Eglė Frank – rašytoja, fotografė. Jos novelių knyga „Mirę irgi šoka“ (leidykla „Kitos knygos“) išėjo 2022 m. „Šiaurės Atėnuose“ tekstus publikuoja nuo 2017 m. 2021 m. dirbo internetinio priedo „Grafičiai“ redaktore, nuolatinė „Šiaurės Atėnų“ kultūros ir meno renginių apžvalgininkė.
Eglė Frank: nepakeičiamų yra
Paauglė mėginau nuneigti viską, kuo gyveno artimiausia – mano tėvų ir giminių – aplinka. Buvau užsispyrusi ir nepalenkiamo būdo, todėl tėvas, kažkuriuo metu padėjęs diržą, nutarė paleisti mane į pasaulį daryti savo klaidų. „Kada nors sugrįši“, – pasakė man, maištingai paauglei, teta, amžiną atilsį Gražina Ramoškaitė-Gedienė, tuo metu dirbusi „Metų“, o prieš tai – „Literatūros ir meno“ literatūros kritikos skyriuje.
„Šiaurės Atėnuose“ dirbo Sigitas Geda, kuris man, vaikui, buvo tiesiog dėdė. Iš vaikystės pamenu: su Sigitu žaidžiam savo žaidimą, pavadinę jį „Velniuku“. Velniukas greičiausiai esu aš, o Sigitas – lėmėjas, viešpats, sėdintis soste – ant kėdės ir valdantis milžinišką debesį – pledą. Gaudo mane juo ir suvyturiavęs kiša po kėde. O gal velniukas – jis pats, o aš tiesiog neklusnus vaikas, pakliūnantis į pledo ir kėdės pragarą. Žaidimas smagus ir man, ir Sigitui – juk jis pats jį išgalvojęs.
Kitaip nei gyvieji, mirę artimieji mus lydi ir saugo besąlygiškai, jų buvimą šalia, regis, tebejaučiu fiziškai. Gaila vieno – kad išėjo per anksti. Kita vertus, augdama talentingųjų apsuptyje, nuolat kritiškai vertindavau savo pačios galimybes, šių nenaudai. Gal dėl to, pradėjusi rašyti nuo mažų dienų, kurį laiką rinkdavausi veiklos sritis, visai nesusijusias su literatūra.
Rašymas, tiesa, nuolat pasivydavo – teko dirbti korespondente keliuose leidiniuose, o galutinai „prirėmė prie sienos“ jau brandos metais. Pirmoji mano publikacija dėka akylos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės akies pasirodė būtent „Šiaurės Atėnuose“. „Šatėnuose“ subrandinau ir savo novelių knygą „Mirę irgi šoka“ (2022).
„Šiaurės Atėnams“ jau septynerius metus esu lojali kaip autorė, dirbau internetinio kultūros priedo „Grafičiai“ redaktore, ketvirtus metus tvarkau „Šatėnų“ sklaidą socialiniuose tinkluose. Turbūt nereikia sakyti, kad ateiti dirbti vietoj vyriausiosios redaktorės Giedrės Kazlauskaitės yra ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė. Todėl man be galo svarbu paisyti jau esamo įdirbio, o ne su nekantra keisti tai, kas buvo sukurta prieš tai redaktoriavusių pirmtakų – Sauliaus Šaltenio, Lino Paulauskio, Jūratės Visockaitės, Sigito Parulskio, Žydrūno Drungilo, Giedrės Kazlauskaitės.
Paaugliškas maištas iš manęs seniai išsivadėjęs, todėl maištauti esu nusiteikusi tik drauge su kitais redaktoriais – dėl kultūros leidinių gerovės. Apie kultūrą rašantys leidiniai nuolat susiduria su aplinkos spaudimu – prisitaikyti prie skaitytojų, pateikti temas jiems labiau suprantama kalba, derintis prie aktualijų, kurias tradiciškai diktuoja jaunėjanti visuomenė. Ar to reikia?
Mano manymu, skaitydamas tiek literatūros kūrinius, tiek tekstus apie kultūrą, didžiausią dovaną gauni augdamas ir gilindamasis vertikale nuo nesuprantamo iki suvokiamo, o ne horizontale – kai tekstai plokščiai taikosi prie skaitančiojo. Nuolat išlikti ne „tarp“, o „virš“ yra kultūros leidinio kryptis. Todėl rinkodaros ir kapitalizmo dėsnių generuojamas vidurys tebūnie neišvengiama distopija, o ne siekiamybė.
Nors tikrai bus naujų idėjų ir pokyčių, man ne mažiau svarbu išlaikyti „Šiaurės Atėnų“ tradicijas – su užgyventais autoriais, rubrikomis, jau tapusiomis „Šatėnų“ klasika. Ir stipria komanda – kalbos redaktore Audre Kubiliūte, vertėju ir redaktoriumi Andriumi Patiomkinu, maketuotoja Zita Remeikiene.
Kad ir kaip puoselėtume tradicijas, laikas suka savo ratą. „Šiaurės Atėnai“ kadaise išgyveno aukso amžių su pirmame puslapyje klestėjusia nepakeičiamųjų – Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Alfonso Andriuškevičiaus, Kęstučio Navako, Danutės Kalinauskaitės ir kitų – eseistika. Šio numerio pirmame puslapyje Giedrės esė tebūnie prustiškas reveransas prarastam laikui.
Praeities idealizavimo neišvengia joks laikmetis, bet, be sentimentaliosios vertės, tai neturi jokios prasmės. Linijiniu laiko suvokimu, praeitis yra pažįstama, jauki ir sava, todėl paradoksaliai dažnai esti ne už mūsų, o likusi priešais. Ateitis nepažini ir baugi, todėl būtume linkę atsukti jai nugarą. Gyvenant čia ir dabar, dera stojiškai stebėti kultūros procesų kismą, jausti jos pulsą ir reaguoti į tektoninius lūžius. „Šiaurės Atėnų“ praeities šlovingumas nesąlygoja, kad „Šiaurės Atėnų“ nereikia čia ir dabar. Ne be velniukų.
Kalbant apie redakcijai siunčiamus tekstus, norėtųsi cituoti Andrių Jakučiūną, literatūros forume „Šiaurės vasara“ teigusį, kad dabartinė literatūra tiesiogiai atspindi šiuolaikinio skaitytojo poreikius. Vėlgi, manau, bet kokio reiškinio vertinimas yra prasmingas tik iš laiko perspektyvos. Tikiu, kad būsimos kartos cituos bet kuriam laikmečiui aktualias Virginios Woolf esė „Šiuolaikinis romanas“ (Modern Fiction, 1919) eilutes: „Rašyti geriau nepradėjome: tegalima teigti, kad nesiliaujame judėti – tai viena, tai kita kryptimi, bet – jeigu pažvelgtume į šią judėjimo kreivę iš pakankamo aukščio – esame linkę judėti ratu.“
Esu įsitikinusi, kad labiausiai sekasi dirbti tada, kai santykiai – darbiniai taip pat – grįsti artimo meile. Mylėti savo darbą, savo kolegas, mylėti autorius. Gerbti juos. Tai mano gyvenimo ir darbo principai. Nemėgstu užkadrinių kovų, kai žodžių ekvilibristika svaidomasi socialinių tinklų lunaparke, prisidengus kompiuterio ekranu. Todėl jose nedalyvausiu, o būsimus kritikus ir kritikes, taip pat turinčius patarimų visada kviečiu gyvo pokalbio – kaip ir seniau, mane galima sutikti literatūros ir kituose kultūros renginiuose. Taip pat raginu siųsti tekstus.
Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Jūratė Baranova, Kęstutis Navakas, Jurga Ivanauskaitė – pirmi į galvą šovę vardai žmonių, kuriems apleidus šią ašarų pakalnę liko žiojėti neužpildomos tuštumos. Sovietinės lygiavos laikmečiu tikusi frazė „Nepakeičiamų nėra“, tiesa, ir šiais laikais tinka dažniau, nei geidautų mūsų žmogiškieji ego. Tik ne išvardintiems. Sąrašą būtų galima tęsti, vardinant gyvuosius; perfrazuojant Olgą Tokarczuk – patikliai tebetriūsiančius šiapus, po nieko gero nežadančiu dangumi.
Todėl Giedrės Kazlauskaitės nepakeičiu, nes jos pakeisti neįmanoma. Ateinu dirbti vietoj jos ir stengtis nesugadinti, ką per dvylika redaktoriavimo metų nuveikė. „Laikraštis nėra tavo vienos“ – frazė priklauso buvusiai vyriausiajai redaktorei Jūratei Visockaitei, perduota Giedrei. Tai turėtų būti kiekvieno leidinio redaktoriaus moto; mano – taip pat.
Su Giedre atėjusios į redakciją pasirašyti mano įdarbinimo sutarties, randam Zitą plaunančią langą į Bernardinų vienuolyno kiemą.
Besklaidant senus sutarčių aplankus, vienas jų atsiverčia būtent ties Sigito Gedos – beveik iki mirties dirbusio „Šiaurės Atėnuose“ – pasirašyta autorine sutartim. Palaikau tai geru ženklu.
Simboliškai imu seną laikraštį, plėšiu lapą, blizginu lango stiklą.
Neišmeskite senų „Šiaurės Atėnų“ – panaudosit.
Giedrė Kazlauskaitė: laikraštis visuomet yra bendruomeninis projektas
„Paradoksalu, bet esama skaitytojų, kurie prenumeruoja leidinį nuo pat pirmųjų numerių, yra išsaugoję į segtuvus susegtus rinkinius. Šis faktas liudija kultūros saugą – esama kažko, kas tarsi ir nebeturi prasmės interneto eroje, bet negali būti išmetama lengva ranka, nes tai svarbiau už ekonominius pasiekimus. Tai – mūsų visų mentaliteto istorija.
Laikraštis visuomet yra bendruomeninis projektas – jis skirtas tiems, kuriems skaityti ir rašyti būtina taip pat, kaip kvėpuoti. Publikacijų „Šiaurės Atėnuose“ pagrindu išėjo daugybė knygų, formavosi kultūrologijos sąvokos, rutuliojosi humanistinės idėjos. Vyko aistringa polemika, buvo kapojamos tekstų malkos, lėkė žodžių skiedros. Ačiū tiems, kurie dalyvavo šiame svarbiame darbe.
Nuo „Šatėnų“ visiškai neatsitraukiu – kiek galėsiu, būsiu jiems ištikima.“
Kultūros savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ įsteigtas 1990 m. Vilniuje. 1994–1997 m. ėjo kaip laikraščio „Lietuvos aidas“ priedas, 2015 m. tapo dvisavaitinis.
Spausdina meno, literatūros kritikos, filosofijos, kultūros straipsnius, skelbia literatūrinę kūrybą.
