandė rodyti savo kūrybos, jos reklamuoti ar net apie ją kalbėti, kūrė ir viską saugojo trijuose nedideliuose vienas po kito nuomotuose kambariuose.
Todėl, ko gero, nestebina, kad, Berglundui nuvykus į Šv.Augustino misiją pasiteirauti apie jaudinantį radinį Vebsterio gatvėje, Dargeris atsisakė kalbėti, mįslingai pareiškęs, kad dabar jau per vėlu, ir paprašė darbus sunaikinti. Vėliau persigalvojo ir nurodė Lerneriui darbus išsaugoti.
Jis mirė 1973 metų balandžio 13 dieną, sulaukęs aštuoniasdešimt vienerių, niekaip nepaaiškinęs savo meno, prie kurio taip kruopščiai dirbo šitiek metų. Kadangi gyvų giminių nebuvo, Lerneris su žmona ėmėsi skleidėjų vaidmens: jie ėmėsi koordinuoti, didino Dargerio žinomumą meno pasaulyje, pardavinėjo jo vis brangstančius paveikslus privatiems kolekcininkams, galerijoms bei muziejams.
Retas atvejis, kad kūriniai žiūrovo akiai pasirodytų taip atitolinti nuo autoriaus, ir tai ypač problemiška, jei turinys trikdantis ir nepasiduodantis interpretacijai.
Per keturiasdešimt metų nuo Dargerio mirties teorijų apie jo ketinimus ir jų pobūdį tik daugėjo – jas pateikė daugybė meno istorikų, akademikų, kuratorių, psichologų ir žurnalistų. Nuomonės jokiu būdu nesutampa, tačiau apskritai jie Dargerį laiko neprilygstamu autsaiderių meno atstovu: nemokytu, neišprususiu, izoliuotu ir beveik neabejotinai turinčiu psichinių problemų.
Per keturiasdešimt metų nuo Dargerio mirties teorijų apie jo ketinimus ir jų pobūdį tik daugėjo – jas pateikė daugybė meno istorikų, akademikų, kuratorių, psichologų ir žurnalistų.
Kraštutinis smurtas ir atvirai vaizduojami kūnai jo darbuose neišvengiamai sulaukė šiurpių vertinimų. Po mirties jam buvo diagnozuotas autizmas ir schizofrenija, o pirmasis jo biografas Johnas MacGregoras aiškiai teigė, kad Dargerio mąstymas – pedofilo ar serijinio žudiko, ir šis vertinimas įstrigo ilgam.
Man atrodo, kad šis antrasis pomirtinis Dargerio gyvenimo pjesės veiksmas dar labiau pabrėžė pirmajame jį lydėjusią izoliaciją; atėmė iš jo orumą ir nustelbė, užgožė balsą, kuriuo jis sugebėjo kalbėti ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Jo kūryba tarsi nušvietė kitų žmonių baimes ir fantazijas apie gyvenimą atsiskyrus, jo potencialiai patologinį aspektą. Tiesą sakant, daugelis knygų ir straipsnių apie jį, sakytum, labiau atskleidžia kultūrinį mūsų nerimą dėl vienatvės poveikio psichikai, nei kalba apie menininką kaip apie tikrą, kvėpuojantį žmogų.
Šie dalykai mane taip jaudino, kad apsėdo mintis gauti ir perskaityti „Mano gyvenimo istoriją“ (The History of My Life), neskelbtus Dargerio memuarus. Dalis teksto buvo išspausdinta, bet ne visas; dar viena nutildymo forma, ypač žinant, kiek tomų apie jo gyvenimą išleista.
Šiek tiek pasikapsčiusi sužinojau, kad rankraštis yra Niujorke, kartu su visais Dargerio rašytiniais darbais ir daugeliu jo piešinių – kolekcijoje, Amerikos liaudies meno muziejaus įsigytoje iš Lernerių dešimtajame dešimtmetyje. Parašiau kuratorei ir paklausiau, ar galėčiau apsilankyti, ir ji sutiko skirti man savaitę, maksimalų laiką skaityti dokumentams, žodžiams, kuriais jis aprašė savo egzistenciją pasaulyje.
Archyvas buvo didžiulio biurų pastato trečiame aukšte, netoli Manhatano tilto, einant iki jo tekdavo klaidžioti blizgančių baltų koridorių labirintu. Šiuo metu neeksponuojamų objektų saugykla buvo dvigubai didesnė, tad sėdėjau prie stalo, apsupta melancholiškų medinių gyvūnų, apdengtų baltomis paklodėmis, tikro zoologijos sodo – buvo ir dramblys su žirafa.
Dargerio memuarai buvo rudas odinis aplankas nutrupėjusiais kampais, prikimštas nučiupinėtų lapų mėlynomis linijomis. Pradžioje – puslapių puslapiai su perrašytomis Biblijos ištraukomis. Galiausiai 39 puslapyje: „Mano gyvenimo istorija“. Henry Joseph Darger (Dargarius); parašyta 1968 metais, kai jau buvo išėjęs į pensiją ir laikas prailgdavo.
Ne kiekvieno kalbėjimui būdingas iš karto pastebimas išskirtinumas, bet Dargerio stilius būtent toks. Tikslus, pedantiškas, šmaikštus, elipsinis ir labai sausas.
Memuarai prasideda taip: „Balandžio mėnesio 12 dieną 1892 metais, kurią savaitės dieną, taip ir nežinau, nes man niekas nepasakė, o aš informacijos neieškojau.“ Šiame sakinyje stebina, kad pirmi keli žodžiai tarsi praleisti, todėl tenka daryti prielaidą, kad čia yra Dargerio gimimo data. Be abejo, atsitiktinumas, nors taip pat įspėjimas skaitytojui būti atsargiam ir suvokti, kad įžengiama į spragų pilną pasakojimą.
Po mirties jam buvo diagnozuotas autizmas ir schizofrenija, o pirmasis jo biografas Johnas MacGregoras aiškiai teigė, kad Dargerio mąstymas – pedofilo ar serijinio žudiko, ir šis vertinimas įstrigo ilgam.
Dargerio pasakojimas apie ankstyvąją vaikystę buvo švelnesnis, nei tikėjausi, iš dalies dėl to, kad jis neminėjo motinos mirties ir sutelkė dėmesį į santykius su tėvu. Jie buvo neturtingi, tiesa, bet jų gyvenime būta ir malonumų, nors Henry užgriuvo didelė atsakomybė, neišvengiamai tenkanti sergančių tėvų vaikams. „Mano tėvas buvo siuvėjas, malonus ir paprastas žmogus.“ „O kokią gerą kavą jis virdavo – kadangi buvo šlubas, aš pirkau maistą kavą pieną ir kitką, taip pat tvarkydavau reikalus.“
Jo vaikystės apmąstymai įdomūs. Nepajutau, kad būta mes, kaip būna, kai esi linksmo būrio dalis. Veikiau susidarė įspūdis, kad jis yra išorėje, iš pradžių skriaudėjas, o paskui gynėjas tų, kurie buvo mažesni ir pažeidžiamesni. Jo manymu, agresija kilo dėl to, kad jam trūko brolio, o seserį prarado dėl įvaikinimo. „Taip jos ir nepažinau, nebuvau matęs, net vardo nežinau. Aš, kaip jau rašiau anksčiau, stumdydavau juos, o kartą kvailai pirštų galiukais bėriau pelenus į akis mergaitei, vardu Francis Gillow.“
Ši scena sulaukė nemažai komentarų, ir dar viena, kur jis rašo, kad buvo „niekšelis“, parvertė ant žemės dvimetį vaiką ir šis apsiverkė: įrodymas, grindžiantis argumentą, kad Dargeris buvo sadistas ar beprotis. Bet kas gi vaikystėje neskriaudė brolio, sesers arba nepažįstamo vaiko? Tereikia pusvalandį pasėdėti vaikų žaidimų aikštelėje, kad pamatytum, kokie fiziškai agresyvūs daugelis mažų vaikų.
Vėliau įvyko pokytis. Jis pradėjo jausti gilų švelnumą vaikams ir taip buvo visą gyvenimą. „Tuomet kūdikiai man buvo brangiau už viską, už visą pasaulį. Aš juos glostydavau ir mylėjau. Tuo metu tiesiog bet kuris didesnis berniukas ar net suaugęs žmogus nevengė prie jų kabinėtis ar daryti ką nors bloga.“ Būtent šie žodžiai kelia įtarimų dėl pedofilijos, nors Dargeris neabejotinai laikė save smurtautojo priešingybe: savotišku nekaltybės gynėju, pastebinčiu pažeidžiamumą, įspėjančiu apie pavojų.
Dargeris neabejotinai laikė save smurtautojo priešingybe: savotišku nekaltybės gynėju, pastebinčiu pažeidžiamumą, įspėjančiu apie pavojų.
Berniukas, išnyrantis iš nutrintų puslapių, yra sumanus ir užsispyręs, nepakantus iracionalioms suaugusiųjų gyvenimo struktūroms. Guvaus proto, gebantis suvokti, kad kálti atmintinai nėra geriausias būdas mokytis, kartą mokytojui paaiškino, kaip skiriasi ir viena kitai prieštarauja Pilietinio karo istorijos. Tačiau, nors pasižymėjo intelektu, Dargeris mokykloje mėgstamas nebuvo dėl įpročio leisti, kaip jis apibūdino, keistus garsus iš nosies, burnos ir gerklės.
Jis tikėjosi, kad jo išdaigos pralinksmins bendramokslius, bet šie tik irzo, vadino bepročiu ir kvailiu, o kartais bandydavo sumušti. Jis turėjo dar vieną keistą įprotį – daryti judesį kaire ranka, tiką. Visi tai pamatę imdavo manyti, kad jis pamišęs, ir vėliau jis sakys, kad jei būtų susipratęs, nebūtų taip daręs, nes kaltinimas pamišimu netrukus turės baisių pasekmių.
Tuo metu tėvas atidavė jį globoti vienuolėms iš Dievo Motinos misijos namų – ten jam taip nepatiko, jog būtų pabėgęs, jei tik būtų sugalvojęs, kaip „gauti priežiūrą kitur“. Jis buvo aštuonerių, vaikas, mokantis apsipirkti ir tvarkyti reikalus, bet jaučiantis, kad jam reikia suaugusiųjų apsaugos. Tėvas ir krikštamotė atvykdavo aplankyti, bet atrodė, kad apie grįžimą namo negali būti nė kalbos.
Aš – sutrikusios psichikos vaikas. Žinojau daugiau nei visi ten kartu sudėjus.
Paskutiniais metais Misijoje dėl keistų savo įpročių jis kelis kartus vežtas pas gydytoją, ir šis galiausiai pasakė, kad jo širdis ne ten, kur turėtų būti. „O kur ji turėtų būti? – pašiepiamai rašė jis. – Ar pilve? Tačiau vaistų ar gydymo man nebuvo paskirta.“ Vieną niūrią lapkričio dieną jis išvežtas iš Čikagos ir traukiniu nugabentas į kažkokius namus, skirtus sutrikusios psichikos vaikams. Jis siuto net po kelių dešimtmečių. „Aš – sutrikusios psichikos vaikas. Žinojau daugiau nei visi ten kartu sudėjus.“
Naujausioje Dargerio biografijoje „Henry Dargeris, atstumtas berniukas“ (Henry Darger, Throwaway Boy) autorius Jimas Elledge’as pateikia daugybę istorinių liudijimų, įskaitant ir teismo bylą, kad įrodytų siaubingas tos prieglaudos gyvenimo sąlygas: vaikai buvo nuolat prievartaujami, smaugiami ir mušami, o mirusiųjų kūno dalys buvo naudojamos per anatomijos pamokas, vienas berniukas išsikastravo, o mergaitė mirė apsideginusi.
Pats Dargeris apie šias baisybes neužsimena. „Kartais buvo malonu, kartais ne taip jau labai, – sako jis ir priduria: – Galiausiai teko pamėgti.“ Tai, žinoma, nereiškia, kad jis nebuvo tarp skriaudžiamųjų. Lakoniškas tonas gali būti stoicizmas neturint pasirinkimo arba atbukimas, atsirandantis patyrus smurtą, – izoliuojantys, nutildantys baimės ir gėdos sluoksniai. Tačiau gal ir ne. Pernelyg daug kalbama norint užpildyti tylą, per stiprus noras užkamšyti Henry istorijos skyles. Ten vyko žiaurumai ir jis ten gyveno: tokie yra faktai, kuriuos žinome.
Čia šį tą turiu pasakyti apie laiką. Kaip ir Davido Wojnarowicziaus pasakojime apie vaikystę, laiko pojūtis Dargerio įrašuose dažnai neryškus arba neaiškus. Yra daug sakinių, panašių į šiuos: „Neprisimenu, kiek metų gyvenau su tėvu“ arba „Manau, kad prieglaudoje buvau 7 metus.“
Jis gyveno pasaulyje, kuriame viskas atsitinka staiga ir netikėtai, o tikėjimas nuspėjama ateitimi smarkiai pakirstas.
Tokį laiko neapibrėžtumą sukelia per daug persikėlimų ir per mažai paaiškinimų, taip pat nėra ir atsidavusios motinos ar tėvo, kuris sudėlioja vaiko prisiminimus perpasakodamas jam jo istoriją ir primindamas chronologiją. Henry niekas nepadėjo prisiminti, niekas su juo nebuvo ir jo nekontroliavo. Gyveno pasaulyje, kuriame viskas atsitinka staiga ir netikėtai, o tikėjimas nuspėjama ateitimi smarkiai pakirstas.
Pavyzdys: kai buvo „šiek tiek vyresnis, tikriausiai ankstyvoje paauglystėje“, Henry buvo pranešta, kad mirė tėvas, kad dabar jis yra visiškoje įstaigos malonėje ir nebeturi nei šeimos, nei namų. „Tačiau aš neverkiau ir neliūdėjau, – rašo jis, žodis aš (angl. I) primena piemens lazdą. – Taip giliai sielvartavau, kad net negalėjau blogai jaustis. Būtų buvę geriau, jei būčiau galėjęs. Tokia būsena kankino ištisas savaites, ir dėl to visi manęs vengė, taip bijojo... Per pirmąjį iš savo sielvartų aš kone nieko nevalgiau ir su niekuo nedraugavau.“ Netektys užsklendžia.
Namų tema, kaip ir laiko, taip pat mįslinga. „Durnyne“, kaip vadino gyventojai, vyresnieji berniukai buvo priversti vasaromis dirbti valstybiniame ūkyje. Henry darbas traukė, bet nemėgo išeiti iš prieglaudos. „Man čia patiko daug labiau nei ūkyje, bet vis dėlto darbas ten man patiko. Vis dėlto prieglauda buvo namai.“ Bet ir vis dėlto: kalbos priemonės prieštaringoms mintims sujungti.
Sunku įsivaizduoti žiauresnę bejėgiškumo iliustraciją – būti tampomam, vizginamam stipresnių jėgų.
Iš tiesų, nors jis mėgo ūkyje valgyti, dirbti laukuose ir atrodė, kad prižiūrinti šeima – labai geri žmonės, kelis kartus bandė pabėgti. Per pirmą bandymą jį sugavo kaubojus, surišo rankas virve, pririšo ir liepė bėgti iš paskos arklio – ši scena vaizdžiai atgaivinta gražiame Jessicos Yu dokumentiniame filme apie Dargerį. Sunku įsivaizduoti žiauresnę bejėgiškumo iliustraciją – būti tampomam, vizginamam stipresnių jėgų.
Neapsikentęs jis pabandė antrą kartą: įšoko į krovininį traukinį, važiuojantį į Čikagą. Bet audra sukėlė nerimą, jis išsigando ir prisidavė policijai. „Kas vertė mane bėgti? – klausė jis memuaruose ir pats atsakė: – Protestavau dėl to, kad buvau išsiųstas iš prieglaudos, kur norėjau būti, nes kažin kodėl ten buvo mano namai.
