Paklaustas, kaip pats galėtų apibūdinti, koks tas pasaulis suvalkiečio akimis, V.Antanavičius teigė, jog jis pilnas visko – liūdesio ir patologijos, lyrikos ir skausmo, erotikos ir absurdo – „visko po truputį, kaip ir kiekviename gyvenime“.
Teatro legenda Juozas Miltinis šio dailininko kūrybą buvo įvardijęs „metafiziniu realizmu“ ir net surengė jo parodą savo teatre, o dailės kritikai kaip vienas tvirtina V.Antanavičiaus kūriniuose regintys tikrąjį „tarybinės tikrovės“ paveikslą – tragikomišką ir kupiną fantasmagoriškų fantomų.
Dėl savo drąsios ir nekonformistinės raiškos sovietmečiu atsidūręs oficialaus dailės gyvenimo užribyje, V.Antanavičius teigia nesijaučiantis dideliu maištininku, o į savo kūrybą žvelgiantis kaip į asmeninį apsisprendimą daryti tai, kas tuomet atrodė įdomu.
„Pradėdamas daryti tokius darbus, jau žinai, kad niekur viešai jų rodyti negalėsi. Ir tuomet, vos tik padarai tokį sprendimą, tampi laisvas“, – kalbėjo dailininkas, su kuriuo ir prisėdome pakalbėti parodų salėje, tarp jo paveikslų ir asambliažų.
– Į mūsų susitikimą atėjote iš savo studijos. Gal ir šiandien ką nors tapėte, ar dėliojote naują asambliažą?
– Į studiją kasdien, kaip kokį vaiką į mokyklą ar darželį, mane atveža dukra, pas kurią ir gyvenu, o po darbo pasiima. Šitame savo šiukšlyne aš gerai jaučiuosi, vis dar randu ką pasitvarkyti, nors jėgos jau visai ne tos. Aišku, norisi dar pagauti įkvėpimą, bet pastaruoju metu jis jau labai sunkiai leidžiasi pagaunamas.
Nepaisant to, bandyti nesiliauju. Kas nors po ranka vis pakliūva. Kūryba man yra išsigelbėjimas. Būna, kad žmonės išėję į pensiją ima ieškoti savo hobių, kuriuos per gyvenimą buvo pametę. O man nieko nereikėjo atrasti – kūryba visada buvo su manimi. Tai iki šiol krapštausi.
Į studiją kasdien, kaip kokį vaiką į mokyklą ar darželį, mane atveža dukra, o po darbo pasiima.
Visą gyvenimą buvau knygos žmogus, o dabar skaityt mažai begaliu, tai ir žaidžiu su tais niekam nereikalingais daiktais. Asambliažai šiuo metu man artimiau nei tapyba, nes patys daiktai praturtina tematiką ir padiktuoja idėjas. Eidamas pro šiukšlyną randu kokį niekniekį, pasidedu ant stalo žiūriu – fantazija pati užsikuria. Šitaip atsiveria naujas tematinis laukas, kuris į galvą niekad nebūtų atėjęs. Būna, paimu kokią lėlytę ar sulūžusį vaiko žaislą ir kombinuoju, žiūriu, kas išeina. Ir tai mane tenkina. Tokiam amžiuje ko iš tokio senio dar norėti.
Tuo tarpu tapyboje sugalvoti ką nors naujo jau yra sunku – turiu savo temas, kurios jau kartojasi. O aš nesu labai kantrus. Gal todėl per gyvenimą vis mesdavausi į skirtingas sritis ir imdavausi naujų formų – grafikos, akvarelės. Esu ir teatre dirbęs, kine – filmo „Birželis, vasaros pradžia“ kostiumų dailininku dirbęs, nors kaklaraiščio užrišti nemokėjau...
– Esate surengęs ne vieną savo parodą, pats dėliojote darbus, sprendėte, ką rodyti, o ko ne. Dabar tai už jus atliko dvi menotyrininkės. Tad man įdomu, kaip pats jaučiatės šioje parodoje?
– Esu patenkintas. Žinoma, kai ką gal ir kitaip būčiau daręs, bet tai nėra taip svarbu. Paroda išėjo maždaug tokia, apie kokią ir svajojau.
– Anksčiau sakėte, kad kiekviena paroda – tai žiūrėjimas į praeitį. Bet pasižvalgius po ekspoziciją, galima pastebėti ir tai, kokie šie darbai, sukurti prieš tris, keturis ar net penkis dešimtmečius, yra aktualūs šiandien.
– Sakoma – kai jaunas, tai kvailas. Tame yra dalis tiesos, bet ne visa. Juk su amžiumi įgauni patirties, o kartu ir atsargumą mąstyti ir kurti taip, kaip nori. Mano tėvai buvo Sibire, todėl ir man teko išmokti atsargumo. Jei nebūčiau laikęs liežuvio už dantų, tai nebūčiau patekęs nei į Dailės institutą, nei kitur. Viešai deklaruoti tuometei tvarkai priešiškas savo mintis buvo stačiai savižudybė.
Žinote, kodėl mes nepasidarėme visiškai sovietiniai? Nes ta propaganda buvo tokia buka, kad ja patikėti būtų buvusi visiška nesąmonė. Juk patys matėme, kad gyvenimas yra visiškai kitoks nei pateikiamas. Kiekvienais metais, ištisus dešimtmečius kartojo tą patį – mes žengiame, žengiame, žengiame į komunistinį rojų. Bet jau seniai turėjome jame būti, tačiau kažkodėl niekaip nepasiekiame. Pats gyvenimas parodė tos santvarkos beviltiškumą ir kvailybę.
Žinote, kodėl mes nepasidarėme visiškai sovietiniai? Nes ta propaganda buvo tokia buka, kad ja patikėti būtų buvusi visiška nesąmonė.
Mūsų kelias į laisvę atskleidė ir tai, kad komunistinė propaganda labai mažai ką paveikė. Žinoma, buvo tokių, kurie vis dar nuoširdžiai tuo tikėjo, tačiau daugiau tų, kurie tiesiog darė karjerą. Juk jei per 1992 metų rinkimus būtų atsiradę tiek Mykolo Burokevičiaus šalininkų, kiek atsirado Algirdo Brazausko, tai dar nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Bet mažai kas tomis pasakomis dar tikėjo. Net ir tarp partinių buvo daug tokių, kurie nešiojo bilietą, bet į Burokevičiaus gretas nesijungė. Tad daugeliui buvo akivaizdu, kad komunistinė tvarka tiesiog prasilenkia su tikrove.
Šios parodos plakatui panaudotas mano darbas „Žmogus taikinyje“, kurį sukūriau kai Rusija okupavo Krymą. Bet tas pats juk buvo ir anais laikais – Sovietų Sąjunga visada kovojo už taiką, o kartu nuolatos kur nors buvo įkišusi ir savo nagus, bandydama dar ką nors užgrobti.
– Alfonsas Andriuškevičius jus yra įvardijęs kraštutiniu avangardistu sovietmečio dailėje. Kaip jums pačiam toks apibūdinimas?
– Alfonsas labai mėgo tokius kraštutinius pareiškimus (juokiasi). Kažkiek, žinoma, to many buvo, bet dabar jaučiuosi labiau senoviškas, nei kraštutinis.
Na, o tuomet aš nevengiau ir sekimo kokiu nors pasauliniu meistru ar noro išbandyti jo stilių bei tapymo manierą. Kai kas iš to gal yra pavykę, kai kas gal mažiau.
Pradžioje mano dievuku buvo Pablo Picasso, pakui Salvadoras Dalí, vėliau dar kiti atėjo. Vienas paskutinių – belgas René Magritte'as, beje, pasirodo, komunistas, bet jo mene tai visiškai neatsispindi. Tad savo kūryboje sumaišiau kokteilį iš įvairių įtakų.
Jaunam žmogui tas nematytas menas buvo tikras įkvėpimas ir malonumas.
Man dar studijuojant Dailės institute, meno specialistai Maskvoje įtikino Chruščiovą, kad impresionizmas nėra joks buržuazinis menas, bet savita realizmo srovė. Juk iki Spalio revoliucijos meno pirkliai Rusijoje buvo supirkę įspūdingą impresionistų kolekciją, kuri ilgus metus pragulėjo muziejų fonduose. O Chruščiovui leidus, šie darbai buvo iškelti į dienos šviesą ir mes galėjome tuos darbus patirti savo akimis.
Kai po vienos tokių parodų grįžęs iš Leningrado ėmiau tapyti impresionistiniu stiliumi, kažkuris dėstytojas liepė tučtuojau liautis paišyti tokias nesąmones (juokiasi). Jaunam žmogui, žinoma, tas nematytas menas buvo tikras įkvėpimas ir malonumas. Tad kaip galėjai tuo nesižavėti ir nebandyti kažką savaip perteikti.
– Ką jums pačiam reiškė savo drobėse bei asambliažuose kurti tokį siurrealų, keistų ir grėsmingų figūrų kupiną absurdo pasaulį tuomet, kai viešai buvo propaguojama į šviesų rytojų žengianti laimingiausių pasaulyje žmonių šalis?
– Tai reiškė, kad pats asmeniškai nesutinki su tuo, kas aplinkui vyksta. Na, bent jau kultūroje, politikoje. Pradėdamas daryti tokius darbus, jau žinojai, kad niekur viešai jų rodyti negalėsi. Ir tuomet, vos tik padarai tokį sprendimą, tampi laisvas.
Tuomet turėjau dirbtuves Užupyje ir galvojau, kad prikrausiu pilną studiją tokių darbų ir numirsiu.
Tuomet turėjau dirbtuves Užupyje ir galvojau, kad prikrausiu pilną studiją tokių darbų ir numirsiu. O kaip ten bus po mirties, man jau ir nerūpės. Juk, tiesą sakant, aš nesitikėjau, kad man esant gyvam bus atkurta Lietuvos valstybė. Žinoma, neabejojau, kad kažkada ta melo imperija žlugs, bet kad to sulauksiu ir dar pabūsiu, matysiu, dalyvausiu, rodysiu... Tai beveik ir yra laimė.
Kurdamas tokius darbus jutau draugų palaikymą, jiems šiuos darbus tik ir rodydavau. O viešai nesigyriau, nesipuikavau. Beje, paskutiniais sovietiniais metais atmosfera buvo jau gerokai laisvesnė.
– Ar pats kompromisų niekados nedarėte, jubiliejams leninų ir paradų netapėte?
– Bandžiau daryti... Tuomet buvau tik vedęs, gimė vaikas, o mes gyvenome dvylikos kvadratinių metrų kambarėlyje dar ir su uošve. Pamenu, Kėdainių chemijos kombinatas pakvietė grupę dailininkų papaišyti šitą komunistinį pasididžiavimą. Dešimt dienų praleidome toje aplinkoje, gaudavome maitinimą ir darėmės eskizus.
Vėliau buvo paskelbtas konkursas tematiniam paveikslui ir aš pamaniau, kad ir man neblogai būtų tą auksinę žuvelę susižvejoti. Nutapiau vamzdžius, darbininką, iškėlusį ranką, – žodžiu, beveik viską, ko ir reikėjo. Paskui buvau pakviestas į darbų svarstymą.
Vėliau buvo paskelbtas konkursas tematiniam paveikslui ir aš pamaniau, kad ir man neblogai būtų tą auksinę žuvelę susižvejoti.
Iš komisijos vertinimų supratau, kad dalis jau buvo apsisprendusi pirmą vietą man skirti. Tačiau tapytojas Antanas Gudaitis – laikytas dideliu autoritetu – matyt, norėdamas mane apsaugoti nuo viso šito mėšlo, rado tam labai gerą formą. Šalia manęs stovėjo dailininkas Jonas Švažas ir Gudaitis man pasakė: „na, mano mielas, matai, juk už Švažą geriau nepadarysi...“ Man teko pripažinti, kad tikrai nepadarysiu ir ta auksinė žuvelės iš panosės nuplaukė. O būčiau gavęs kokį tūkstantį rublių, būtų neblogai...
Tuomet labai pykau ant Gudaičio ir tik gerokai vėliau supratau, kad tokiu būdu profesorius mane apsaugojo nuo pataikavimo sistemai. Ir po to aš daugiau niekados nedalyvavau jokiuose konkursuose, nėjau į kompromisus. Palaipsniui atsirado ir daugiau tokių kūrėjų, todėl galėjau jausti tam tikrą moralinį palaikymą ir bendrystę.
– O su saugumu reikalų neturėjote?
– Turėjau. Viskas per ekslibrisus (juokiasi). Pagal Tarybų Sąjungos nuostatas, savo gamybos ekslibrisus buvo galima siųsti į užsienį, todėl įvairūs dailininkai, ir ne tik grafikai, metėsi į šitą veiklą. Jie siųsdavo savo darbus kolekcininkams, konkursams, parodoms. Vakaruose labai retas rimtas dailininkas tuo užsiimdavo, o mums tai tapo langu į Vakarus, į platesnius vandenis.
Galiausiai nutikdavo taip, kad tarptautiniuose konkursuose didžioji dalis prizų atitekdavo lietuviams. O kataloguose prie prizininkų pavardžių bei nuotraukyčių dažniausiai buvo rašoma – Lietuva. Tai tapo savotiška Lietuvos nacionalinio pasireiškimo forma.
Kataloguose prie prizininkų pavardžių bei nuotraukyčių dažniausiai buvo rašoma – Lietuva.
Vėliau Amerikos lietuviai pasigavo šią temą ir išleido didžiulį albumą, kuriame sudėjo daugelio mūsų darbus. Tuomet Maskvoje apsižiūrėjo, kad lietuviai prasprūdo pro akylą cenzorių žvilgsnį ir uždraudė ekslibrisų siuntimą iš Lietuvos. Bet ne iš Minsko ar Maskvos... (juokiasi).
Aš irgi ėmiau daryti ekslibrisus ir dalyvauti konkursuose. Paskui ėmiau laiškais susirašinėti su Amerikos lietuviu, kolekcininku ir leidėju pavarde Vėžys. Dėl šių laiškų ir buvau iškviestas į saugumą, suprask, kodėl su fašistu bendrauju. Bet tuo viskas ir pasibaigė, tad nėra labai kuo pasigirti (juokiasi).
– Esate vienas pirmųjų Lietuvoje, pradėjęs kurti asambliažus. Kas paskatino imtis šitokios novatoriškos kūrybos formos?
– Tuomet šitokio meno Lietuvoje negalėjo būti, nes tai stačiai buržuazinis reliktas. Jokių asambliažų... Pirmą kartą tokius dalykus išvydau su Vincu Kisarausku lankydamasis Gdanske. Tai buvo Tadeuszo Kantoro darbai. Negalėjau patikėti, kad asambliažai gali kaboti muziejuje.
Gal šitaip mąstydamas tik save apgauni, bet tai geriau nei paišyti kolūkius ar transparantus.
Žinoma, Lenkijoje buvo daugiau kultūrinės laisvės – Maskva juk toliau. Yra geras to meto anekdotas: Vilniuje šviečia saulė, o Antanas Sniečkus eina su lietsargiu. Kažkas jo paklausia, kodėl, tamsta, su lietsargiu, o tas atsako: „Juk Maskvoje lyja.“
Žinojau, kad šitokių darbų negalėsiu nešti į parodas, bet tai buvo džiaugsmas daryti. Ir ne taip svarbu, gal tu ir niekalą darai, bet tai yra kūryba. Gal šitaip mąstydamas tik save apgauni, bet tai geriau nei paišyti kolūkius ar transparantus.
– Pastebėjau, kad fantasmagoriškų siužetų netrūksta ne tik sovietmečiu kurtuose jūsų darbuose, bet ir XXI amžiaus kūryboje. Ar tai reiškia, kad net ir pasikeitus santvarkai mes niekur toli nenutolome nuo pasaulio absurdo?
– Pasaulis, gamta, žmogus žmogui gali būti labai negailestingi ir to nėra kuo pridengti, kuo paslėpti. Miršta nekalti vaikai, žūsta žmonės Ukrainoje ir visur kitur. Pasaulyje egzistuoja ne tik laimė, bet ir nelaimė. Aišku, sovietmečiu apie nelaimę kalbėti buvo nevalia, nebent ją fašistai ar buržuaziniai nacionalistai padarė... Bet ta fantasmagorija egzistuoja, todėl aš ir paišau tiek angelus, tiek ir velnius. Pažiūrėkite, juk net ir Paryžiaus Notre-Dame katedra iš išorės pilna visokių raguotų chimerų. Tai negi viską ružavai tapysi...
Tas pasaulio absurdo jausmas, matyt, ateina ir iš ankstyvos mano patirties – tėvų netekties, trejų sanatorijoje praleistų metų, mokymosi vaikščioti antrą kartą sulaukus keturiolikos... Kodėl? Už ką man visa tai? Aš to nepasirinkau, taip tiesiog nutiko. Ir argi visa tai ne fantasmagoriška?
Gal tokia ir yra meno paskirtis – sugerti į save visas žmogaus patirtis ir nieko nenuslėpti.
Beje, mūsų liaudies kultūra irgi kupina ne tik sentimentalumo, tačiau ir liūdesio bei visokių baisybių. Gal tokia ir yra meno paskirtis – sugerti į save visas žmogaus patirtis ir nieko nenuslėpti.
Per gyvenimą mane vedė mano kūryba. Juk turėjau diplomą – tokia mano specialybė... O kur vedė – nežinau. Lietuvoje dabar yra koks šimtas tokio kalibro dailininkų kaip aš, o kiek mirusių, apie kuriuos išvis niekas nekalba ir niekada nekalbės... Tai kas gi belieka: daryti, kol dar kažką gali. Per gyvenimą prisidirbęs lyg ir labai nesu, belieka tik deramai nugyventi tiek, kiek man dar skirta.
– Kaip žiūrite į šiandieninį meno lauką, naujus reiškinius ir kūrybos formas? Ar randate čia, kas jus patį džiugintų, stebintų?
– Dabar galima daryti ką tik nori ir įsivaizduoti, kad esi menininkas ir net genijus. Bet tokie „genijai“ tampa labai juokingi, kai susiduria su kitais kolegomis, kurie apie save mąsto lygiai taip pat. Tačiau išties juk niekas neaišku, o viskas labai laikina ir greitai praeina.
Į šiuolaikinį meną žiūriu su tam tikru atstumu. Pavyzdžiui, paimkime klasika tapusius Kazimiro Malevičiaus „Juodą kvadratą“ ir Marcelio Duchampo „Fontaną“ – pisuarą su parašu. O kas toliau? Už jų nebėra daugiau kur eiti. Aišku, galima imti kitokios formos pisuarą, arba nutapyti baltą kvadratą, Malevičius, rodos, taip ir padarė. Štai ir viskas. Tai yra riba, kraštutinumas. O ką toliau jiems veikti? Nežinau. Nors gal jie ką nors sugalvos, juk niekas dabar nebėra draudžiama.
