Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Viktorija Kaminskaitė (Vokietija), Rachel Frenkel (Izraelis), Lauryna Bendžiūnaitė ir Tadas Girininkas muzikos ir teatro gerbėjams žada keturis įspūdingus ir vienintelius vakarus. Jų belaukdami prisėdome pasikalbėti su Ferrando partiją atliksiančiu E. Montvidu. Jis, kaip ir nemaža dalis bohemiečių, į Lietuvą grįžta itin retai, todėl nusprendėme sužinoti daugiau apie jo patirtis antraisiais namais tapusiame Londone.
– Koks yra pirmasis įspūdis atvažiavus į Londoną ir pasiryžus jame gyventi?
– Kai atvažiavau iš Vilniaus į Londoną, visų pirma mane pakerėjo miesto dydis, suvokimas, kiek visko reikės pamatyti... Aš visuomet stengdavausi ir stengiuosi kuo daugiau visko aplankyti, su daug kuo susipažinti, o čia neatrastų vietų kiekiai – tokie didžiuliai! Dar ir šiandien yra tokių vietų, kuriose aš nebuvau, kurių dar nemačiau, nes Londonas yra per didelis, jo viso apglėbti ir visur nubėgti nesuspėsi.
O tuo metu, tik atvykęs, daug laiko neturėjau, iš karto prasidėjo stažuotė, buitis, reikėjo rasti, kur gyventi. Buvo tikras šokas kitoje kultūroje, šalyje, kur buvau įmestas lyg musė į barščius, bet iš dalies tai buvo gerai, nes niekam nerūpėjo, buvai prieš tai užsienyje ar ne, tokioje situacijoje ir bręsti, išmoksti greičiau prisitaikyti. Tada, kai tik likdavo laisvo laiko, stengdavausi viską pamatyti, visur nueiti, viską sugerti į save. Dabar, žinoma, jau yra atėjęs laikas, kai pagrindines turistų lankomas vietas pats pamatau tik tuomet, kai pas mane atvažiuoja svečiai, kuriems aprodau miestą.
Bet pirmasis suvokimas buvo tikrai nuostabus: galvoti ir suvokti, jog atsidūrei pasaulio centre, kultūrinėje sostinėje, kur kiekvienas, turėdamas net ir išskirtiniausią skonį, gali rasti ką nors sau.
– Kaip sekėsi susigyventi su britais, juk jie, kaip ir visos tautos, turi savo ypatybių?
– Taip, iš pradžių jie atrodo labai draugiški, kiekvienas su tavimi pasisveikins, pasiūlys kokio gėrimo, bet tai – tik pirminis įspūdis. Iš tiesų, jie sunkiai ką nors įsileidžia į savo ratą.
Na, o britų moterys... Kadangi esu Lietuvoje ir čia duodu interviu, galiu drąsiai pasidalinti pirmais įspūdžiais apie jų elgesį. Kai pamatai, kas iš tiesų vyksta penktadienio vakarais mieste, kuomet visi ima švęsti... Ir matai moteris su kostiumėliais, visiškai nepastovinčias ant kojų ar dar blogiau... O jei dar keliautume į Šiaurę, ten sijonai trumpėja, kol iš jų belieka tik vadinamieji platūs diržai – kuo mažiau rūbo, kuo daugiau nuogo kūno.
Žinoma, nesakau, kad visos jos tokios. Yra ir elegantiškų, aukštesnių sluoksnių moterų ir vyrų, vadinamasis auksinis jaunimas ir t.t.
Britai yra uždari, nors mes, lietuviai, irgi ne tokie jau ir bendraujantys. Aš pats pastebiu, kad su laiku man tampa vis sunkiau prisileisti naujus žmonės.
Dar britams apibūdinti tiktų žodis „witty“ – jie aštrialiežuviai, šmaikštūs, kandūs. Man labai patinka jų rafinuotas, įgeliantis humoras, jie visuomet moka pasijuokti iš savęs.
Londone susipažinau su begale puikių žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol. Žinoma, daug bendrauju su draugais iš Lietuvos arba su kolegomis. Kadangi esu nemažai keliaujantis atlikėjas, kartais būna sunku išlaikyti ar plėsti savo socialinį ratą, nes tampa komplikuota užmegzti pastovias draugystes, todėl lieka tik laiko patikrinti draugai, nors niekuomet nevengiu, net atvirkščiai – mėgstu susipažinti su naujais žmonėmis.
– Kada pajautėte, kad Londonas jau tapo jūsų namais? O gal taip ir neatsitiko?
– Visų pirma yra labai svarbu, kur tu gyveni ir kaip aplinka tave verčia jaustis. Tarkime, aš pradžioje Londone gyvenau labai toli nuo centro, iš mano rajono, kurio visai nemėgau, tekdavo be galo ilgai iki centro važiuoti. Mano rajone gyveno žmonės, su kuriais aš neturėjau nieko bendro, o štai tik persikraustęs į centrą iš karto atradau kitą miestą, atsivėrė kitos spalvos, viskas prasidėjo iš naujo.
Prieš ketverius metus įsigijau savo butą (na, mano jis bus tuomet, kai išsimokėsiu bankui (Juokiasi)), tuomet ir pradėjau jaustis kaip namuose. Londonas yra vieni iš mano namų. Tokių vietų mano gyvenime yra pora. Man namai visų pirma nėra daiktai, pagalvė, šlepetės ar dar kas nors, tai yra brangūs žmonės. Todėl kiti mano namai yra Kaune, kur gyvena mano mama, aplinka, kurioje aš užaugau. Dar yra namai Prancūzijoje, į kuriuos įdėjome labai daug darbo, tai yra ir emociškai brangi vieta.
– Kokios yra jūsų paties mėgstamiausios Londono vietos?
– Londonas toks didelis, jame viskas taip pasimeta... Aš, savo ruožtu, labai natūraliai savo Londoną sutraukiau iki Covent Gardeno rajono. Tai ir būtų mano mylimiausia vieta. Čia aš vaikštau kiekvieną dieną, dirbu, mokausi, valgau, ilsiuosi, čia yra man mieli parkai, kavinės, restoranėliai...
Dar man labai patinka vienas iš rytinių Londono rajonų, savotiškai panašus į Vilniaus Užupį. Ten dar yra išlikę mažų vietelių, klubų, užeigų, kur renkasi menininkai, gali pamatyti komercijos, kuri jau įsigalėjusi Londono centre, nesugadintą meno pasaulį. Tai – vienos iš vietų, kurias atrandi tik gyvendamas šiame mieste.
Mėgstu tikras, senas vietas, kur net grindys gali būti likusios originalios – medinės. Kavą taip pat mėgstu gerti tikrose, mažose kavinukėse, o ne „Starbucks“ ar kituose tinkluose.
– Ar Londonas turi naktinę, muzikinę kultūrą? Džiazo klubus, kabaretus?
– Žinoma, kaip jau sakiau, Londone kiekvienas suras ką nors sau. Čia svarbiausia yra planuoti, kadangi visko vyksta labai daug, bet kartu pasirodymai yra ir labai išskirtiniai – bilietus reikia įsigyti prieš pusę metų. Ten laisvalaikį reikia kruopščiai planuoti, kitaip nei Vilniuje, kur susitikęs su draugais jau po 15 minučių mąstymų gali nusipirkti bilietus ir sėdėti renginyje. Londone iš anksto bilietais reikia rūpintis ne vien didelėse, svarbiose koncertų, teatro salėse, bet ir mažesniuose džiazo klubuose – vos tik paskelbus žymesnę pavardę, bilietai yra išperkami iš karto.
Naktinis gyvenimas čia labai gyvas ir įvairus. Aš pats, paskutiniu metu daug keliaudamas ir dirbdamas, grįžęs į Londoną noriu tik eiti namo ir ilsėtis, todėl daug nieko nepapasakosiu, nesu didelis klubų mėgėjas, bet žinau, kad pasirinkimas čia platus, juk ir pats anksčiau kiekvieną penktadienį lėkdavau linksmintis.
– Kaip manote, kuo iš visų Europos miestų išsiskiria Londonas?
– Na, jis negali pasigirti išskirtine architektūra, kadangi buvo smarkiai suniokotas karo metu. Tai – ne Paryžius, kur gali vaikščioti kaip muziejuje. Londono žavesys, manau, yra jo žmonės, gyventojai, visa masė, kur kiekvienas yra išskirtinis ir savitas. Tai, kaip jie prisijaukina avangardinę madą, yra tolerantiški bet kokiai kultūrai, rasei ar įsitikinimams – to negali praleisti. Čia visko labai daug, bet žmonės, ne pastatai, tau suteikia stipriausią įspūdį.
Apskritai manau, kad miestas visų pirma yra erdvė, skirta žmogui, ir ją reikia išnaudoti. Pavyzdžiui, mūsų Lukiškių aikštė galėtų būti kuo puikiausias skveras, parkas, kur žmonės galėtų leisti laisvą laiką, juk taip gražu, kai per pietų pertrauką miesto gyventojai gali tiesiog susėsti ant žolės ir pasidaryti mažą pikniką.
– Ką suteikia gyvenimas Londone, kuo jis įkvepia?
– Čia labai išsivaduoji, pamatai, kiek visokių žmonių pasaulyje yra, gauni daug asmeninės laisvės. Jei Londone esi smalsus ir stengiesi integruotis į naują aplinką, o ne atvažiavus iš provincijos toliau suktis aplink mažą buitį, tu tikrai tampi tolerantiškesnis viskam, tikras europietis. Šis miestas tenkina bet kokį smalsumą. Aš niekada nebuvau matęs tiek parodų ir nesu vaikščiojęs į tokią galybę muziejų. Ši patirtis man, kaip menininkui, asmenybei, yra neįkainojama, kuri suteikia ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos brandos.
Jei reiktų apibūdinti visa tai vienu žodžiu, sakyčiau – laisvė. Matau, kad šiandien ir Lietuvoje interneto ar kelionių pagalba žmonės laisvėja, būdami 16 ar 18 metų jie yra daug laisvesni nei mes, būdami tokio amžiaus, nors taip pat stengėmės daug matyti, pažinti.
