Žvelgiant į jo kūrybinę biografiją ypač jaudina ir tai, kad didžiųjų vaidmenų galerija sukurta būtent Panevėžyje, būtent Juozo Miltinio režisuotuose spektakliuose. Donato Banionio kūrybos kontekste ir Panevėžys tampa iškilia kultūros sostine: net ir šiandien klaidžiodamas šio miesto gatvelėmis tarytum atpažįsti tas vietas, kuriomis ne sykį į teatrą skubėjo Miltinio pateptieji. Ir nereikia jų šešėlių ar apsipažinimų, Panevėžio miestas visiems laikams paženklintas didžiųjų menininkų, kuriems buvo lemta sukurti didžiulę visos tautos kultūrą.
Donatas Banionis visoje šioje istorijoje buvo viena iš pagrindinių figūrų. Mums į pasąmonę įspaustos jo kalbėjimo pauzės, sugebėjimas tekstą ištransliuoti tik jam vienam būdingu ritmu. Mums iš atminties niekada neišsitrins jo mokėjimas vaikščioti mažais žingsniukais, o stabtelėjus lyg vaikiškomis intonacijomis susakyti sudėtingiausius tekstus. Donatas Banionis buvo aktorius, filosofiją kuriantis savo siela, balsu ir kūnu. Rodos, toks žemiškas ir realus, bet, pasirodo, pakilęs daug aukščiau viso to, ką mes manome taip gerai suprantą.
Minint Donato Banionio gimimo šimtmetį, būtina nors trumpai prisiminti faktus, kurie šį aktorių pavertė iškiliu artistu ir tuo teatro ir kino filosofu, savo asmenybės turiniu leidžiančiu kiekvienam iš mūsų asmeniškai atpažinti jį kaip aktorių.
Kūrybos pradžia
Donatas Banionis gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. Pirmasis vaidinimas, į kurį jį, dar keturmetį, nusivedė mama – Kauno jėzuitų gimnazijoje rodyta „Kristaus kančia“. 1932–1937 būsimasis aktorius lankė pradžios mokyklą, labai gerai mokėsi. Jau antrame skyriuje jis ėmė vaidinti mokyklos spektakliuose, pamėgo kiną, svajojo tapti kino aktoriumi. Kaip pats sakė: „Iš nieko, iš skurdaus Kauno berniuko – šio to pasiekiau. Juk visi mano draugai – aukštesnio luomo. Štai su Stasiu Lozoraičiu Daukanto gatvėje – per tvorą – kartu augome. O tėvas mano išvažiavo į Braziliją, mes su seserimi likom pas mamą.“
Jaunystėje Banionis grojo fortepijonu. Tai buvo didžioji jo aistra (prie pianino išsėdėdavo net po aštuonias valandas). Anot paties aktoriaus, „tai buvo šalia vaidybos, net pajamų šaltinis, nes grodavau orkestrėliuose. Paskui tuo pasinaudodavau, akompanuodamas spektakliams – tuomet nebuvo magnetofonų, kitokių įrašų, grojo gyva muzika. Net parašiau keletą kūrinėlių.“ Jaunasis Donatas aistringai mokėsi kalbų (vokiečių, rusų), o amatų mokyklą ir gimnaziją baigė aukso medaliu.
Dar besimokydamas Banionis pradėjo dirbti statistu Valstybės teatre Kaune. Dalyvaudavo ne tik dramos, bet ir operos, baleto spektakliuose – visur, kur būdavo reikalingi statistai.
Pasak Banionio, „yra likimo sutapimai: mokiausi amatų mokykloj, ten sutikau Vaclovą Blėdį, kad jis mane nuvedė pas Juozą Miltinį. Likimas turbūt nulemtas prieš tūkstantį metų. Graikai labai išmintingi žmonės – jie padėjo matematikos, gamtos mokslų pagrindus. Ir jie sakė, kad moiros – likimo deivės – aukščiau dievų. Jie numatė, kad bėgdamas nuo likimo, bėgi paskui likimą.“
Ir jeigu Blėdis buvo Banionio teatro „krikštatėvis“, tai Miltinis tapo jo gyvenimo tvarkytoju ir auklėtoju: „Daug ko teko atsisakyti, daug kančių patirti... Buvo ir sveikatos sutrikimų, – širdies negalavimų, neurozių, – vis dėl tos didžiulės įtampos. Už viską reikėjo mokėti. Bet aš galvoju: už brangų daiktą – brangiai ir moki. Dievas davė man Miltinį! Teatre man tik vienas toks režisierius buvo – Miltinis! Pas įvairius režisierius, visokiuose filmuose teko vadinti: ir geruose, ir visiškai prastuose.“
Teatre
Donato Banionio talentą atrado Juozas Miltinis. Jaunystėje aktorius, kaip ir jo teatras, atidavė duoklę pokario estetinėms pažiūroms, ieškodamas kelio į save. Juozo Miltinio teatras vis dėlto išsaugojo skonį gerai literatūrai, brandindamas vaidybos tikroviškumą, psichologizmą. Tuo sudėtingu laikotarpiu kūrybine atgaiva Banioniui tapo klasikos, ypač komediniai vaidmenys.
Pirmąjį didelį vaidmenį Banionis suvaidino Panevėžio dramos teatre, 1949 m. Miltinio režisuotoje Aleksandro Ostrovskio ir Nikolajaus Solovjovo dramoje „Belugino vedybos“. Ir kritikai, ir žiūrovai, ir pats Miltinis šį Banionio vaidmenį įvertino labai gerai.
Miltinio spektakliuose, kurie išgarsino Panevėžio teatrą toli už Lietuvos ribų, Banionis sukūrė brandžiausius vaidmenis – Jorgeną Tesmaną Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ (1957), Vilį Lomeną Arturo Millerio „Komivojažieriaus mirtyje“ (1958), Bopertiu Eugène-Marin Labiche’o komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“ (1959), nedidelį, bet įsimintiną Banko vaidmenį Williamo Shakespeare’o „Makbete“ (1961), Bekmaną Wolfgango Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“ (1966; sovietmečiu Miltinis vienintelis išdrįso pastatyti šią klasika tapusią Borcherto pjesę, o Banioniui ji tapo raktu į šiuolaikinę tragediją), Edgarą Augusto Strindbergo dramoje „Mirties šokis“ (1973). Iš viso teatro scenoje Banionis sukūrė arti šimo vaidmenų. Dalis jų tapo Lietuvos teatro viršukalnėmis.
Banionis ne kartą yra sakęs, kad gavęs naują vaidmenį, nori taip gerai suvaidinti, kaip niekad, o suvaidinęs jau svajoja apie kitą. Tokį žingeidumą lėmė didžiulė gyvenimo aistra. Ir nesvarbu, kokius vaidmenis jis bekurtų – didelius ar mažus – visi jie liko ryškiais pavyzdžiais, nes kiekvieną iš jų Banionis apdovanojo savo autentiškais ir giliais išgyvenimais.
Kaip pirmieji vaidmenys, taip ir toliau sekę susilaukė panašių įvertinimų, išsakytų apie Lomeną „Komivojažieriaus mirtyje“ (1958): „Banionis savo komivojažeriui surado ištisą paletę netikėtų lūžių, kažkokių nepakartojamų, banioniškų intonacijų ir, svarbiausia, visame vaidmenyje jautėme apnuogintą ir gyvą nervą, nepaprastai jautrų kiekvienam šiurkščiam gyvenimo prisilietimui, suvokėme mintis apie žmogaus vienišumą ir pasmerktumą akmeninėse džiunglėse.“
„Tragiškas kartais gyvenimas, baisus, – yra sakęs Banionis, – bet man visuomet norisi polemizuoti, apeliuoti į žmones – reikia nugalėti, žmogus privalo gyventi.“ Toks požiūris leidžia geriau suprasti, kaip aktorius formuoja savo personažų dramatišką „dvasios interjerą“.
Kitokį – komedinį Banionio talentą atskleidė daugybė aktoriaus sukurtų vaidmenų teatre ir kine, apibendrino paskutinis jo darbas: Johano Sebastiano Bacho vaidmuo, sukurtas drauge su dažnu kino partneriu Regimantu Adomaičiu – Georgu Friedrichu Hendeliu spektaklyje pagal Paulo Barzo „Susitikimą“.
1999-aisiais šį spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė aktoriaus sūnus, režisierius Raimundas Banionis. Statydamas spektaklį, režisierius neutriravo žinomų istorinių asmenybių būdo savybių – siūlydamas aktoriams vaidmens piešinį, jis tiesiog ieškojo genialumui būdingų išorinės elgsenos požymių. Donatas Banionis, nors ir vaidino svečioje scenoje – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – sugebėjo susitapatinti su savo personažu gerokai greičiau, nei jo partneriai, kuriems ši scena – gimtieji namai.
Subtiliai niuansuota vaidyba Banionis nejučia tapo veiksmo centru – gal tą lėmė ir natūrali simpatija jo kuriamam herojui. Tos skaisčios kūrybos minutės, kurias spinduliavo Bachas, buvo aiškiai matomos ir psichologiškai pagrįstos. Kurdamas šį, kaip ir kitus vaidmenis, Banionis niekada nesikartojo, niekad nepadarydavo nė vieno dirbtinio žingsnio arba judesio: stebino labai stiprus jo vaidybos improvizacinis pradas.
Banionis ir pats yra režisavęs spektaklių – Panevėžyje kartu su Jonu Alekna pastatė Branislavo Nušičiaus „Dr.“ („Filosofijos daktarą“, 1956), o vienas pats režisavo Jevgenijaus Švarco „Paprastąjį stebuklą“ (1958), Kazio Sajos „Surūdijusį vandenį“ (1981), Peterio Schafferio „Amadeus“ (1983) ir kitus.
Kine
Kine ir televizijoje Banionis sukūrė apie 100 vaidmenų. Kine jis debiutavo 1959 m., režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“. Po to sekė jo darbas to paties režisieriaus filme „Vienos dienos kronika“ (1963), o Vaitkaus vaidmuo V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. Šį filmą Banionis vadino svarbiausiu savo darbu kine.
Žalakevičius ne „mokė“, ne „kūrė“, o ugdė aktorius – paties darbo metu, rūpestingai ir išradingai. Aktorius tapo pilnateisiu režisieriaus partneriu, kūrėju, dalyvaujančiu sudėtingame kino filmo kūrimo procese.
Šį filmą Banionis vadino svarbiausiu savo darbu kine. Žalakevičius ne „mokė“, ne „kūrė“, o ugdė aktorius – paties darbo metu, rūpestingai ir išradingai. Aktorius tapo pilnateisiu režisieriaus partneriu, kūrėju, dalyvaujančiu sudėtingame kino filmo kūrimo procese.
XX a. septintojo dešimtmečio viduryje aktorius pradėjo filmuotis kitų kino studijų filmuose – iš daugybės vaidmenų išsiskiria jo darbas pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme „Karalius Lyras“ (1970), tais pačiais metais vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo filme sukurtas įspūdingas didžiojo ispanų dailininko Francisco Goya’os vaidmuo. Vienas ryškiausių Banionio vaidmenų kine – Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“ (1972). Šis filmas buvo apdovanotas specialiuoju Kanų festivalio žiuri Grad Prix bei buvo nominuotas Auksinės palmės šakelės apdovanojimui (1972).
Kino, kaip ir teatro, vaidmenys atskleidė Banionio sugebėjimą perteikti subtiliausius veikėjų bruožus. Vien dėl to juo domėjosi ir į savo filmus kvietė ne tik garsiausi lietuvių, bet ir kitų šalių kino meistrai. Ir kiekvieną kartą stebino jo platus kūrybinis diapazonas.
Pats aktorius prisipažino: „Kine – gal Vaitkų iš „Niekas nenorėjo mirti“ išskirčiau. Gal Ladeinikovą kino filme „Ne sezono metas“ ar savo darbus su Žalakevičium – ten ypač ryškių nesėkmių neturėjau... Prisimenu dabar, su Tarkovskiu, žinoma, „Soliaryje“ nelengva buvo. Nesakau, kad ten kažką ypatinga sukūriau – montažas, bendra filmo nuotaika padarė savo, tame kontekste – ir mano vaidmuo tam tikros stilistikos. Beje, iš vakariečių esu girdėjęs, kad tame pačiame filme Tarkovskis – ypač gilus ir įdomus.“
Už savo vaidmenis Donatas Banionis buvo apdovanotas tarptautiniuose Karlovi Varų (1966), Sofijos (1969) kino festivaliuose, pelnė valstybinę premiją Vokietijoje (1972). 1994 metais Banionis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2004 metais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2008 m. už istorinį indėlį į lietuvišką kiną aktorius apdovanotas „Sidabrine gerve“. 2013 m. Donatui Banioniui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2014 m. – Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Tūkstančiams teatro, kino žiūrovų daugelyje pasaulio šalių Donatas Banionis liko kaip Lietuvos teatro ir kino, visos Lietuvos kultūros veidas.
Du vaidmenys
Bekmanas Wolfgango Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“. Režisierius Juozas Miltinis, 1966
Juozo Miltinio mintis – „Sukurti personažą scenoje, tai visų pirma reiškia sukurti jo mąstymo būdą“ – dar 1966 metais realizavosi spektaklyje pagal Wolfgango Borcherto dramą „Lauke, už durų“. „Būtent šį pakibusio tarp dangaus ir žemės, tarp gyvenimo ir mirties žmogaus be galo sudėtingą mąstymo būdą, patį mąstymo procesą su jo netikėtais, iki beprotybės slenksčio atvedančiais posūkiais ir parodė mums aktorius Donatas Banionis,“ – savo straipsnyje „Važiuojam pažiūrėti Banionio“ rašė buvęs Miltinio mokinys, vėliau tapęs žurnalistu, kino kritiku Eustachijus Aukštikalnis.
„Veikalas atrodė esąs tinkamas tik skaitymui, bet ne scenai su jos specifiniais, daugeliu atvejų jau nusistovėjusiais reikalavimais. Iš tiesų viskas šioje nepaprastoje pjesėje remiasi vienu aktoriumi, vienu juokingu iš pirmo žvilgsnio buvusiu kareiviu su dujokaukės akiniais. Jis stovi scenoje kaip smuikininkas-virtuozas prieš jam pritariantį simfoninį orkestrą ir groja, vaidina, išliedamas visas savo mintis, visą savo sielą, perkratydamas praeitį ir dabartį ir beviltiškai ieškodamas ateities. Išstumtas už visų durų, Borcherto Bekmanas labai artimas Shakespeare’o Hamletui, – juk ir jį užgriuvo visa pasaulio, kuriame jis gyvena, neteisybė, juk ir jis ištisas tris valandas mūsų akyse turi spręsti „prakeiktąją“ žmonijos dilemą: „Būti ar nebūti...“
Aktyvus to meto kultūrinio lauko apžvalgininkas, Panevėžio dramos teatro kritikas Aukštikalnis pajuto režisierius ir aktoriaus sielų giminingumą: „Miltinis jau „matė“ būsimąjį spektaklį ir, svarbiausia, jis matė aktorių, kuris galėjo, turėjo jėgų kelias valandas laikyti pagavęs rankomis, širdimi, lūpomis žiūrovo dėmesį ir jo nebepaleisti, kol nusileis uždanga. Tas aktorius, turėjęs paneigti visas pesimistines prognozes, buvo Donatas Banionis.“
Banionis suvaidino tragediją žmogaus, iš po kurio kojų išmušamas paskutinis gyvenimo ramstis. Pats aktorius yra sakęs: „Spektaklis „Lauke, už durų“ mane kiekvieną kartą velniškai iškankina, o ir fiziškai pavargstu, nervinuosi. Atrodo, kad kai kur aš praslystu pro šalį, bandau save „sugauti“, kankinuosi vaidindamas. Bekmaną vaidinti sunku.“
Šiandien galime LRT Mediatekoje pasižiūrėti Algirdo Dausos užfiksuotas šio spektaklio repeticijas. Žiūrint įvairių spektaklių vaizdo įrašus retai gali pajusti tai, ką patiri teatre. O šie užfiksuoti kadrai sujaudina labiau, nei dažnas dabartinis spektaklis. „Lauke, už durų“ tapo visame sovietiniame lageryje garsiu spektakliu, į kurį plūdo įvairūs teatro gerbėjai, kritikai, šis spektaklis garsino ne tik Panevėžio miestą, bet ir visą Lietuvą. Jo važiavo žiūrėti iš Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos, tad užfiksuotas toks komentaras apie Banionį: „Jei mes turėtume tokį teatrą ir tokį aktorių, tai niekad jų pas save nematytume – jie visą laiką gastroliuotų po užsienį...“
Nors spektaklį lydėjo didžiulė sėkmė, o Banionis buvo visų išskiriamas, po daugelio metų aktorius sakė: „Būtinai noriu pabrėžti, kad tai, visų pirma, yra Juozo Miltinio padaryta: ir tas spektaklis, ir tie mūsų vaidmenys...“
Edgaras Augusto Strindbergo dramoje „Mirties šokis“. Režisierius Juozas Miltinis, 1973
Praėjus keliems metams po „Mirties šokio“ premjeros Donatas Banionis teatrologui Markui Petuchauskui sakė: „Pjesė turi talpinti, „sukaupti“ savyje visą pasaulio sudėtingumą. Kaip ir pats sudėtingas pasaulis, ji duoda galimybių svarstyti žmonių santykių sandarą. <...>
8-ojo dešimtmečio viduryje man ilgą laiką buvo aktualus milžinas, su kuriuo susidūriau „Mirties šokyje“, – Strindbergas. Jis, kaip ir daugelis didžiųjų dramaturgų, pateikia iš pirmo žvilgsnio neefektingas, sunkiai įkandamas pjeses. Bet tos pjesės – ilgam. Strindbergo „Mirties šokis“ – pjesė nepaprastai gili, daugiasluoksnė. Jau šeštus metus susitinku spektakliuose su savo Edgaru, o man atsiskleidžia vis naujos, imlios filosofinės-psichologinės žmogaus gelmės. Kiekvienoje jo frazėje tiek potekstės.
Beje, jei ta ar kita spektaklio vieta dar neužštampuota, tai kiekvieną kartą ją turi papildyti kažkokie, kad ir labai mažyčiai, vaidybos atradimai, tegu ir vos pastebimi niuansai. O tie niuansai– juk aktoriaus mąstymo, jo minties improvizacija. Improvizuoji, ieškai kiekviename spektaklyje, kiekvieną kartą toje pačioje scenoje. Bet tokia improvizacija iš manęs visada reikalauja išankstinio pasirengimo, susikaupimo, ieškojimų.“
Paties Donato Banio vaidmens savianalizė atskleidžia rimto tyrinėtojo gabumus. Aktorius ne tik vaidmens analitikas, bet ir sudėtingo charakterio, gilaus konflikto transliuotojas. Jis siekė vaidmenį pavesti savu ir tik tada atverti jo paslaptis esantiems anapus rampos. „Nuostabus tai jausmas – būti Edgaru scenoje. <...>
Kiekvienąsyk vaidinant Edgarą, jo charakterio bruožai man nesusilieja, skaidosi, o aš vis siekiu juos suliedinti, sintetinti. Todėl prieš kiekvieną „Mirties šokio“ spektaklį apima kankinantis nerimas. Išgyvendamas Edgarą, kartu žvelgiu į jo tragizmą iš tam tikros ironiškos distancijos. Bet, tiktai visapusiškai persikūnydamas, galiu geriausiai ginčytis su Edgaru, teigti savąją pasaulėjautą. Iš esmės tą patį turėtų pajusti ir mūsų žiūrovas. Susilieti ne visai susiliejant, – štai koks paradoksas.“
Teatro istorikas Antanas Vengris apie Banionio vaidinamą Edgarą rašė: „Banionio rutuliojamas veiksmas – tarytum nervų kamuolys, pamažu atsivyniojęs iki pat galo – mirties, kol išsikrauna visa vidinė jo energija, tarpais sproginėjant ir kibirkščiuojant susitvenkusiems neapykantos, tūžmo ir nusivylimo jausmams.“
Tokių asmenybių, kurios tuščioje vietoje sukuria gyvybingą teatrą, pasitaiko itin retai. Juozo Miltinio ir jo aktorių epocha tęsėsi net keturiasdešimt metų. Donatas Banionis buvo ištikimiausias jo aktorius. Kartu su šiais menininkais įsitvirtino profesionalus lietuvių teatras, jis sulaukė brandos, įvairiais atšvaitais pasiekiančios ir šias dienas.
Lietuvis, tapęs pasaulio žmogumi
Donato Banionio vaidmenų reikšmė yra svarbi mūsų kultūrai, nes jis paliko ypatingai ryškius pėdsakus tiek teatre, tiek kine. Banionio kūrybos aukso amžius, prasidėjęs dar XX a. viduryje, atvilnijo iki šių dienų ir išlieka tvirtu profesionalaus teatro ramsčiu.
Kiekvienam, nors truputį arčiau pažinusiam teatro paslaptis, suprantama, kokį intensyvų ir dvasiškai turiningą gyvenimą tenka gyventi aktoriui. Bet kaip bebūtų sunku, aplodismentai, kuriuos lemta patirti pasibaigus spektakliams, ir tūkstančiai kino žiūrovų aktorius tarytum sutvirtina, materializuoja jų dvasinius išgyvenimus. Donatas Banionis priklauso tai kartai, kuomet aktoriams buvo ranka rašomi laiškai – o jų jis gavęs šimtus.
Banionis buvo pirmas lietuvis aktorius, žengęs Kanų festivalio raudonuoju kilimu, dalyvavęs vakarėliuose ir kalbėjęsis su Monica Vitti, Federico Fellini, Peteriu Finchu, Claudia Cardinale, Seanu Connery, Mike’u Krügeriu ir kitais.
Aktoriai apie Donatą Banionį
Aktorė Dalia Melėnaitė: Tai buvo aktorius iš didžiosios raidės – labai gilus, labai disciplinuotas, padorus, iki graudumo stropus. Galiu tik padėkoti likimui, kad galėjau būti šalia.
Aktorius Regimantas Adomaitis: Man Donatas nuo pat mano teatrinės veiklos pradžios buvo didžiulis autoritetas, kaip aktorius, visomis prasmėmis, ypatingai teatro etikos. Aš juo visada žavėjausi kaip aktorius, tas žavėjimasis nenutrūko iki pat jo mirties. Laikiau jį didžiausiu dabarties mūsų Lietuvos aktoriumi.
Aktorius Enrikas Kačinskas: Galiu drąsiai ištarti: tai – didysis virtuozas ir magas. Vaidindamas jis atidavė giliausius jausmus, aštriausias mintis, atviriausią nervą.
Aktorius Algirdas Paulavičius: Iš Donato labai daug išmokau, buvau jo mokiniu. Labai jį gerbiau ir mylėjau. Tai buvo reto darbštumo, valios, užsispyrimo žmogus. Jis mokėjo atsitraukti nuo buities tam, kad galėtų kažką išmokti vardan savo vaidmens. D.Banionis turėjo fantastišką atmintį.
Aktorius Vytautas Rumšas: Donatas Banionis teatro supratimo, etikos, idėjos klausimais buvo tikras Maestro. Jį gali sulyginti tik su didžiaisiais teatro menininkais – ir režisieriais, ir aktoriais. Tai – asmenybės dalykai. Jį gali statyti šalia Henriko Kurausko, Vytauto Paukštės, Algimanto Masiulio, Rūtos Staliliūnaitės, Monikos Mironaitės... Ne tik teatras, bet ir visas pasaulis laikosi ant tokių žmonių, kurie šviečia. Maestro buvo didžiosios etikos pavyzdys, didžiosios idėjos skleidėjas.
Aktorius Juozas Budraitis: Neseniai dar kartą peržiūrėjau filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir dar kartą įsitikinau: Banionis – genialus. Nežinau, kodėl apie jo sukurtą Vaitkaus vaidmenį kalbėta tiek nedaug. Jis vertas daug daugiau. Vaidmenyje yra viskas. Nežinau, kaip galima taip susikaupti, kad spėtum psichologiškai įtikinamai suvaidinti tokį vaidmenį!
Apskritai, žiūrėdamas filmą daug galvojau apie Donatą Banionį. Pamenu, važiuojame į filmavimą, visi kažką šneka, burbuliuoja, kažkas anekdotus pasakoja, o jis – atsisėdęs, tą tekstuką pasiėmęs, skaito, tuos lapelius čiupinėja... Banionis – superdarbštuolis ir kartu pedantas: viskas sutvarkyta, psichologiškai paruošta... Jis pasveria kiekvieną žodį, sakinį.
Pamenu Borcherto „Lauke, už durų“. Ten vėl jis mane nustebino, net pritrenkė. Taip pat pamenu jį filmuojant „Goją“. Jis visą laiką tą vokišką tekstą kartojo... Juk kokią reikia turėti savitvardą ir savidiscipliną, kad kiekvieną akimirką galėtum pajungti įsisavinimui to, ką turi padaryti filmavimo aikštelėje! Banionis buvo unikalus aktorius.
Donatas Banionis apie teatrą, kiną ir save
Pradėkime nuo graikų. Jie tik tokį teatrą pripažino – apie žmonių gyvenimą. Daug kam girdėta ir Miltinio frazė: neieškokit naujo, ieškokit amžino.
Priartėti prie genialaus žmogaus mąstymo lygio? Kad ir prie Augusto Strindbergo, monumentalaus filosofo, susipažinusio kone su visom įmanomomis pasaulio religijomis ir tikėjimais, subtilaus psichologo, gal net anksčiau už Sigmundą Freudą susidomėjusio psichoanalize?.. Bet juk suvokti jo kūrybos esmę – neišsenkantis turtas ateičiai. Taip, ir didžiulė vilionė... Ir jei tik nebūsi visiškas mulkis – pasikeis tavo požiūris – ir į būtį, ir į buitį... Tai – viena esminių Juozo Miltinio įdiegtų nuostatų.
Yra du dalykai. Jau praeina tas netikrumas kaip pradžioj, bet yra pavojus įkristi į štampą. Reikia atsinaujinti, kad vaidmenyje būtų gyvybė. Į kiekvieną personažą įdedi save. Ar jis priimtinas, ar atmestinas...
Gali vaidinti neigiamą personažą, bet su aistra, atradęs savyje neigiamų savybių. O čia irgi su aistra – kad aš su savo amžiumi, su savo problemomis, kad būna ir man toks atvejis. Bet yra noras gyventi ir nugyventi gražiai. Negalima vaidinant sumechaniškėti, kad būtų žodžiai be jausmo. Atsiranda kitas ritmas, kita aistra.
Teatras – mes irgi negalim prisikasti prie žmogaus gyvenimo gelmių, tada imituojam. Vienas vienintelis tikslas – pažinti žmogų, įsiskverbti į jo prigimtį, atskleisti, kad žiūrovas kuo giliau, kuo aiškiau suprastų. Gal tai ir yra pagrindinis vaidybos principas. Tikras menas turi būti suprantamas, ir ne tiek suprantamas, kiek pajuntamas. Jeigu aš viską žinočiau, nedaryčiau klaidų scenoj.
Tradicija kažkas daugiau ir giliau nei papročiai. Sunku išrasti tobulesnį gyvenimo būdą nei tas, kuris susiklostė per kartų kartas.
Svarbiausias kriterijus man – asmenybė, kuria labai tikiu. Tai – Miltinis, tai – Žalakevičius, tai – Tarkovskis, tai – Kozincevas, dar keli, su kuriais dirbau. Tų žmonių didžiulė kūrybinė jėga. Ir ji daro didžiulį įspūdį. Ir įtaigi jų kūrinių meninė forma. Kaip jie tą daro – aš nežinau...
Skaudi realybė, nepritekliai, be abejo, iškamuoja žmones. Amerikoje kelis kartus teko būti pas Joną Meką, Ernstą Neizvestną... Jie yra visai kitokie žmonės. „Didieji“ neretai pažeidžia įprastines normas: tai prisilaka, kaip velnias žino kas, tai skandalą sukelia, tai aršiai susirieja tarp savęs ar su kokiu „valdovu“, kaip Neizvestnas su Chruščiovu.
Man patiko Friedricho Dürrenmatto mintis: „Tikrovė yra tai, ko mes jokiu būdu nesitikime, ir tai, kas negali įvykti. Ir vis dėlto – įvyksta! O kai įvyksta, mes sakom – taip, tai būtinai turėjo įvykti. Tačiau, kol neįvyksta, mes sakom – ne, šito negali būti“. Pamenu, sėdėjom mes Niujorke pas Ernstą Neizvestną, šnapsiuką gėrėm ir politikavom. „Liūdna, – kalbėjo Neizvestnas, – bet nieko nepaveiksi, Jūs pasmerkti gyventi Sovietų sąjungoj... Vienintelis dalykas – karas gal padėtų. Be karo sovietai nesugrius“. Už langų tada ėjo 1987 metai... Bet tai, kas rodės neįmanoma – tapo įmanoma. Tai ir yra tikrovė.
Apgailestauju tik dėl vieno: kad nesugebėjau pasipriešinti, kai mane „griebė“ – į sovietinę valdžią..., formaliai buvau SSRS deputatas. Tik formaliai!.. Gal ir galėjau šito išvengti? Et, bet kas buvo, tas buvo... Štai, SSRS liaudies artisto garbės vardą davė. Nei aš jo prašiau, nei atsisakiau. Ne už politiką gavau... Atvirai sakau, man buvo gėda prisisegti tą ženkliuką. Ir ordinų esu turėjęs, tris laureatų ženklus – nė karto įsisegęs nebuvau...
Pernelyg dažnai sau pataikauju – per mažai priverčiu save dirbti. Dar esu pakankamai irzlus ir karšto būdo, dažnai nesusivaldau. Po kurio laiko pagalvoju: tai neprotinga. Bet per vėlu. Sakau: taip daugiau nesielgsiu! – ir vėl elgiuos...
