– Ar „Emilijos“ žiūrimumas kino teatruose pateisino jūsų lūkesčius?
– Taip. Pateisinti visi lūkesčiai. Filmui begimstant kai kas iš partnerių, kolegų, finansuotojų kalbėjo: „Kaip būtų gerai, jeigu ateitų ne 4 tūkst., bet 30 tūkst. žiūrovų – tai jau būtų didelė pergalė pastarųjų metų lietuviško kino pasaulyje (išskyrus „Zero“)“. Mes kol kas surinkome 123 tūkst. žiūrovų. Tai įspūdinga. Mes svajojome, bet nesitikėjome, kad ateis beveik pusė tiek žiūrovų kiek į „Tadą Blindą“. Tada atėjo daugiau nei 300 tūkst. – nes buvo lietuviškos produkcijos vakuumas. Dabar jau žmonės atsikandę lietuviškų filmų, jie pradeda atsibosti. Tai, kad filmas iš ekranų pasieks apie 130 tūkst. širdžių – mums didelė pergalė.
Visada sakau, kad man didžiausias apdovanojimas yra žiūrovai, jų nuomonė ir jų balsai – kaip rinkimuose. Tai, kad jie atėjo savo noru, pirko bilietus, perdavė iš lūpų į lūpas žinią apie “Emiliją iš Laisvės alėjos” – man patvirtino, kad ne veltui nuo pat pradžių galvojau ir rūpinausi ko žiūrovams reikia, kaip pasiekti kuo daugiau jų širdžių.
– Net mokyklos organizuodavo mokinius žiūrėti šito filmo.
– Bet tai nebuvo varymas. Mes kažkodėl bijome pripažinti autoritetų svarbą. Jeigu literatūros ar istorijos mokytojas nusprendžia kokią knygą mokiniams reikia perskaityti ar kokį pamatyti filmą – tai nėra jų varymas. Jeigu autoritetas sako, juo reikia pasikliauti. Mokytojai siūlė, kvietė, ėjo ir vedė. Taip mokyklos pridėjo mums didelį skaičių, bet ar tai blogai – juk mokytojai patys nusprendė, kad jaunajai kartai reikia pamatyti šitą filmą. Mes kurdami filmą ir kalbėjome, kad gera būtų padaryti šito istorijos etapo vadovėlinę ekranizaciją, kad jį būtų galima žiūrėti vietoj istorijos pamokos. Taip istorija perteikiama daug emociškiau, ji daug giliau paliečia širdį. Net ir tiems mokiniams, kuriuos gal kažkas varė varu, manau, buvo verta pamatyti šitą istoriją.
– Filme remiamasi tikrais, istoriniais įvykiais. Jo pradžioje atkurta 1972 m. jaunimo demonstracija Laisvės alėjoje po Romo Kalantos susideginimo. Bet siužetas – literatūrinis.
– Taip, bet kaip pasakė vienas pagrindinių filmo aktorių ir mūsų konsultantas, to laikmečio amžininkas Česlovas Stonys, 1972 m. dirbęs Kauno Dramos teatre pas režisierių Joną Jurašą: „Tiksliausiai ir tikriausiai filme atspindėtas laisvės troškimas“. Toks laisvės troškimas, koks jis buvo tada, dabar yra filme. Nesvarbu, koks siužetas, jo posūkiai, bet pats tas jausmas yra perteiktas teisingai ir manau, kad tada negyvenusi jaunoji karta pamato filme, ko tada norėjo ir su kuo, su kokiais demonais tada kovojo žmonės.
– Kas jums pačiam kaip režisieriui, kaip menininkui yra laimėjimas šitame filme?
– Gal pasitikrinimas savęs – ar tikrai pasitvirtins visa tai, ką darai su aistra, su šimtaprocentiniu atsidavimu, kai esi įsitikinęs ir tik lauki patvirtinimo, kad to reikia ne tik tau, bet ir kitiems? Kada pasijunti atsakingas už visuomenę, kurios dalis tu esi, kai nesi abejingas tam, kas tave supa – įstatymams, mokesčiams, žiūrovams, galų gale valstybės biudžetui, kurio pinigais finansuotas šitas filmas, – kai nesi abejingas tam, kai nori rezonuoti, nori duoti atgal, ne tik imti, kai toks yra tavo gyvenimo, net ne kūrybos modelis. Kai visa tai pasitvirtina ir duoda rezultatus, tai yra didžiausias laimėjimas, nes aš noriu ir galiu toliau eiti savo keliu. Aš pasitikrinau. Nesvarbu kokios temos ar žanro dabar imsiesi – apie paauglius, romantiškos istorijos, istorinio filmo, tu žinai kokia tavo vidinė būsena turi būti, kad pasiektum gerą rezultatą, katarsį. Pasitenkinimą, kad paaukoti metai duoda rezultatą. Būtų gaila laiko, jeigu visa tai liktų stalčiuje.
– Buvo skirtingos filmo kritikos, o pvz. kritikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė sakė, kad „Emilija“ yra pavojingas filmas – dėl to, kad jis konjunktūriškas, manipuliuoja žiūrovais, slopina jų kritinį mąstymą. Atkreipėte dėmesį?
– Taip, žinoma. Negaliu būti abejingas ir nesidomėti filmo vertinimais. Belieka pasakyti, kad esu susipažinęs. Pasaulyje kritikai galbūt turi daugiau iš ko rinktis ir gal yra mažiau negatyvūs. Nes kai labai daug filmų negali būti vien negatyvus, o pas mus jų labai nedaug, taigi, kad būtum pastebėtas reikia ieškoti kritiškų požiūrių. Jeigu atvirai, nepripažįstu tokių vertinimų, bet leidžiu, kad jie mane veiktų. Juk mūsų laimėjimas, kad gyvename demokratinėje šalyje, kurioje visiems yra vietos, kurioje visokių filmų reikia ir visokių yra. Turi vietą turėti ir mano filmas, ir mūsų žiūrovai, ir kritiški žodžiai. Visi turi būti pastebėti, aš pastebėjau kritiškus straipsnius.
– Jonas Banys, nuolatinis jūsų filmų, taip pat ir „Emilijos“, scenarijaus autorius sako, kad kinas nėra menas, tai storytelling’as, istorijų pasakojimas, būdas vieniems žmonėms perduoti kitiems tam tikras žinias. Ar jūs šiuo klausimu sutariate?
– Manau, kad Jonas yra iš tų talentingų žmonių, kurie sau gali leisti būti kartais radikalesni, tam, kad būtų išgirsti. Šiuo konkrečiu filmu jis teigia, kad kinas turi teisę būti ir komunikacijos kanalas. Jeigu kalbame apie patriotinius, vertybinius filmus, kurių reikia ne kūrėjui parodyti save, o kurių reikia žiūrovui, turime pripažinti, kad ten yra ir komunikacijos kanalas, ne tik menas. Meno kaip tokio Jonas nekvestionuoja, bet mes su juo sutariame, kad menas iš savęs neturi apibrėžimo, tu negali sukurti „meninio“ arba „nemeninio“ filmo. Turi sukurti filmą, kuris ilgainiui gal bus pripažintas meno kūriniu.
Mes kažkodėl bijome pripažinti autoritetų svarbą. Jeigu literatūros ar istorijos mokytojas nusprendžia kokią knygą mokiniams reikia perskaityti ar kokį pamatyti filmą – tai nėra jų varymas.
Kažkodėl kai sukuri žiūrovišką filmą, žmonės a priori sako kad tai nėra menas. Čia norisi kelti klausimą ir Jonas jį kelia garsiau, sakydamas, kad kinas nėra meno rūšis. Šis konkretus filmas nėra pretenzija į meną. Tai pretenzija į žiūrovą ir istorijos pasakojimą, jo transliaciją. Ne visada turi kūriniu parodyti savo meniškumą, kartais reikia parodyti, papasakoti istoriją. Negali pasakodamas patriotinę istoriją kažko iškreipti, parodyti save ir kaip tu ją interpretuoji. Vis dėl to yra šventi dalykai, kurių nereikia interpretuoti, tik ištransliuoti. Meno etiketė yra sudėtinga ir brangi. Jos negali užsidėti pats kūrėjas. Gali uždėti tik istorija, laikas, kolegos, kritikai. Tai yra ne užsidedamas, o sulaukiamas įvertinimas.
– Kaip Jonas Banys beskelbtų, kinas Lietuvoje ir pasaulyje suprantamas kaip meno rūšis. Kelias kine yra menininko kelias. Kaip prasidėjo jūsų kelias?
– Nuo kažkokio jausmo, kad visa tai, ką aš žiūriu, kažkas kūrė. Kažkam reikėjo sukurti tai, ką aš žiūriu. Tai man buvo labai ankstyvoje jaunystėje, kai suvokiau, kad yra tokia ūkio šaka, egzistavimo erdvė – kūryba. Kai mokiausi Šiauliuose, vidurinėje mokykloje, o šalyje vyko lūžis. Man tai buvo lūžis, nes aš suvokiau, kad norėčiau kurti. Taip ir neapleido tas suvokimas. Supratau, kad galima iš nieko kažką sukurti. Prekę, kuri yra ir kūrinys.
Pradžioje sukūriau vaizdo klipą, man tai buvo pergalė. Geriausiai save galėjau realizuoti vaizdo mene, jis mane įtraukia. Pasineriu į tą magiją, į fantazijos pasaulį, kuriame gyveni su savo personažais, įsimyli juos, galvoji, kaip jų vietoj pats pasakytum. Tai padeda įsijautus rašyti scenarijų, suteikti jiems gyvybės, jausmo. Kūrybos magijos pasaulis įtraukė mane ir nepaleido.
– Tada, po lūžio valstybėje, kinas buvo išbrauktas iš biudžeto ir iš visų prioritetų sąrašų. Vėliau Kino studijos su visais jos archyvais privatizavimas buvo aiškus politinės valios – Lietuvai nereikia kino – ženklas.
– Deja taip. Gaila, kad kažkur kažkas leido sau pažiūrėti į Kino studiją kaip į nekilnojamo turto erdvę. Remdamasis Jono teorija, pasakyčiau, kad tai politinis požiūris – į kiną buvo žiūrima tik kaip į meno šaką, ne kaip į ūkio dalį ar komunikacijos kanalą.
Jeigu nuo 1991 m. būtume kūrę filmus, po kurių žmonės eitų į gatves, būtų aktyvūs, tai būtų buvęs dar vienas mus vienijantis elementas. Kaip Dainų šventės, kaip Sąjūdžio mitingai. Jeigu mus būtų vieniję filmai taip, kaip kad vienijo teatras, būtume buvę tik turtingesni. Jeigu „Blinda“ būtų sukurtas 1993 m., „Emilija“ – 1997 m., o 2000 m. tūkstantmečiui būtume sukūrę gerą pasaulinio lygio istorinį filmą, tuo metu tądien nebūtų politinės valios sakyti: „žinai, mums nereikia kino studijos, mes ją griausim“.
Jono mintyse daug tiesos. Kino aplinka be meno kine nemato nieko, nemato, kad jis generuoja pajamas, emocijas, teisingai praleistą laiką, kad per jį galima skelbti kūrėjų, valstybės vertybes, kad tai erdvė, per kurią galima labai daug ką ištransliuoti. Todėl mes nepakėlėme kino statuso tada kai reikėjo, praradome studijas. Netgi lengvatą užsienio prodiuseriams įsivedėm vėliau nei kaimynai. Jeigu garsusis Holivudas važiuoja filmuoti į Europą, tai, deja, pirmiau į Bulgariją ir Latviją, nei Lietuvą. Mes nematėme, kad kinas yra reikšminga mūsų dalis.
– Nesvarbu, kad „Emilija“ buvo sėkminga ir žiūrima, jums dabar nusimato keletas metų laukimo?
– Taip, manau, kad tai neišvengiama. Bet yra dar kelias kurti ne už valstybinius, o komercinius pinigus. Tai komercinis kinas, kiek kitos temos, bet jis gali atsipirkti. Kaip profesijos atstovas gali toliau treniruoti įgūdžius, laukdamas, kol galėsi būti finansuotas valstybės. Nesinori, kad skambėtų kaip skundimasis valdžia, kuri mažai pinigų skiria kinui. Taip, teoriškai taip norisi pasakyti, bet mūsų sistema yra tokia, kad pinigų trūksta, toks status quo. Finansų Lietuvoje trūksta.
Didelė laimė, kad yra ES pinigai. Galbūt kine galime išsikelti sau uždavinius kalbėti apie valstybę, kurioje pinigų trūksta. Jeigu kinas gali pasiekti tokius didelius žmonių srautus, gal galima jame pradėti ieškoti reikalingų temų? Juk mes kalbame, kaip Lietuvoje nesumokame visų mokesčių, kaip juos sumoka kaimyninės valstybės, kaip mes juos slepiame, kokia atsilikusi mūsų verslo kultūra, kaip mes vagiame iš savo valstybės. Bet žiniose ir laikraščiuose šios temos lieka pamokslavimais. Jeigu šia tema sukursime tokį scenarijų, tokį filmą, gal žmonės išėję iš seanso sakys, – „dabar kitaip galvosiu apie mokesčius“. Kinas gali transliuoti tai, ko mums reikia valstybėje.
– Tai jūs kantrus žmogus? Ramiai palauksite keletą metų kaupdamasis kitam filmui?
– Ne, aš nekantrus žmogus. Savaitė po „Emilijos“ premjeros jau norėjau grįžti į filmavimo aikštelę. Turėtume turėti sąlygas filmuoti filmą bent kartą per metus. Lietuviškam kinui, priešingai nei kitoms sritims, pinigų nereikia begalės, riba yra labai aiški. Jeigu pakeltume biudžetą tris kartus, daugiau pinigų nebereikėtų. Dabar skiriami 4 mln. eur. per metus, būtų 10-15 mln., daugiau nebereikėtų. Nesmarkiai padidinus finansavimą, visi kūrėjai galėtų dirbti pilnu pajėgumu, kurti vieną filmą po kito, tada nereikėtų bandyti kantrybės ir laukti keletą metų. Reikia eiti, kristi, klysti. Ir R.Meilutytė ne visada gauna medalį, bet nuo to ji nėra mažesnė sportininkė. Turime leisti sau ieškoti, ir ypač kūryboje, mene.
Bet nepasiduodu pesimizmui, jis man negeneruotų jokios kitos energijos, išskyrus neigiamą. Tikėtis man yra geriau, jaukiau, ir tai materializuojasi, kai ieškai sprendimų, tai ir randi. Jeigu kažko noriu, turiu to siekti, jeigu noriu džiaugtis, reikia tiesiog džiaugtis. Tiesiog skleidžiu tai, kaip noriu, kad žmonės elgtųsi. Manau, kad nuo to bus tik geriau. Čia tokia filosofija, kad taip yra teisingiau, juk esame atėję į žemę pabūti laimingi.
Jeigu nuo 1991 m. būtume kūrę filmus, po kurių žmonės eitų į gatves, būtų aktyvūs, tai būtų buvęs dar vienas mus vienijantis elementas.
Man ir aikštelėje nėra problemų, juokauju, kad jeigu aktorius pramiegojo, neatėjo ir po pietų negalėsime nufilmuoti scenos, kurią turėjome filmuoti, tai ne problema, o iššūkis, kurį man, kaip kūrėjui reikia nugalėti. Tada viskas pasikeičia, atsiranda optimizmas. Žiūriu į ateitį optimistiškai, juk niekas nepuola lietuviško kino uždaryti, jis gyvuos.
- Jonas Jurašas po konflikto su sovietų valdžia 1974 m. emigravo į Vakarus. Jūsų herojus išvažiuoja į Sibirą. Kodėl? Kad Emilija galėtų paskui jį išvažiuoti?
- Mūsų filme daug tikrų dalykų, bet tai nėra biografinis filmas. Mums pagal siužetą norėjosi išvažiavimo į Rytus, kad Režisierius prisiimtų sau tremtį. Bet tai neesminis akcentas. Traukinio kryptis nesvarbi. Tiesiog jis nebegali kurti, nebegali būti toje sistemoje, kur kurti neleidžiama. Mano variklis tas, kad aš galiu kurti. Jei ne už valstybinius, tai už privačius pinigus, jei ne už didelius, tai už mažus. Kurti galima ir reikia.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
