Diskusija dėl J.Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, o savo nuomonę dėl šio rašytojo laikysenos bei jo dramų trilogijai skirto paminklo komentavo tiek viešieji intelektualai, tiek ir aukščiausi valstybės vadovai.
Nors šio rašytojo asmenybė jau anksčiau ne kartą yra patekusi į diskusijų akiratį, o skirtingo vertinimo sulaukė jo garsioji dramų trilogija „Mindaugas“, ‚Mažvydas“ ir „Katedra“, kurią vieni kultūros istorikai vertina kaip tarnystę okupacinei valdžiai, o kiti – kaip Atgimimo preliudiją, tačiau būtent siekis paminklu įamžinti J.Marcinkevičiaus atminimą sulaukė ypač ryškios konfrontacijos tarp skirtingų pozicijų.
Pasak dalies istorikų bei tyrėjų, šis pavyzdys tik parodo, kad visuomenė iki šiol neturi sutarimo, kaip vertinti žymiausių sovietmečio laikotarpio asmenybių biografijas, o kilusios diskusijos gali prisidėti prie aiškesnio šio meto ir žmonių pasirinkimų supratimo.
Beveik pilnoje Rašytojų sąjungos salėje renginio metu buvo paprašyta pakelti rankas, kas iš dalyvaujančių yra „už“ paminklo J.Marcinkevičiui pastatymą ir didžioji dalis rankų pakilo.
Pasak istoriko Valdemaro Klumbio, ši situacija tik parodo mūsų visuomenėje įsigalėjusią normą, kad diskusija kaip tokia iš principo yra niekam neįdomi, o svarbiausia yra kitam įrodyti savąją tiesą.
Tiesa, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė teigė, kad į šį susitikimą buvo kviečiami ir kitokią nuomonę dėl paminklo turintys kalbėtojai, tačiau visi jie atsisakė dalyvauti.
Birutė Jonuškaitė: „Su kokiomis praeities šmėklomis kovojame?“
Rašytojų sąjungos pirmininkė B.Jonuškaitė pokalbio pradžioje teigė, kad visa tai, kas šiandien vyksta dėl J.Marcinkevičiaus skvero ir jo atminimo ženklo, tėra pretekstas kalbėti ir mąstyti apie daug platesnius dalykus.
„Reikia pripažinti, kad esame traumą patyrusi visuomenė ir pats laikas mums kalbėti ne tik apie poetus ir jų kūrybą, bet kur kas svarbiau – pradėti gyti ir atrasti protingą santykį su sovietiniu laikotarpiu“, – teigė rašytoja.
Anot jos, gręžiotis atgalios, kaltinti vieni kitus geba kiekvienas, bet rasti protingą išeitį ir suvokimą, kaip gyvensime šiandien, kaip sovietmetį vertinsime ateity ir ko pasimokysime iš šio laikotarpio toli gražu sugeba ne kiekvienas.
B.Jonuškaitė taip pat pažymėjo, kad pastarojo meto diskusijose pasimetė pati klausimo problema, apie ką diskutuojama ir dėl ko nesutariama: „Ar verta statyti paminklus poetams Lietuvoje? Ar J.Marcinkevičius vertas įamžinimo? Ar verta statyti paminklą šiame skvere, o gal netinkamas yra pats konkurso nugalėtojas ir reikia ieškoti naujo meninio sprendimo?“, – teigė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė pažymėdama, kad, jos manymu, svarbiausia yra atsakyti į savo pačių klausimą, ar jau galime ramiai, protingai galvoti apie sovietmetį, o gal vis dėlto žaizdos dar yra pernelyg gilios.
Tačiau ji taip pat pažymėjo, kad nors konkursas jau yra įvykęs, o visuomenė diskutuoja, tačiau lemiamas žodis šiandien yra Vilniaus tarybos rankose, kuri tik ir gali nuspręsti, ar šis paminklas stovės skvere, ar ne. Anot B.Jonuškaitės, visi iki tol Vilniaus savivaldybės pateikti reikalavimai šio konkurso įgyvendinimui buvo su savivaldybe suderinti.
Viktorija Daujotytė: „Marcinkevičiaus problema – jo talentas“
Savo pasisakyme profesorė Viktorija Daujotytė pažymėjo, kad poeto J.Marcinkevičiaus problema yra ne kas kitas, bet jo talentas.
„J.Marcinkevičius yra labai svarbus asmuo, gilus asmuo ir jo problemų šaknis yra jo talentas. Tik talentingi žmonės tampa prieštaravimo mazgu ir šis branduolys, su kuriuos susidūrėme, rodo, kad turime reikalą išties su dideliu reiškiniu. Tokių prieštaravimų nesukelia netalentingi kūrėjai“, – teigė V.Daujotytė.
J.Marcinkevičius – pirmasis iš visos Lietuvos inteligentijos – savo kūryboje įveikė „pavergto proto“ teritoriją, vėliau dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo viešumo žmogus, prisidėjo prie Konstitucijos rašymo, ir vien dėl to jis vertas įamžinimo.
Pasak jos, daugelis žmonių, nugyvenusių sunkų sovietinį laikotarpį, supranta, kad tame laike iškilo talentingas žmogus, kuris taip pat darė klaidų ir elgėsi ne taip, kaip dabar gal norėtume, tačiau kaip tik J.Marcinkevičius – pirmasis iš visos Lietuvos inteligentijos – savo kūryboje įveikė „pavergto proto“ teritoriją, vėliau dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo viešumo žmogus, prisidėjo prie Konstitucijos rašymo, ir vien dėl to jis vertas įamžinimo.
Vis dėlto, galiausiai V.Daujotytė pažymėjo, kad jei visuomenėje dėl J.Marcinkevičiaus asmenybės šiandien kyla tokios aršios diskusijos, gal vertėtų pasitenkinti mažesniu atminties ženklu, o paminklo idėją nukelti vėlesniam laikui, leisti atšalti emocijoms.
„Bet pačios paminklo idėjos jokiu būdu neatsisakyti“, – pridūrė profesorė.
Laima Kreivytė: „Konfliktas viešąją erdvę tik sustiprina“
Pasak menotyrininkės ir poetės Laimos Kreivytės, per pastarąjį dešimtmetį buvo surengtas ne vienas konkursas, kuris, galiausiai, taip ir liko neįgyvendintas ir vienas iš pavyzdžių yra Lukiškių aikštė, taip pat Antano Smetonos paminklas Vilniuje, o dabar ir J.Marcinkevičiaus paminklas.
Pasak jos, tokią situaciją lemia tai, kad gyvename dramatiškais laikais. Prie to paskutiniu metu akivaizdžiai prisideda ir karas Ukrainoje.
Demokratinė viešoji erdvė remiasi tuo, kad konfliktas viešąją erdvę tik sustiprina ir skirtingos pozicijos yra labai gerai.
Vis dėlto, jos teigimu, visos šiuolaikinės teorijos pabrėžia, kad gyvenant demokratinėje visuomenėje, kompromiso, tinkamo visiems žmonėms, surasti yra neįmanoma, nes kiekvienas turi savo supratimą, skonį ir nuostatas.
„Demokratinė viešoji erdvė remiasi tuo, kad konfliktas viešąją erdvę tik sustiprina ir skirtingos pozicijos yra labai gerai“, – teigė L.Kreivytė pažymėdama, kad norint rasti sprendimus svarbiausia yra sutarti dėl sąvokų, istorinio vertinimo ir atminties.
Pasak menotyrininkės, išrinktasis konkurso nugalėtojas, paminklas „Trilogija“ yra labai geras ir atspindi paties rašytojo kaip asmenybės prieštaringumą.
„Tačiau svarbiausia, kad mes į savo istoriją pažvelgtume ne kaip į juodą baltą, bet pamatytume to laiko sudėtingumą ir prieštaringumą ir pamėgintume sau atsakyti, ką su tuo turime daryti“, – kalbėjo L.Kreivytė.
Kamilė Šeraitė: „Vilniaus Tarybos paminklo klausimas artimiausiu metu nepasieks“
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė pastebėjo, kad pastaraisiais metais buvo ne viena aktuali tema, kai pati visuomenė ėmėsi eksperto vaidmens. Anot jos, iš pradžių visi buvo pandemijos ekspertai, vėliau karo Ukrainoje, o dabar atėjo eilė J.Marcinkevičiui.
Mes nesame sutarę, kokiems asmenims turime statyti paminklus ir ar jie būtinai privalo būti krištolo skaidrumo.
Tačiau didžiausia problema, jos teigimu, yra ta, kad atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje nebuvo apibrėžtas santykis su komunistine praeitimi. O jei taip būtų padaryta, gal šiandien nebūtų reikalo kalbėti apie J.Marcinkevičių ir jo paklydimus.
„Mes nesame sutarę, kokiems asmenims turime statyti paminklus ir ar jie būtinai privalo būti krištolo skaidrumo. Bet kaip su rašytojais ar dailininkais, kurie pakluso tam režimui? Ar jie verti paminklų? O gal tik gatvės ir skvero? O gal paminklų jau pakanka ir užtektų sutvarkyti J.Marcinkevičiaus skverą ir pastatyti informacinį stendą“, – kalbėjo K.Šeraitė pažymėdama, kad Antakalnio kapinėse nėra labiau lankomo kapo nei šio poeto ir gal tai ir yra geriausias jo pagerbimas.
Politikė taip pat priminė, kad nors Vilniaus savivaldybė 2020 metais ir pritarė J.Marcinkevičiaus vardo suteikimui skverui prie Rašytojų sąjungos, o taip pat neprieštaravo ir komisijos paskelbtam konkurso, įamžinančio poeto atminimą, nugalėtojo paskelbimui, vis dėlto, visuomenėje užvirus aštrioms diskusijoms, artimiausiu metu, mažai tikėtina, kad Tarybą pasieks šio paminklo skvere statymo klausimas.
Paulina Pukytė: „Kontroversiškos asmenybės įamžinimui reikalingas šiuolaikinis menas“
Iš salės prabilusi menininkė Paulina Pukytė atkreipė dėmesį į, jos manymu, ydingas surengto konkurso sąlygas. Anot jos, pagal surašytas nuostatas konkurse galėjo dalyvauti tik skulptoriai bei architektai, kurie anksčiau jau buvo pastatę bent vieną paminklą ir turėję tokio darbo patirties.
Pasak jo, kaip anksčiau skulptoriams reikėjo pastatyti tris Leninus, taip dabar nepastačius J.Basanavičiaus negalima dalyvauti konkurse ir J.Marcinkevičiui.
„Iš esmės šitaip rengiamas konkursas apribojo galimybes dalyvauti kitiems kūrėjams. Tai labai senovinis supratimas, koks turėtų būti menas viešojoje erdvėje“, – teigė P.Pukytė pažymėdama, kad tokiai kontroversiškai asmenybei kaip J.Marcinkevičius reikalingas ne modernistinis, bet šiuolaikinis menas.
Kaip anksčiau skulptoriams reikėjo pastatyti tris Leninus, taip dabar nepastačius J.Basanavičiaus negalima dalyvauti konkurse ir J.Marcinkevičiui.
Pasak jos, tokiu atveju rengėjai turėjo kviesti konkurse dalyvauti visus menininkus siūlant savo idėjas, o išrinkus geriausią sumanymą skelbti antrąjį konkurso etapą, kuriame būtų išrinkti projekto įgyvendintojai. Anot menininkės, norint išjudėti iš „mirties taško“, reikia į paminklus pradėti žvelgti šiuolaikiškai.
Atsakydama į šią kritiką kultūros ir meno projektų vadovė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė pastebėjo, kad pirminis planas rengiant J.Marcinkevičiaus įamžinimo konkursą kaip tik toks ir buvo, tačiau pritrūkus lėšų pirmosios dalies atsisakyta, o konkurse galėjo dalyvauti bent vieną kūrinį padarę skulptoriai bei architektai.
