Tiems, kas dar nėra susipažinę su E.Rakauskaitės kūryba, verta priminti, kad tai ji yra garsiojo videoperformanso „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1995) autorė. Visai neseniai visuomenei buvo pristatyta atnaujinta 2021-ųjų ir 2023-iųjų šio kūrinio versija.
Ypač daug dėmesio sulaukė jos performansai „Taukuose“ (1997–1998) bei „Meduje“ (1999). Apie jų kūniškumą iki šiol kalba menotyrininkai, o E.Rakauskaitė atsakinėja į žurnalistų klausimus.
Visgi svarbiausi kūriniai menininkei yra tie, kurie dar bus. Į praeitį ji mažai tesigręžioja ir šiame interviu.
– Nacionalinę premiją pelnėte už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui. Sutinkate su tokiu apibūdinimu?
– Nežinau. Pasilieku ties tokiu atsakymu. (Toks apibūdinimas suponuoja dar vieną nulį prie išmokamos pinigų sumos)
– 2004 metais interviu „Cosmopolitan“ sakėte: „Jei nebūčiau nuolat kviečiama dalyvauti parodose, matyt, seniai būčiau viską metusi ir tapusi bankininke ar vadybininke. Juk gyvename tik sykį.“ Kodėl jūs tiek metų kuriate meną?
– Ar vis dar bankininke ar vadybininke? O gal nekilnojamojo turto vystytoja? Arba interjero dizainere? Buvo laikas, kada nebenorėjau būti menininke, nes slėgė finansinis nepriteklius. Visgi meno terpė visada mane susigrąžindavo. Ne tiek dėl parodų, kiek dėl kūrinių, kurie nebūtinai buvo pilnaverčiai. Taip atsiranda noras tarti savo žodį. Tokia užkulisinė komunikacija su kolegomis.
– Kuriate ne žiūrovui.
– Kuriu sau. Tai savotiškas biografijos rašymas.
– Tai kokia ta jūsų biografija?
– Kaip literatūros kūrinys su paveikslėliais.
Pasijaučiau visiškam dugne, nusivylimas sėkmingai man mestelėjo plūdę į mados pasaulį.
– Ar atsimenate savo pirmąjį kūrinį?
– Tai priklauso nuo to, ką vadinsime kūriniu. Manyčiau, tai galėtų būti mano diplominis darbas „Hommage a’ Monet“ (1993) – kviestinio dėstytojo Kęstučio Zapkaus dėka įvykęs ligtolinės tapybos stilistikos perlaužimas. Tuo metu dar labai miglotai suvokėme konceptualų meną. Visgi šis kūrinys akademinėje aplinkoje nebuvo įvertintas – komisijos nariai drobes su iš blogosios pusės prisiūtomis a la’ vandens lelijų lapai struktūromis siūlė užtapyti ir bandyti gintis kitais metais. Pasijaučiau visiškam dugne, nusivylimas sėkmingai man mestelėjo plūdę į mados pasaulį. Tokios situacijos priverčia sau priminti, kad kuo blogiau, tuo geriau ir taip natūraliai keičiasi mąstymo struktūros. Tapau reiklesnė sau, ėmiau svarstyti, ar iš tiesų kūrinių kiekybė yra rodiklis.
– Visgi jūs sukūrėte tikrai nemažai.
– Ačiū, sukūriau ne per daug, guodžia tai, kad labai nenusišnekėjau.
Sulaukus 35-erių (po keleto nepageidaujamų nėštumų nutraukimų ir skyrybų) mane buvo užklupusi „nevaisingumo“ krizė. Nebebuvau jaunoji menininkė ir nebeturėjau galimybių gauti finansavimo, stipendijų ir rezidencijų užsienyje.
– Kada surengėte pirmąją parodą užsienyje?
– Man buvo 27-eri,1994 metai, Kęstučio Kuizino dėka mano diplominis darbas, apie kurį ką tik kalbėjau, iškeliavo į Oslą. Apskritai tai buvo pirmoji lietuvių meno paroda užsienyje. Ten taip pat dalyvavo Mindaugas Navakas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Gintaras Makarevičius.
Jokios naujienos tame nėra – taip, moterims buvo žymiai sunkiau ir reikėjo daug daugiau pastangų.
Mano karjera prasidėjo būnant 27-erių. Galima sakyti įstojau į „Club 27“ ir panirau į savižudės (ar žudikės – neįvykę gimdymai) gyvenimą. Juk kūriau nekomercinį meną, bet ne tapybą, kuriai paklausa anksčiau ar vėliau atsiranda.
– Ką apskritai reiškė būti menininke moterimi dešimtajame dešimtmetyje?
– Jokios naujienos tame nėra – taip, moterims buvo žymiai sunkiau ir reikėjo daug daugiau pastangų. Tai atsispindėjo ir tarp Nacionalinių kultūros ir meno premijų nominacijų. Kurį laiką į jas moteris retai kada pakliūdavo. Be to, jaunystėje dažnai girdėdavau iš vyresnio amžiaus žmonių (taip pat ir iš savo tėvo) apie sau klijuojamą „nacmenų“ etiketę. Tai savaime viską pasako.
– Bet jums buvo nė motais. Jūs vis tiek kūrėte ir dar postmoderniai – visiškai kitaip nei dar visai neseniai buvusiame sovietmetyje.
– Tai susiję su didžiuliu privalumu studijuoti. Tą dariau ne šešerius, bet galbūt devynerius metus. Per visą tą laiko neturėjau mokytojo iš didžiosios „M“, kuriuo aklai tikėčiau ir pasitikėčiau. Mano diplominio vadovas Augustinas Savickas buvo smūginė, visuminė, charizmatiška asmenybė, tačiau jis man padėjo augti ne tiek kūrybiškai, kiek dvasiškai. Iš jo išmokau nuoseklumo, drąsos turėti savo vidinį menininko pasaulį ir nekreipti dėmesio į žaidimo taisykles, be to, jis nemažai pasakojo apie vadovėlinę Paryžiaus, Romos ir kitų didžiųjų miestų meno istoriją.
Nors studijos padėjo pamatą, daugiausia įtakos man padarė katarsis, patirtas užsienio meno muziejuose. Pamenu 1998 metų vizitą į ZKM, Medijų ir meno muziejų Karlsrūhėje, Vokietijoje. Neišdildomą įspūdį man padarė jų virtuali biblioteka su, tarkime, korėjiečių kilmės amerikiečio Namo June'o Paiko, Marinos Abramovič ir kitų visai nežinomų autorių kūryba. Tai buvo mano neakivaizdiniai mokytojai, kurie privedė prie „Taukų“ ir kitų darbų.
– Jaunai menininkei toks išvykimas turėjo padaryti didžiulį įspūdį.
– Galva svaigdavo ne tik nuo meno, bet ir nuo muziejų bilietų kainų ir alkio. „Žvėrelių“ laikais tas 10 ar 15 eurų reiškė, kad kelias dienas liksi be pietų.
– Ar jus dar kas nors taip nustebina?
– Internetas stebina kiekvieną dieną. Dabar nebūtina keliauti fiziškai. Kiekvienas turime „My Personal Jesus“, savo asmeninį algoritmą, kuris siūlo asociatyvų turinį. Mano instagrame daugiausia informacijos apie vykstančius aukcionus, parodas galerijose ir muziejuose, meno muges (juokiasi). Dabar, pavyzdžiui, gėriuosi „AI Fashion“, kur makiažas, siluetai, patys modeliai ir šukuosenos yra tobulos fantazijos! O labiausiai stebina, kad tokiam vaizdui sukurti nebereikia fizinio prakaito – studijos, apšvietimo, modelio, fotografo, postprodukcijos. Dabartiniai laikai kūrybiškoms personalijoms yra daug žadančios platumos.
– Koks jūsų pačios santykis su dirbtiniu intelektu (DI)? Ar pati bandėte juo kurti?
– Šiuo metu man tai yra labiausiai intriguojanti ir daugiausia emocijų kelianti sritis. Aiškinuosi, kas tai per reiškinys.
Stebiuosi šios srities funkcijų dieviškumu – jau dabar galima, pavyzdžiui, išvalyti triukšmus garso takelyje, tereikia įkelti medžiagą ir Voila!
Asmeniškai žvelgiu iš kūrybinių pozicijų ir manęs DI nebaimina.
Nenoriu kalbėti apie grėsmes, kiekvienas turime savo fobijų. Žiauru, bet ateitis piešiasi, kaip savotiška kastų sistema. Žmonės bus skirstomi ne pagal profesiją, turimas pajamas ar statusą, bet pagal nuogą tiesą, kurios nenorėtume žinoti apie save, t.y. mūsų paieškų algoritmus. Suprantama, atskiros valstybės kuria savo DI sistemas, kuriomis gali būti vykdomas šnipinėjimas ir kiti dalykai, tačiau tai yra politika. Asmeniškai žvelgiu iš kūrybinių pozicijų ir manęs DI nebaimina. Neturėdamas sąmonės jis man niekada nebus draugas, o veikiau pagalbininkas.
– Ką šiuo metu kuriate?
– Savo įvaizdį (juokiasi). Intensyviai domiuosi mada. Pati moku siūti, turiu kompiuterizuotą siuvimo mašiną, o internete galima rasti nutekintų aukštosios mados namų iškarpų. Taigi šiuo metu aš linksminuosi arba, kitaip tariant, ilsiuosi, mėgaujuosi neišsemiama linijų, spalvų, tekstūrų ir konceptų įvairove ir gausa.
– Menotyrininkai apie jūsų darbus kalba kaip apie feministinius. Ar save laikote feministe?
– Nemosikuosiu šia vėliava, nes nekonfliktiška būsena kūryboje man yra labai svarbi. Nenoriu tapti vienos grupės žmonių mąstymo įkaite. Man daug aktualiau yra moteriškumas.
– Kompozitorė Lina Lapelytė yra teigusi, kad jai jūsų garsusis videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1995) yra apie moterų bendrystę, kuri ypač aktuali pasaulyje, mene, politikoje. Kiek tos bendrystės iš tiesų yra kūrinyje? Juk merginos susirišusios tik ganėtinai tradiciškomis kasomis, bet viena į kitą nežiūri.
– Jūsų pastaba labai teisinga. Šiame performanse egzistuoja prievartos momentas, be kita ko, jame dalyvavusios merginos niekada nebuvo draugės. Visgi Kęstučio Stoškaus užfiksuotoje nespalvotoje fotografijoje, kuri šiuo metu eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje, galima užčiuopti nesąmoningą bendrystės siekį, to ilgesį. Bet ilgainiui atsirandant tiems palyginimams supranti, kad tai prieštarauja realybei. Iš tiesų moterys tarpusavyje yra labai konkurencingos. Užtenka pažvelgti, kas vyksta grožio konkursuose: avalynė paslepiama, suknelė sugadinama... Tiesa, tą patį galima pasakyti ir apie vyrus.
– Vėliau šį performansą perkūrėte, pasiuvusi rūbus iš plastiko. Ar tai nusako jūsų pasikeitusį santykį su šiuo kūriniu? Kas konkrečiai pasikeitė?
– Pasikeitė požiūris. Pagrindinis akcentas slypi ne rūbuose, bet dirbtinių gėlių tinkle. Tai yra apgaulingai ir viliojamai puošnu.
– Ir mirę.
– Mirę, bet, kaip nebūtų keista, dirbtinės gėlės yra ekologiškesnės, nei natūralios. Pastarąsias reikia skraidinti, pavyzdžiui, iš Olandijos, o kur dar šiltnamiai, elektra, laistymas. Galiausiai jos nuvysta, o Valentino dieną ar gimtadieniui vėl reikia šviežių. Be to, nuskinta gėlė taip pat yra mirusi, gyva ji tik žemėje.
Grįžtant prie klausimo apie videoperformansą, tai senojoje versijoje – nespalvotoje fotografijoje – labai daug „triukšmo“. Fotografuota temstant, be trikojo, kadras nebuvo planuotas. Jeigu K.Stoškus nebūtų lemtingai ėjęs pro šalį, tos nuotraukos nebūtų. Praėjus – sutapimas –27-eriems metams, norėjosi skaidrios, skambios, naujos performanso versijos. Tik reikėjo išspręsti esminį klausimą, kuomgi aprengti merginas? Plastikinis tautinis rūbas atsirado ne todėl, kad nebėra Kino studijos sandėlių, nudėvėtų paltų ir nutrintų vestuvinių suknelių. Galėjau merginas aprengti raudonomis nelyg M.Abramovič arba juodomis gedulo suknelėmis. Visgi tautinis kostiumas, tinkantis visomis progomis, įrėminantis identitetą, tapo geriausia išeitimi.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdama naująją versiją?
– Toji versija, kurią dabar mato žiūrovai, nebuvo pirminė. Dar 2021 metais, savaitė iki anapilin iškeliaujant tėvui, buvau numačiusi kitokį variantą. Tačiau aplinkybės filmavimui nebuvo palankios – atvykę į vietą aptikome šviežiai ruožais nušienautą pievą, merginos visą savo energiją jau buvo išeikvojusios kirpykloje belaukdamos, kol bus supinti plaukai po keturias ar šešias kasas (jungimui į koncentrinę mandalą). Nusivėlinom, neišnaudojom natūralaus filtro – tą dieną lyg pagal užsakymą saulę dengė švelni, tiesiog mistiška migla. Taip atsirado dirbtinių gėlių tinklas, kurį tereikia užsidėti ant galvos.
– Ar ateityje į DI nepersikels šis kūrinys?
– Nebent pati įkelčiau performanso foto ar video ir pradėčiau perrenginėti – nurenginėti merginas, gėles keisti į kasas, iki gilių raukšlių pasendinčiau veidus… (juokiasi). Panašu, kad atsirastų žymiai daugiau logikos plastiko temoje.
Be permušimų noriu judėti sava trajektorija.
– Mes probėgšmais pakalbėjome apie kelis jūsų kūrinius. Bet kurie iš jūsų kūrinių jums yra svarbiausi?
– Tie, kurie bus. Nesigręžioju į praeitį, nemėgstu kartotinių rodymų, prezentacijų, kabėjimų oro uostuose. Galiausiai darbas niekada nebūna atkurtas idealiai, atsiranda neplanuotų plyšių, neatitikimų, trūkumų. Neišvengiamas vėlesnis atrajojimas apie tai nutekina energiją. Tad jeigu kas nors nori dar kartą rodyti mano kūrybą – prašom, bet be manęs. Be permušimų noriu judėti sava trajektorija. Šiuo metu intensyviai domiuosi literatūra.
– Rašote knygą?
– Pradėjau.
– Bet negi tikrai nesiilgite legendinių savo performansų „Meduje“ arba „Taukuose“ (1997–1998)? Ar jus erzina, kai apie juos nuolat klausinėja?
– Kaip aš džiaugiuosi, kad jums tai vis dar aktualu... Bet tikrai nesiilgiu, man norisi kažko šviežio, naujo, intensyvaus.
– Esate sakiusi, kad darbas „Taukuose“ (1997–1998) yra labiausiai apie jus. Ir ne tik apie jus, bet apie visas moteris. Kodėl reikėjo panirti į substanciją, kurios bandome atsikratyti visą gyvenimą?
– Šio videodarbo inspiracija – Willendorfo in der Wachau Veneros skulptūrėlė. Prielaida – sotus, savipakankamas gyvenimas pilyje, Akademie Schloss Solitude. Vienerių metų stipendija, visapusiškas komforto pojūtis aplinkos, laiko ir galimybių prasme. Anoreksiškas, androginiškas moters kūnas to meto mados pasaulyje dar nebuvo traktuojamas kaip sveikatos problema.
– Su kūriniais „Veidai“ (1998–1999) bei „Vilniaus benamiai“ (2000) nustojote kalbėti apie save ir atsigręžėte į kitus žmones. Koks kontekstas tai lėmė? Ar kažkoks poslinkis įvyko tuometinio meno lauke?
– Pasikeitęs laikas. Atsirado į gatvę išmestų žmonių, kurių visur buvo pilna. Ir tai ne valkatos, kurie prašo išmaldos, o normalūs žmonės. Daugelis jų susirinkdavo, laukdavo eilėje maisto prie „Carito“, esančio netoli autobusų stoties. Tai tiesiog prašėsi būti užfiksuojama. Tiesa, nenorėjau daryti žurnalistikos (tokių dalykų irgi reikia), bet man svarbu buvo pajausti jų kvėpavimą, pamatyti, įsižiūrėti į jų akis ir tą mantą, kurią jie nešiojosi su savimi.
– Ar kažkuriuo gyvenimo momentu ir jums teko patirti skurdą?
– Visą gyvenimą su juo kovoju. Finansinės injekcijos netrunka ilgai ir iš jų sau gerovės nesusikursi. Darbų pardavimų nebuvo tiek daug, tiesa, kelis yra įsigiję muziejai. Bet tai nėra pažadas, kad taip bus nuolatos.
– Ačiū už interviu.
– Dėkui už skirtą laiką, Monika