Literatūra | Romualdo Granausko knygos
Bet kuri iš paskutinių Romualdo Granausko knygų – ar tai būtų „Rūkas virš slėnių“, „Duburys“, „Trys vienatvės“, „Šventųjų gyvenimai“ ar kažkas kita, į klausimą apie mėgstamiausią knygą atsakė D.Žvirblis.
„Turiu dvi priežastys, kodėl Granauskas man yra itin artimas. Viena jų – grynai techninė: prieš pat mirtį jis ištobulino savo rašymo amatą, nereikalingų žodžių jo knygose nerastum, kiekvienas sakinys duria, krapšto, skaudina, užliūliuoja ir nuramina. Visiška meistrystė, magija, stebuklas. Norėčiau ir aš taip mokėti.
Buvo momentų kuomet skaitydamas žliumbiau kaip vaikas.
Kitas dalykas, Granauskas rašė apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus. Atpažįstu jo knygose savo tėvus – tai panašaus likimo žmonės, kurie apie savo gyvenimą vaikams beveik nepasakojo, užrakindami atsiminimus savo pasąmonės labirintuose. Granauskas man atvėrė jų vidinį pasaulį – jų jausenas, troškimus, vertybes. Galų gale, aš ir pats esu iš jų – surambėjusių žemaičių, kurie gina savo asmenines teritorijas. Savotiška terapija, išsivalymas. Buvo momentų, kuomet skaitydamas žliumbiau kaip vaikas“, – teigė jis.
Kinas | „Šrekas“
D.Žvirblis nesuabejojo dėl savo mėgstamiausio filmo. „Vienareikšmiškai – „Šrekas“. Visos dalys“, – sakė.
Nevalia valgyti haliuciogeninių grybų ir gerti nepatikrintų mikstūrų – gali nutikti daug negerų dalykų.
„Jeigu nori, kad vaikas išaugtų doras ir moralus, pradėk nuo „Šreko“. Jame užkoduota visa esminė pabaisos buvimo pabaisa, tiksliau, žmogaus buvimo žmogumi, koncepcija. Kokių vertybių reikia laikytis ir kodėl būtent jų.
Šiame šedevre labai aiškiai „įkaltos“ gairės – jokioms piktoms miško dvasioms ir prisidirbusiems pasakų herojams nepavyks visko apversti aukštyn kojom. Labai tinka šiuolaikinėms geopolitinėms aktualijoms. Be to, esama ir praktinių patarimų – nevalia valgyti haliuciogeninių grybų ir gerti nepatikrintų mikstūrų – gali nutikti daug negerų dalykų“, – dalijosi pašnekovas.
Spektaklis | „Vestuvės“
D.Žvirblis pažymėjo, kad jo mėgstamiausias visų laikų spektaklis yra Oskaro Koršunovo „Vestuvės“ ir argumentavo, kodėl:
„Anądien su žmona lankėmės „Saulėje ir jūroje“. Vizualiai labai paveiki opera – novatoriška, pataikanti į laikmetį, muzikaliai puikiai sukalta, norėjosi kikenti į kumštį, bet ne kvatoti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad spektaklis varžo. Turėjau save prižiūrėti, kontroliuoti, nes, neduok Dieve, kvatodamas kažką įžeisiu. Įžeisiu šalia esantį žmogų, kuriam klimato atšilimas – itin skaudi, artima tema, dėl kurios jis nemiega naktimis, na, nebent tik paryčiui užsnūsta išverkęs visas ašaras į pagalvę.
Būtent „Vestuvės“, o ne „Saulė ir jūra“ mane verčia būti draugiškesniam aplinkai.
Kodėl „Vestuvės“? Be abejo, esama visa galva pranašesnių spektaklių visomis prasmėmis. „Vestuves“ imu kaip pavyzdį, kodėl man reikia knygų, spektaklių, muzikos ir parodų. Kad atpažinčiau ir demaskuočiau save, kad suprasčiau, kad esu iš žmonių giminės – nuodėmingų netobulų padarų, kurie nežinia kokiu būdu kolonizavo šitą planetą. Kad eilinį kartą priminčiau sau, jog esu savo protėvių tęsinys ir būsiu protėvis savo palikuonims. Būtent „Vestuvės“, o ne „Saulė ir jūra“ mane verčia būti draugiškesniam aplinkai.“
Muzika | „Baltasis albumas“
„The Beatles“ „Baltasis albumas“ (1968) yra pirmasis postmodernus pramoginės muzikos albumas. Na gerai, antrasis (pirmasis – „Sergeant Pepper“).
Toje 30-yje dainų galima išgirsti visų iki tol vyravusių muzikinių stilių atgarsius. Sakyčiau, „The Beatles“ į kasdienį vartojimą įnešė retro skambesį: retro kantri, retro folką, retro sunkųjį roką, retro šlagerį.
Jie pažiūrėjo į muzikinės kultūros terpę nūdienos akimis, su aiškiai juntamu sarkazmu, ironija, nors ir pernelyg nejuokaudami. Visa tai, kas dabar yra kuriama (popmuzikos pasaulyje), iš esmės buvo suformuota tada. Jau nekalbant apie tai, kad šie trys muškietininkai ir D’Artanjanas evoliucionavo iki negirdėtų kompozicinių ir tekstinių aukštumų. Ir šiaip, man tiesiog šitas albumas labai patinka“, – pasakojo D.Žvirblis.
Tapytojas | Andrius Miežis
Anot D.Žvirblio, Andrius Miežis yra „genialus menininkas“:
„Jo darbai yra lengvi kaip pienės pūkas, taiklūs kaip laiku išsakyti keiksmažodžiai ir mieli kaip šnaucerio liežuvis. Esu visiškai apžavėtas jo darbų, kiekvieną kartą nekantriai laukiu, kol jis juos parodys, tars pristatomąjį žodį. Atskiras „vau“ už paveikslų pavadinimus. Jeigu kas ir gali nupiešti tai, kaip aš šiuo metu jaučiuosi, tai yra Andrius.“
