Šia proga skaitytojams pateikiame ištrauką iš 2021 metais lietuvių kalba pasirodžiusios Tenzino Geičės Tetongo knygos „Dalai Lama. Iliustruota biografija“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Saulius Repečka), kurioje pasakojama apie vakariečių susidomėjimą Rytų kultūromis bei praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvykusias pirmąsias Dalai Lamos keliones į Europą bei pažintį su Vakarų civilizacija, krikščionybe ir demokratija.
Knygos autorius keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas, asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones. „Šia knyga, – teigia T.G.Tetongas, – būtų sunku aprėpti visą Dalai Lamso gyvenimą, įsitikinimus, mokymus ir įtaką. Pasistengiau pateikti jo istoriją – tokią, kokią ją pamačiau aš – įpindamas savo pastebėjimų ir atskleisdamas savo patirtis iš drauge praleistų metų“.
Primename, kad šių metų rudenį sukanka 30 metų nuo pirmojo Dalai Lamos vizito Lietuvoje 1991-aisiais. Tuomet jis – vienas pirmųjų tokio aukšto rango pasaulio lyderių atvykusių į nepriklausomą Lietuvą – atkreipė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį į mūsų kraštą ir tokiu gestu simboliškai visas tris Baltijos valstybes sugrąžino į pasaulio žemėlapius.
Po šio vizito Lietuvos Seime buvo įsteigta Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupė, o dar po kelių metų – rašytojos Jurgos Ivanauskaitės iniciatyva – neformali Tibeto rėmimo grupė, visuomenėje aktyviai kėlusi ir iki šių dienų tebekelianti Tibeto laisvės klausimą.
Vėliau dar tris kartus 2001, 2013 ir 2018 m. Dalai Lama lankėsi Lietuvoje. Vilniuje, Užupio rajone esančiame Tibeto skvere 2013 m. jis atidengė skulptoriaus Rimanto Sakalausko mozaikinę kompoziciją „Mandala“, o 2018 m. pasodino obelaitę. Nuo 2001-ųjų jis yra Užupio garbės pilietis.
Vakarai atsigręžia į Rytus
1933 m. britų rašytojas Jamesas Hiltonas išleido romaną „Dingęs horizontas“ – jo veiksmas vyksta Tibete. Šis kūrinys tapo turbūt pirmuoju tarptautiniu masinės knygų minkštais viršeliais rinkos bestseleriu, kurio buvo parduota milijonai egzempliorių. Prisimenu šią knygą, nes gavau ją dovanų kaip prizą ir perskaičiau mokydamasis mokykloje. Šis romanas kartu su Lowello Qomaso ir jo sūnaus – jiedu buvo vieni pirmųjų amerikiečių, apsilankiusių Tibete 1949 m. – kelionių pasakojimais Vakaruose sukėlė susidomėjimą mūsų šalimi.
1962 m. Jo Šventenybė išleido savo pirmąją autobiografiją „Mano šalis ir mano tauta“ – nepaprastai gyvą paties autoriaus žodžiais papasakotą istoriją.
Dalai Lamos pabėgimas iš Lhasos šį domesį dar labiau pakurstė. 1962 m. Jo Šventenybė išleido savo pirmąją autobiografiją „Mano šalis ir mano tauta“ – nepaprastai gyvą paties autoriaus žodžiais papasakotą istoriją. Vakarų jaunimas po dviejų praūžusių karų buvo ištiktas depresijos – tvyrojo slogumas ir beviltiškumas. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje šis nusivylimas dar labiau sustiprėjo, ir jaunuomenė, ryžtingai atsisukusi į Rytus, pradėjo juos tyrinėti. Prasidėjo kontrkultūrinis judėjimas, žmonės ėmė keliauti į tokias šalis kaip Nepalas ir Indija – ir mezgė ryšius su tibetiečiais. Kaip ir buvo galima tikėtis, tai paskatino susidomėjimą budizmu. Žmonės nuoširdžiai troško taikos ir meilės, o ne karo ir destrukcijos. Dalai Lamai čia teko svarbus vaidmuo – jis buvo kupinas ramybės ir atjautos, bet kartu skleidė nepaneigiamą, gilią, begalinę išmintį. Tibeto budizmas kvietė susipažinti su giliaminte, plačia filosofija ir nurodė tam tikrą gyvenimo kryptį ir būdą.
1962 m. amerikietis rašytojas ir poetas, bytnikų kartos atstovas Allenas Ginsbergas ir jo bičiulis poetas Gary Snyderis Svargos ašrame susitiko su Dalai Lama. Tais pačiais metais su Jo Šventenybe pirmą kartą susitiko ir Robertas Qurmanas. Pamenu ir savo pažintį su juo – tuo metu jis studijavo Tibeto mediciną pas daktarą Ješį Dondeną. Po keleto metų R.Qurmanas nusivilko vienuolio drabužius ir nusprendė atsidėti mokslui. Kartą Dalai Lama, Bod Gajoje atlikdamas Kalačakros iniciaciją, paprašė manęs pakviesti Robertą į specialias rytines maldas, atliekamas Namgjalo vienuolių. Man padarė didelį įspūdį tai, kaip puikiai jis išmanė sudėtingus ritualus ir gebėjo atlikti budistinę ceremoniją kartu su vienuoliais.
Dalai Lamai pradėjus keliauti po užsienio šalis, visame pasaulyje ėmė dygti Tibeto studijų centrai ir vienuolynai. 1997 m. Martinas Scorcese sukūrė meninį filmą apie Dalai Lamą „Kundunas“. Šiuo vardu Jo Šventenybę vadina daugelis tibetiečių, taip pat ir aš. Tiesą sakant, M.Scorcesei buvo gana neįprasta kurti filmą apie taiką ir prievartos vengimo filosofiją. Filme vaidino tibetiečiai aktoriai mėgėjai, jį nufilmavo Maroko kalnuose. Šis kūrinys buvo labai svarbus tiek pačiam M. Scorcesei, tiek jo scenarijaus autorei Melissai Mathison Ford. M.Scorcese rašo: „Pirmą kartą išgirdau apie Tibetą šeštajame dešimtmetyje. Tai filmas, pasakojantis apie praradimą. Dalai Lama, berniukas ir vyras, gyvena tokį gyvenimą, iš kurio mes galime daug ko pasimokyti.“ Keletą scenarijaus juodraščių porą kartų perskaitė pats Dalai Lama. Pirmą sykį tada, kai svečiavomės pas Melissą ir jos vyrą Harissoną Fordą jų namuose Vajominge, o antrą – tuomet, kai filmavimo grupė apsilankė Dharamšaloje. Mačiau, kaip H. Fordas, skaitydamas scenarijų, susijaudino iki ašarų.
M.Scorcesei buvo gana neįprasta kurti filmą apie taiką ir prievartos vengimo filosofiją. Filme vaidino tibetiečiai aktoriai mėgėjai, jį nufilmavo Maroko kalnuose.
Labai džiaugiausi girdėdamas, kad apie tibetiečių patirtį kuriami filmai, nes populiarioji kultūra leido siekti, kad apie mūsų kovą sužinotų kuo daugiau žmonių. Nepaisant Kinijos kišimosi, „Kundunas“ ir kitas, Jeano Jacques‘o Annaud režisuotas, filmas „Septyneri metai Tibete“ padėjo skleisti žinią apie sunkią mūsų padėtį. Aš mėgau filmus, man patiko bendrauti su Melissa ir Harrisonu. Kai jiedu viešėjo Dharamšaloje, pakviečiau juos į savo namus vakarienės. Nors Melissa buvo garsi Holivudo scenaristė, elgėsi mandagiai ir kukliai. Ji tapo ištikima tibetiečių drauge ir vėliau prisijungė prie Tarptautinės kampanijos už Tibetą, kurią inicijavo mano brolis. Labai nuliūdino žinia, kad 2015 m. ji mirė. Tačiau Jo Šventenybė daugumos aktorių nepažinojo, ir man ne sykį teko pasijusti nejaukiai, kai jį sveikindavo tarptautinio masto žvaigždė, o jis nė nenutuokdavo, koks tai veikėjas ar veikėja.
Tačiau Vakarų susidomėjimas budizmu neretai kritikuojamas. Teigiama, kad Tibeto budizmas Vakaruose per daug egzotizuojamas, o tai trukdo jį rimtai pažinti. Kad ir kaip būtų, reikia turėti omeny, jog Tibeto budizmo populiarumas ir šiltas Dalai Lamos bendravimas su įvairiausių įsitikinimų žmonėmis leido atkreipti dėmesį į daugelį svarbių Tibeto problemų. Tibetiečių tremtis atvėrė Tibeto religiją, kultūrą, muziką ir meną pasaulio žmonėms.
Pasaulis atsiveria: pirmoji kelionė į Europą
Michaelis van Waltas van Praagas nuo dvylikos metų buvo karštas Tibeto rėmėjas. Piktindamasis kinų įvykdyta Tibeto okupacija, jis rašė Dalai Lamai entuziastingus laiškus. Tas vaikiškas jo užsidegimas neišblėso, ir M.W.van Praagas tapo vienu ištikimiausių ir labiausiai vertinamų mūsų rėmėjų Vakaruose. Dvidešimt vienerių jis susitiko su Jo Šventenybe. Šiam išreiškus norą apsilankyti Europoje, M.W.van Praagas pradėjo organizuoti kelionę ir atliko visą parengiamąjį darbą. Vėliau jis tapo Dalai Lamos ir Tibeto vyriausybės tremtyje teisiniu patarėju.
1973-ieji tapo permainų metais Dalai Lamos gyvenime – jis pirmą kartą apsilankė Europoje, apskritai Vakaruose (pirmosios jo aplankytos užsienio šalys buvo Japonija ir Tailandas – šios kelionės įvyko 1967 m.). Indijos vyriausybė primygtinai prašė, kad Jo Šventenybė kelionės metu neskelbtų jokių politinių pranešimų ir kalbėtų tik apie religinius dalykus. Tačiau mūsų džiaugsmo tai neatvėsino.
1973-ieji tapo permainų metais Dalai Lamos gyvenime – jis pirmą kartą apsilankė Europoje, apskritai Vakaruose
Turas po vienuolika šalių prasidėjo nuo Vatikano, kur Dalai Lama įžvelgė panašumų tarp šv.Petro bazilikos ir Potalos rūmų, turėdamas omenyje jų dydį ir senumą. Šios svarbios kelionės metu ir gimė jo troškimas plėtoti tarpreliginį dialogą. Jis trumpai susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi VI ir pareiškė tikįs bendra dvasinių žmonijos vertybių prigimtimi.
Mes apsistojome viename Romos vienuolynų. Gyvenamosios vietos buvo spartietiškos, tačiau virtuvės – priešingai nei mūsų vienuolynuose – įrengtos moderniai. Aš labai nustebau, kai prie maisto mums pateikė vyno (pasirodo, jį dažnai gamina patys vienuoliai) – juk tibetiečiams vienuoliams draudžiama vartoti svaigalus. Kitas akivaizdus skirtumas buvo vienuolynų dydis. Mūsų vienuoliams dėl vietos stygiaus dažnai tekdavo apsigyventi verandose, o daugelyje Europos vienuolynų itin erdviose patalpose gyvendavo vos penkiasdešimt ar šešiasdešimt vienuolių.
Po Vatikano apsilankėme Šveicarijoje – šioje šalyje buvo įkurtas pirmasis Europoje Tibeto biuras. Jam atstovavo Kungo Pala ir vyresnysis Jo Šventenybės brolis Lobsangas Samtenas. Nuo 1960 m. Šveicarija priėmė tūkstančius tibetiečių pabėgėlių, įskaitant ir vaikus, kuriuos įvaikino šveicarų šeimos. Dalai Lama susitiko maždaug su 200 tokių vaikų. Deja, daugelis jų, atplėšti nuo savo šalies, buvo pamiršę gimtąją kalbą ir mažai ką žinojo apie Tibeto kultūrą. Bendraujant su jais mums reikėjo vertėjo, dėl to jautėmės nejaukiai. Dalai Lama paprašė 1968 m. įsteigto Rikono vienuolyno vienuolių organizuoti jiems kalbos pamokas. Man didelį įspūdį padarė švara Europoje ir žmonių drausmingumas – ypač Šveicarijoje. Negalėjau patikėti, kaip punktualiai čia kursuoja traukiniai – net ne minutės, o sekundės tikslumu!
Nuo 1960 m. Šveicarija priėmė tūkstančius tibetiečių pabėgėlių, įskaitant ir vaikus, kuriuos įvaikino šveicarų šeimos.
Paskui aplankėme Nyderlandus, Belgiją, Islandiją, Norvegiją, Švediją, Daniją, Jungtinę Karalystę, Vakarų Vokietiją ir Austriją. Dalai Lama pirmiausia norėjo susitikti su tais, kurie teikė pagalbą tibetiečiams. Jis susitiko su Johnsonų šeima iš Norvegijos pagalbos Tibetui organizacijos ir grįždamas į Indiją parašė jiems tokį laišką: „Šiandienos pasaulyje jaučiamas stiprus ir neatidėliotinas visuotinės atsakomybės poreikis, ir tam, kad jį išsiugdytume, visi kartu turime nuoširdžiai kurti brolybės, meilės ir pagarbos visiems žmonėms atmosferą.“ Švedijoje Jo Šventenybė susitiko su tibetiečių bičiuliais, kurie padėjo steigti mokyklas Indijoje. Danijoje pasimatė su Fennebergų šeima iš Danijos Tibeto paramos komiteto – jie buvo jį aplankę Svargos ašrame pačioje jo įkūrimo pradžioje. Austrijoje Dalai Lama nuvyko į vieną iš SOS vaikų kaimų ir susitiko su jo steigėju Hermannu Gmeineriu, kuris daug mums padėjo ir finansavo Tibeto vaikų kaimo tinklui priklausančias mokyklas Indijoje. Mus su juo supažindino H. Harreris. <...>
Šios svarbios kelionės metu Dalai Lama susitiko su daugeliu krikščionių lyderių ir paprastų tikinčiųjų. Tai buvo glaudaus ryšio, kurį jis ilgainiui užmezgė su krikščioniškuoju pasauliu, pradmenys. Jo Šventenybė susipažino su Kenterberio vyskupu ir buvo „įkvėptas jo liberalių minčių“. Taip pat Dalai Lama susitiko su šiitu Aga Khanu, šitaip tartum duodamas toną būsimoms kelionėms, kuriomis siekė megzti santykius su kitų tikėjimų lyderiais. Šią kelionę jis laikė „asmeninio kontakto su vakariečiais plėtojimo pradžia“.
Jo Šventenybė tryško entuziazmu ir smalsumu. Jis labai domėjosi viskuo, ką matė. Sutiktiems žmonėms skyrė visą savo dėmesį, uždavinėjo klausimus ir juokavo. Dalai Lama visada mokėjo bendrauti su žmonėmis – jis griovė bet kokius barjerus, todėl šalia jo kiekvienas jausdavosi jaukiai. Aš žavėjausi jo atsidavimu studijoms, maldoms bei meditacijoms, kad ir kokia įtempta būdavo mūsų darbotvarkė.
Dalai Lama visada mokėjo bendrauti su žmonėmis – jis griovė bet kokius barjerus, todėl šalia jo kiekvienas jausdavosi jaukiai.
Tiesą sakant, ankstyvaisiais metais mūsų kelionės buvo ramesnės. Tuomet Dalai Lama dar nebuvo vienas labiausiai atpažįstamų pasaulio žmonių ir dažnai eidavo pasivaikščioti gryname ore arba užsukdavo į kokią parduotuvę (nors retai ką nors nusipirkdavo). Mes sustodavome pasistiprinti pakelės restoranuose ir valgydavome kartu su visa palyda. Tuo metu, kai atsistatydinau iš pareigų Asmeninėje tarnyboje, kelionių dienotvarkės jau buvo nepaprastai įtemptos – su ilgu įsipareigojimų sąrašu. Man kelia nuostabą tai, kiek energijos turėjo Dalai Lama.
