Įpaminklinimo tema iš naujo tapo aktuali kilus viešiesiems debatams dėl J.Marcinkevičiaus įamžinimo.
– Kokia yra šiuolaikinė skulptūra Lietuvoje?
– Į šį klausimą atsakyti sunku, bet pamėginsiu. Lietuvoje skulptūros (šiuolaikinės, moderniosios ar tradicinės) plačiąja prasme padėtis yra visai nebloga. Negaliu sakyti, kad ji ideali, bet tikrai esama įdomių kūrėjų, įvaldžiusių skirtingas stilistikas. Keletas skulptorių savo kūriniais įsitvirtinę ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje meno scenoje, gali gyventi ir kurti autonomiškai, būdami nesuvaržyti finansiškai.
Be to, šiuo metu turime kelias skulptūros edukacijos programas. Antai Vilniaus dailės akademijos bakalauro, o ypač šiuolaikinės skulptūros magistro studijos yra labai populiarios – jas renkasi daugiau nei galime priimti. Žmonės paprastai stoja gerai pasiruošę, kai kurie baigę studijas užsienio universitetuose, kas mūsuose nėra dažna praktika. Šis susidomėjimas rodo, kad skultptūros ateitis visai nebloga.
– Kalbant apie viešąsias skulptūras ir jų konkursus natūraliai kyla klausimas – ar tai, ką matome konkursuose, skirtuose paminklų ir kitokio tipo skulptūrų statymui, atspindi tai, kokia iš tiesų yra lietuviška skulptūra šiandien?
– Neatspindi, bet galbūt ir neturėtų? Viešoji skulptūra, paminklai turi savo plastinę kalbą, be to, šis žanras Lietuvoje yra truputį užsidaręs savyje, nes sėkmingiausi mūsų kūrėjai vengia šių konkursų ir renkasi veiklas tarptautinėje scenoje. Paminklų konkursuose dalyvauja jiems ir besispecializuojanti žmonių grupė, bet nebūtinai tai yra sėkmingiausi menininkai.
– Įdomu, kokio lygmens darbai pasiekia viešuosius konkursus. Antai pastarasis daug diskusijų sukėlęs buvo Justino Marcinkevičiaus įpaminklinimo konkursas. Literatūrologas Paulius V. Subačius 15min yra teigęs: „Konkursas parodė visišką vaizduotės nebuvimą. Radikalų. Teatleidžia gerbiami skulptoriai ir architektai, bet visi pateikti projektai yra tokio koncepto primityvumo laipsnio, kad gėdytųsi profesinė amatų mokykla.“
– Vengčiau taip aštriai kalbėti, bet konkursas, mano manymu, išties nėra sėkmingas. Visgi tokiu jis tapo ne tiek dėl pačių kūrėjų, o kad jo tema nebuvo aptarta iki galo.
Asmenybėms skirti konkursai turėtų laikytis skulptūrų viešose erdvėse tradicijų, ką vakarietiškos valstybės ir daro. Visų pirma – bendruomenė, kurios viešojoje erdvėje yra statomas koks nors ženklas, turi išsidiskutuoti ir sutikti dėl objekto atsiradimo. Žinoma, sutarimas nebūtinai pasiekiamas lengvai, bet jis būtinai turėtų įvykti. Jeigu paminklas statomas istorinei asmenybei arba menininkui, jų kūrybinis palikimas turi būti gerai žinomas bendruomenėje, įnešęs ką nors naujo, praplėtęs žanro tradiciją, padaręs įtaką jaunesniajai kartai, o dar geriau būtų žinomas ir tarptautinėje erdvėje.
Iš esmės įgyvendinimas turi būti atiduotas profesionalams, kurie ir rūpinasi kokybe, bet jau nebekelia esminių politinių klausimų, kurie turi būti jau išspręsti prieš skelbiant konkursus.
Vėliau nutarimą legitimuoja dažniausiai municipalinė valdžia, kuri perduoda idėjos įgyvendinimą profesionalams. Būtent šie rengia viešuosius konkursus, garantuoja ekspertinį vertinimą visuose proceso lygmenyse. Būna ir iškart kreipiamasi į labai žinomus menininkus, nebūtinai skulptorius, kurie pasiūlo originalias idėjas, kartais netikėtus plastinius sprendimus, kurie istorinių asmenybių palikimą įprasmina autentiškai, išmanydami skulptūros tradiciją naudoja dabartinę meninę kalbą, leidžiančią stebėtojui atrasti kažką naujo toje asmenybėje, kuri yra įamžinama.
Iš esmės įgyvendinimas turi būti atiduotas profesionalams, ir jie jau rūpinasi kokybe, bet jau nebekelia esminių politinių klausimų, kurie turi būti jau išspręsti prieš skelbiant konkursus. Aišku, kai kurie estetiniai sprendimai gali sukelti ir diskusijas, tačiau tai nebeturėtų būti kelias priešingon pusėn.
Jeigu skultpūros statomos istoriškai susiformavusiose erdvėse, remiuosi keliais kriterijais. Pirma – ar toji skulptūra ar skulptūrų grupė pagerina, aktyvuoja tą vietą, sudomina žmones. Kiek teko peržvelgti J.Marcinkevičiaus įpaminklinimui skirtus darbus internete, ten pristatyti darbai ne tik negerina, bet ir komplikuoja architektūriškai baigtą, estetiškai jau įdomų skverą.
Manau, reikėtų pradėti laikytis pastarųjų taisyklių, nes kol kas mums artimesnės potarybinė tradicija, t.y. kažkuri valdžios grandis pati nusprendžia, ko žmonėms reikia. Valdžia tiesiog aktyvuoja kokią nors žmonių grupę, kuri neva pritaria idėjai, ir procesas legitimuojamas lyg būtų bendruomenės pritarimo sulaukęs sprendimas.
– Nemažai kalbėjote apie tai, kaip turėtų vykti konkursai. Štai praėjusiais metais Norvegija pasikvietė britų menininkę Tracy Emin, kad ši Osle Šiaurės jūros pakrantėje pastatytų skulptūrą „Motina“. Ar mūsų konkursams netrūksta tarptautiškumo?
– Konkursai gali būti organizuojami įvairiai – tai gali būti ir atviras, ir uždaras, tarptautinis konkursas. Jeigu norima pakviesti konkretų menininką, šis sprendimas turi būti aptartas profesionalų parengiamojoje fazėje, argumentai kaip įmanoma priimtiniau išviešinami bendruomenėje. Tikiu, kad T.Emin pasirinkimas nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, juk ji – labai garsi menininkė, išpopuliarėjusi dar dešimtajame dešimtmetyje. Man asmeniškai būtų labai įdomu, jeigu tokio lygio kūrėja būtų pakviesta sukurti paminklą J.Marcinkevičiui.
– Pastaruoju metu menotyrininkai kalba apie tai, kad reikėtų padaryti pauzę ir nestatyti jokių paminklų palikus šį darbą ateities kartoms. Kokia būtų jūsų pozicija?
– Aš sutinku su diagnoze, kurią gerbiami kolegos įvardijo – paminklų yra pristatyta per daug, jų meninė kokybė nebetenkina nei žmonių, nei specialistų. Nežinau, ar atsiras Lietuvoje kas nors, kas prie širdies ranką pridėjęs galėtų pasakyti, kad didžiuojasi tais naujais paminklais.
Reikėtų dėti pastangas, kad mūsų išgyvenamas laikotarpis sugeneruotų jam būdingą meninę kokybę. Uždėti moratoriumą paminklų statymui visiškai nederėtų, bet reikėtų iš esmės permąstyti jų atsiradimo sistemą.
Visgi negalėčiau sutikti su šia pozicija, mat nieko nedarant savaime laikas naujų žinių nesuteikia. Reikėtų dėti pastangas, kad mūsų išgyvenamas laikotarpis sugeneruotų jam būdingą meninę kokybę. Uždėti moratoriumą paminklų statymui visiškai nederėtų, bet reikėtų iš esmės permąstyti jų atsiradimo sistemą.
Galbūt vertėtų grąžinti skaidresnes struktūras, aiškiau išsidalinti atsakomybes, nes dabar jau turime konkurso rezultatus, laimėtojus, o dar tebediskutuojame, ar J.Marcinkevičiaus asmenybė apskritai verta įpaminklinimo. Tai kam dabar konkurse dalyvavusius menininkus statyti į nepatogią padėtį? Juk jie sprendžia vizualinius uždavinius, bet ne istorinius ar vertybinius sprendimus.
Viskas turėtų vykti palaipsniui, ir tai tikrai neužtruktų daug laiko. Juk kūrybinės bendruomenės turi geras XX a. istorijos, kultūros raidos žinias, todėl įvertinti vieną kitą kūrėją, jo talentą nėra sudėtinga. Iš esmės tai jau atlikta daugybėje akademinių darbų, didžiausią įtaką lietuvių kalbai, poezijai padariusių asmenybių sąrašą turime, tai pradėkime nuo pačių ryškiausių, tada ir visuomenei būtų lengviau priimti, kad ir kontroversiškesnį estetinį sprendimą. Sutvarkius tokius elementarius dalykus, paskirsčius atsakomybes, darant mažiau, bet kokybiškiau viskas turėtų stoti į savas vėžias.
– Vadinasi, jeigu pagerėtų konkursų administravimas, klausimai būtų mažiau politizuoti, į juos būtų įmanoma pritraukti talentingiausius Lietuvos skulptorius?
– Galbūt, tačiau ir to gali nebepakakti. Kada konkursų sąlygos yra nelabai perskaitomos, arba pernelyg varžančios, o vieno ar kito paminklo atsiradimo tikslai ne visai aiškūs, menininkai imami kaltinti, jie tarsi turi atsakyti už kažkieno nepadarytus darbus... Tyrimai, sprendimai, visuomenės informavimas, diskusijos – ne jų pareiga. Jau ne vieną kartą Lietuvoje tai įvyko, kai kūrėjai atsidūrė politinių ginčų centre. Atrodo, tie neproduktyvūs ginčai kai kam sukrauna politinį kapitalą, o skulptūrinis objektas net nėra tikslas, tad susigrąžinti menininkus nebus taip lengva.
Šiandien monumentalioji skulptūra yra užstrigusi kažkokioje tarpinėje būsenoje – visi nepatenkinti, bet niekas nebenori proveržio, ryškesnių sprendimų tiek politinių, tiek kūrybinių.
Vienas iš būdų taisyti šią padėtį, būtų atsižvelgti į tarptautinę patirtį. Reikėtų pakviesti ne tik užsienio menininkus, bet ir komisijos narius. Tikiu, kad net ir patys iškiliausi ekspertai, dalyvavę, pavyzdžiui, Rugsėjo 11-osios tragedijos memorialo Niujorke įgyvendinime, sutiktų atvažiuoti. Tam nereikia labai didelių pastangų!
Šiandien monumentalioji skulptūra yra užstrigusi kažkokioje tarpinėje būsenoje – visi nepatenkinti, bet niekas nebenori proveržio, ryškesnių sprendimų tiek politinių, tiek kūrybinių.
– Viešoji skulptūra nėra tik paminklai. Jeigu nesutariame dėl asmenybių, galbūt vertėtų išmėginti meną dėl meno?
– XX a. antroje pusėje skulptūra tapo labiau abstrakti, sintetinė santykyje su aplinka, moderniąja architektūra, stengiamasi išgryninti pasirinktą temą iki vieno, bet labai paveikaus vaizdinio, ir tai buvo skirta meninės kalbos vystymui. Tokie projektai-kūrybinės laboratorijos yra labai reikalingos. Vienas garsiausių tokio tipo renginių yra Miunsterio skulptūrų projektas, kuris vyksta tik kas dešimtmetį. Ten pakviečiami labai skirtingai dirbantys menininkai, kurie pateikia originaliausias idėjas. Šis renginys ilgą laiką buvo tarsi lakmuso popierėlis, parodantis svarbiausias srities tendencijas.
Įdomūs estetiniai sprendimai atsiranda intensyviai kuriant, ne kopijuojant, bet kūrybingai panaudojant tarptautinę patirtį.
Vaizduojamojo meno teorijos ir technikos turi žengti paraleliai su tarptautinėmis tendencijomis, nes atėjus laikui tikrai rimtam konkursui, debatus keliančiai temai ar kontroversiškai vertinamai asmenybei įamžinti, nebus drąsos prieštaravimus įprasminančiam politiniam sprendimui priimti.
Įdomūs estetiniai sprendimai atsiranda intensyviai kuriant, ne kopijuojant, bet kūrybingai panaudojant tarptautinę patirtį. Kitaip neturėsime resursų pastatyti moraliai nepasenusio paminklo.
Leisiu sau pasakyti, kad dabartinė lietuvių memorialinė skulptūra yra nešiuolaikiška pirmiausia ne plastiniais sprendimais, o šio žanro suvokimu. Net ir labai tradiciniai, figūriniai, portretiniai sprendimai galimi įgyvendinti stilingai, kokybiškai, bet tai yra išimtys, kurios pasirinktą vietą padaro įdomesne, intelektualiai labiau intriguojančia, nei ji buvo iki tol.
